Nauja yra nauja?

Spalio 9-17 d. įvykęs šiuolaikinės muzikos festivalis "Gaida" šiemet jungė 10 koncertų. Nuskambėjo 19 pasaulinių ir per 20 lietuviškų premjerų, kūrinius atliko ir Lietuvos, ir garsūs užsienio atlikėjai. Festivalio rengėjai - Lietuvos kompozitorių sąjunga kartu su Nacionaline filharmonija ir Vilniaus rotuše - siekė, kad kiekvienas koncertas taptų svariu, savitu įvykiu, ir tai teikė solidumo visai "Gaidos" programai. Šio didžiausio Lietuvoje šiuolaikinės muzikos forumo svarbą ir įdomumą liudijo pilnos klausytojų salės. Įspūdžių būta daug ir įvairių. Iš spalvingo nuomonių spektro publikuojame kelių autorių atbalsius.

"Gaida". Subjektyvioji kronika

Kaip suvokiu festivalį "Gaida"? Kalbant apibendrintai (ir pakankamai rimtai), kaip:

1. Autoritetingą šiuolaikinio žmogaus ir visuomenės mentaliteto tyrimo instituciją. Tarytum mokslo tiriamąjį institutą. Pasitelkus borchesišką metaforą, ji - virtualus, kompleksiškas ir daugiafunkcinis mikroskopas (kur lęšis - muzika), naudojamas tirti ląstelei-individui ir organizmui-sociumui. Jų paslaptingoms "makro- ir mikrodimensijoms" (Š. Nakas). Sudarantis sąlygas reflektuoti latentinius visuomenės procesus (taip pat ir negatyvius, net - pavojingai ekstremalius), rektifikuojant estetinius fenomenus, saugiai ir patogiai įsitaisius minkštame koncertų salės fotelyje.

2. Savotiškas tarptautines "muzikos madų dienas", dažniausiai siūlančias naujausius komponavimo sezono new fashion, nors protarpiais atsigręžiančias į haute couture retro. Turinčias sunkiai neutralizuojamą magnetinį lauką, dėl to lankytis jose tapo pirmo būtinumo poreikiu ne tik kompozitorių ir muzikologų cecho nariams, bet ir muzikos intelektualams, mobiliems modernumo adeptams, jaunosios kartos atstovams, žodžiu, tiems, kas jaučiasi esą "naujųjų technologijų amžiaus" kūdikiai savo dvasia ir/ar kūnu.

3. Tam tikra prasme skambantį kompozitorių "Who Is Who", kur - nuopelnai, reitingai ir nuspėjamos perspektyvos.

4. Patikimą muzikos idėjų ir atlikimo kokybės garantiją. Čia tvirčiausias pozicijas užima "importas": kalbant apie atlikėjus, bene kiekvienas užsienio ansamblis ar solistas - savaip unikalus. Jų klausytis einame ne tik kaip į koncertą, bet ir kaip į savotišką mūsų dienų muzikos "informacinį tiltą" (plg. su "TV tiltu"), kur mūsų smalsūs, nors nebylūs klausimai kaskart sulaukia profesionalių ir patenkinančių mus atsakymų.

Taigi - 12-asis šiuolaikinės muzikos festivalis "Gaida". Spalio 9-17 d., Vilnius. Programoje - dešimt koncertų. Čia - fragmentiški įspūdžiai apie keturis: spalio 9 d. - Jurjeno Hempelio diriguojamas "Nieuw Ensemble" (Olandija) su soliste Edita Bagdonaite (sopranas), 10 d. - Roberto Šerveniko diriguojamas Jaunimo simfoninis orkestras su solistais Davidu Geringu (violončelė), Danielium Praspaliauskiu (saksofonas) ir Vilniaus styginių kvartetu, 12 d. - pianistas Anthony de Mare`as (JAV), 13 d. - Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas R. Šervenikas, solistai Rusnė Mataitytė (smuikas), Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai (fortepijoninis duetas) ir Christianas Lindbergas (trombonas).

"Gaida" - visų pirma kompozitorių festivalis, tad lyg ir reikėtų išvardyti visų per tuos koncertus grotų dvidešimties autorių vardus... Bet turėkime saiką - plačiau sustokime tik ties pirmaisiais iš lygiųjų. Lai kiti nesupyksta!

"Nieuw Ensemble" - ekstra klasės ansamblis, kurio skambesiui būdinga vakarietiška precizika ir pagaulus formų ir nuotaikų perteikimas. Beje, ir retos sudėties - su ypatingu mandolinos, gitaros, arfos koloritu. Iš vakare skambėjusių Mo Wupingo, Tono De Leeuwo, Jurgio Juozapaičio ("Jaura"), Xu Shuyos, Toivo Tulevo kūrinių didžiausią įspūdį paliko dabar Paryžiuje gyvenančio kinų kompozitoriaus X. Shuyos dvidalis kūrinys "L`ame de Lamu" (2002). Tai - išraiškinga muzikos kalba, rafinuota sonoristika, vokalas, priminęs ekspresionistus, emocijų tvinksniai, o labiausiai - visą koncertą sušildęs E. Bagdonaitės sopranas.

Festivalio buklete skaitome paties X. Shuyos eilutes: "Lamu" - tai tibetietiškas žodis, reiškiantis tyrumą, taip pat grožį ir meilę. [...] Nuostabi ir kartu paprasta melodija ataidi iš toli, tarytum dangaus balsas, atneštas liūdno vėjo..." - ar yra ką bepridurti!

Tarp spalio 10 d. koncerto autorių - Franēoise Choveaux, Raminta Šerkšnytė, Nomeda Valančiūtė ir Anatolijus Šenderovas. Ryškiausiai išsiskyrė pastarojo Koncertas "In Do" violončelei ir simfoniniam orkestrui (2002), gavęs Europos kompozitoriaus premiją. Visas kūrinys - iš esmės vienos frazės varijavimas ir plėtotė. Tiesa, frazės, besitęsiančios per visą soluojančio instrumento diapazoną "nuo horizonto iki horizonto". Buklete skaitome: "kompozicija buvo sumanyta kaip pasakojimas, istorija viena tema". Aistringos violončelės dėka šis pasakojimas suskamba nepaprastai emocingos ir persmelkiančios išpažinties gaida. (Kyla paralelės su kai kuriais M.K. Čiurlionio opusais, kur konstruktyvią (formalią?) idėją pamažu nustelbia emocinis laukas.)

Nors Koncerto kalba daugiau tradicinė (netgi kartais primenanti muzikos kinui kalbą...), kūrinys palieka absoliučiai modernios muzikos įspūdį. Magija? Tikriausiai. A. Šenderovo kaip kompozitoriaus ir D. Geringo kaip violončelininko talentų ir meistriškumo magija!

Spalio 12 d. A. de Mare`o koncertas - perliukas visoje "Gaidos" programoje. Pamatėme kitonišką "tvarkymąsi" su muzika, išgirdome nemažai tokios, kokios dar negirdėjom. Amerikiečių kompozitoriai Meredith Monk, Johnas Cage`as, Henry Cowellas, Conlonas Nancarrowas, Victoria Jordanova, Fredericas Rzewskis (nejaugi tai ne pseudonimas?!), Davidas del Tredici - mūsų tąvakar atrastas "naujasis fortepijono pasaulis".

A. de Mare`as ne tik nepriekaištingai skambina. Jis - kartu ir diplomuotas aktorius - skambindamas rečituoja, dainuoja, skanduoja, leidžia plačiausios raiškos amplitudės garsus - nuo švelnių iki agresyvių - drauge ir solistas, ir koncertmeisteris.

...Nuščiuvusi salė skendi tamsoj. Fone ant ištiesto ekrano - videoinstaliacijos. A. de Mare`o menas apsupo mus visais frontais. Keliame bal- tą vėliavą. Ypač po paskutinės atakos - F. Rzewskio Pjesės fortepijonui Nr. 4. Keista, "betmeniškai" fantastiška, "robokopiškai" pragariškai sudėtinga "tokata". Kai Anthony pasiutusiu tempu fortissimo ėmė štampuoti daugiagarsius akordus (Rachmaninovas, Garneris?), buvo sunku patikėti, jog tai realu... Klausytojai išlydėjo pianistą griausmingomis ovacijomis ir įsimylėjusiomis akimis...

Spalio 13 d. koncerto programa nuosekliai kilo į kulminaciją. Pirmą impulsą davė rafinuotas Algirdo Martinaičio Koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui "Europos periodo parkas", po to girdėjome Remigijaus Merkelio "Septintą dangų" dviem fortepijonams ir orkestrui, viską vainikavo švedų kompozitoriaus Jano Sandströmo "Motorbike" - Koncertas trombonui ir orkestrui Nr. 1- su neprilygstamuoju solistu Ch. Lindbergu - šio sezono Filharmonijos užkariautoju.

A. Martinaitis yra gaidų, garsų kaligrafas. Todėl jo muzikoje visad tiršta išjaustų, estetizuotų grožybių. Gausu linijų, spalvų, tembrų, ritmų detalių. Išradingų ir keliančių pasigėrėjimą. Nenustygstančių vietoje. Įjunkusių į amžiną žaismą...

Kylanti koncerto įtampa liudijo, jog artėja "Gaidos" kulminacija. Viskas prasidėjo netikėtai. Ch. Lindbergas - įspūdingai atletiškas, su baikerio "kostiumu" - odinė striukė ir aptemptos odinės kelnės, nuzulinti kareiviški batai - gyva atliekamo kūrinio iliustracija - išlekia į sceną. Kaip į ringą, į sporto aikštelę? Jo pulsuojanti energija tinklu užmetama salėn. Trombonas šnypščia, gargaliuoja, kaukia, riaumoja. Mėgdžioja motociklą. Krokodilų chorą. Neįtikėtina - vaizduoja termitų sapnus! Štai ji - mūsų laikmečio muzikos realybė. Klausytojus keri solisto komunikabilumas. Vaidybos elementai. Tiesiog neįtikėtinas instrumento valdymas. Milžiniškas diapazonas, pasažai-"abrakadabros", dvigubos gaidos. Skaitome paties Ch. Lindbergo žodžius: "Technikos požiūriu šis koncertas yra vienas sudėtingiausių ir novatoriškiausių kūrinių iš visų kada nors sukurtų partitūrų trombonui".

Paskutinė gaida... Salė sprogsta visom įmanomom susižavėjimo apraiškom, egzistuojančiom nūdienos koncertiniame gyvenime: iki klyksmų, įnirtingo kolektyvinio trypimo ir t.t. Desertui - dar du svaiginantys bisai. Salė skęsta visuotinėje ekstazėje.

"Gaida" - mentalitetą tirianti institucija, muzikos madų šou, kūrėjų kompendiumas, muzikinės kokybės garantija - tęsiasi...

Vladas Zalatoris

Operos metamorfozės

Turbūt viena iš ambicingiausių "Gaidos" repertuaro naujovių šiais metais buvo operos premjeros atsiradimas. Spalio 15 d. Nacionalinės filharmonijos salėje atlikta Osvaldo Balakausko kamerinė opera "Tolimoji" pagal Oskaro Milašiaus eiles. Dainavo Judita Leitaitė, Audrius Rubežius, Ignas Misiūra-Tumanovas, instrumentiniam ansambliui dirigavo Donatas Katkus.

Operatyviai "perimti" O. Balakausko "Tolimąją" iš "Varšuvos rudens", kur rugsėjo pabaigoje įvyko pasaulinė kūrinio premjera, anot Kompozitorių sąjungos pirmininko Gintaro Sodeikos, buvo "Gaidos" garbės reikalas. Tai ir tapo viena pagrindinių operos atsiradimo festivalio repertuare priežasčių. Vis dėlto būtų nuostabu, jei "Tolimosios" premjera taptų gražios festivalio tradicijos - kiekvienais metais pateikti naują ar negirdėtą šiuolaikinį sceninį opusą - pradžia.

"Tolimoji" - muzikiniu požiūriu meistriškai nuaustas kūrinys, paženklintas individualaus kompozitoriaus stiliaus. Tipiškos ritminės, faktūrinės bangos, charakteringa harmonija, instrumentuotės subtilybės. Elektroakustiniai efektai taip pat "balakauskiškai" charakteringi, kaip ir bendras, elegantiškai "valsiškas" muzikos judėjimas.

Kūrinys kiek susisieja su "Tyla", sukurta 1986 m. taip pat pagal O. Milašiaus tekstus. Ir pats kompozitorius yra minėjęs, jog šiedu kūriniai yra giminingi. Juos sieja ne tik panaši atlikėjų sudėtis, bet ir tradicinio siužeto bei veiksmo nebuvimas. "Tolimosios" libretą sudaro kompozitoriaus parinktos O. Milašiaus eilės apie idealią - "tolimą" - meilę; būtent šis aspektas, kaip žinia, buvo itin svarbus poeto kūryboje. Kaip rašo O. Balakauskas kūrinio komentaruose: "Idealios meilės motyvai lėmė eilių pasirinkimą, siekiant dialogų, netgi veiksmo iliuzijų".

Deja, programėlėje nebuvo pateiktos nei operoje skambančios O. Milašiaus eilės, nei jų vertimai. O juk ši medžiaga, manau, būtina operai suprasti, nes poeto eilės aktualios ne tik kaip kompozitoriaus įkvėpimo šaltinis, bet ir kaip raktas klausytojams, norintiems suprasti kūrinį.

Dar vienas dalykas - klausantis koncertinio "Tolimosios" atlikimo, regis, niekas "neišdavė" žanrinės kūrinio priklausomybės. Esti tam tikras paradoksas - tradicinę operą pateikiant netradicinėje aplinkoje, taip pat ir koncertiškai, ji nenustoja būti atpažįstama kaip opera, nes priklausomybę žanrui "išduoda" būtent įprasta, daugelį metų besiformavusi, kad ir kintanti muzikos sąranga. Kad netradicinė, naujoviška opera, kurios žanrinis muzikinis pavidalas jau yra gerokai pakitęs, būtų identifikuojama kaip opera, ji turėtų būti pateikiama tradiciškai, t.y. - statoma.

Žinoma, galima ginčytis, kiek O. Balakausko "Tolimoji" yra tradicinė ir kiek ne. Kompozitorius pats yra minėjęs, kad šis jo kūrinys - itin melodingas, be to, čia išlaikomas vienas pagrindinių operos principų - išryškinamas žmogaus balsas. Geriau įsiklausius į "Tolimosios" muziką (arba pažvelgus į "Gaidos" informacinį leidinį) galima buvo aptikti ir operinių "numerių" - trijų pagrindinių veikėjų - Tolimosios, Poeto ir Liudininko - arijas, duetus ir finalą, kuriame sujungiami visų trijų personažų balsai. Bet juk visi šie bruožai būdingi ir oratorijai - statiškajai operos seseriai dvynei!..

Nepaneigsi, kad opera mėgsta rampos šviesas, ir tuo atveju, kai šios "šviesos" iš esmės lieka vieninteliu veikliu žanriniu požymiu, galbūt reiktų pasistengti jas išlaikyti. Iš tiesų - atliekant O. Balakausko "Tolimąją" scenoje trūko teatro. Suprantama, buvo labai mažai laiko pasirengti, tačiau tokie elementarūs scenovaizdžio dalykai kaip apšvietimas, įdomesnis ar prasmingesnis solistų, o gal ir muzikantų išdėstymas scenoje, galbūt ir kokie nors vaizdiniai simboliai galėjo praturtinti operos koncertinį atlikimą.

Visa tai išvydo žiūrovai, nepatingėję tą patį vakarą nueiti į Rusų dramos teatrą, kur buvo atliekama "Opera in da House" - Lino Rimšos ir Lino Paulauskio projektas, kurio idėjos autorė - Sigutė Trimakaitė. "Opera in da House" pavadinčiau stilingu ir profesionaliu projektu. Specialiai nesidomiu hausu ir kitų jam artimų stilių muzika, žinau ją tik iš atsitiktinai per radiją nugirstų įrašų, vis dėlto Lietuvoje neteko girdėti taip profesionaliai "padarytos" šio stiliaus muzikos.

"Opera in da House" sumanytojai, komentuodami savo kūrinį, teigia, jog su opera jį sieja tai, jog čia dainuoja mūsų operos žvaigždės - Irena Zelenkauskaitė-Brazauskienė, Vytautas Juozapaitis, solistai Ignas Misiūra-Tumanovas ir Sigutė Timakaitė, kita vertus, pats žodis "opera" itališkai reiškia tiesiog "darbą, veikalą". Iš tiesų tų sąsajų yra kiek daugiau. Viena iš jų, jau minėta, - spalvingas sceninis vyksmas. Kitos sąsajos - muzikinės.

"Opera in da House" efektingai prasideda ritmizuota W.A. Mozarto "Figaro vedybų" uvertiūra - ekrane tuo metu mirga spalvingi vaizdeliai (videoefektus sukūrė Donatas Ulvydas) - gražu! Vėliau skamba operų arijų nuotrupos, įpintos į hauso muzikos rūbą. Labai vykusi Don Žuano ir Cerlinos dueto parodija - puiki, nors ir nenauja idėja parodijuoti ką tik nuskambėjusį naują kūrinį, šiuo atveju - naująjį "Don Žuano" spektaklį.

Vis dėlto šio projekto nevadinčiau kokiu nors žanriniu mišiniu, akademinės ir pramoginės muzikos susiliejimu. Šiaip jau solistų dainuojamos operų arijų temos hauso arba hiphopo stiliaus muzikoje nėra neįprastas dalykas, ir jos tos muzikos nepaverčia nei operine, nei akademine. Tokių projektų pasaulinėje praktikoje galėtume rasti apsčiai. Šiuo atveju stebina projekto įgyvendinimo kokybė -profesionalus L. Paulauskio, L. Rimšos ir D. Ulvydo darbas.

Smagu buvo išvysti operos solistus, scenoje "kvailiojančius" kartu su "kultine" dabartinio jaunimo grupe "G&G Sindikatas". Džiazo kvapo suteikė trimitininko Valerijaus Ramoškos ir saksofonininko Kęstučio Vaiginio muzikavimas, o kūrinio finale išgirdome ir birbynę (Irmantas Andriūnas), nes čia skambėjo jungtinių pajėgų atliekama "Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom" iš V. Klovos "Pilėnų". Spalvingas, gana šmaikštus ir gerai parengtas projektas. Kiek jis derėjo su bendra "Gaidos" koncepcija - kitas klausimas. Tačiau bet kuriuo atveju "Opera in da House" buvo smagi šventė akims ir tiesiog gera, "nepigi" muzikinė pramoga.

Beata Leščinska

"Gaidos" lietuviškieji impulsai

Spalio 14 d., Vilniaus rotušė, "Kremerata Baltica" sekstetas; spalio 16 d., Vilniaus rotušė, Latvijos radijo choro solistai ir "Chordos" styginių kvartetas; spalio 17 d., Vilniaus rotušė,"Gaida Ensemble".

Įvairovė traukia ir atstumia, keri ir sukrečia, skaido ir izoliuoja. Taip apibūdinčiau pirmąjį įspūdį po trijų koncertų. Kodėl "lietuviškieji impulsai", nors skambėjo ir kitokia muzika? Drįsčiau tarti, kad jie tapo šių koncertų aktualijomis. Turiu artikuliuoti mintį ir pripažinti formuluočių loginį negalimumą, nes naujoji muzika neįvelkama į tradicinius apibūdinimus, bet reikalauja įveikti kasdienį, įprastą girdėjimą. Todėl apgaubusi viską santrumpų tinklu, bandysiu suteikti tikrumą "kitai" tikrovei.

Nestruktūrinsime: avangardistas, postmodernistas, minimalistas ar koks nors "neo-". Ne. Bet ieškosime individualumo ir prasmės, pusiausvyros tarp žodžių ir garsų reikšmių, išskirdami muzikos archajinius, avangardinius ir būtiškuosius aspektus.

Savitą prasmę pasisekė atskleisti Gintarui Sodeikai kūrinyje "Muzikos garsai" (2001). Autorius keliauja nuo garso būtiškųjų ir radikaliųjų avangardo pradmenų prie erdvės judesio ir atsitiktinumo, išnyrančio intuityviuose pasąmonės labirintuose.

Visiškai naują savo kūrybinio kelio posūkį rodo kompozitorius Antanas Jasenka kūrinyje "Composition" (2001): nuo orientalistinių impulsų ir elektroakustinių triukšmo muzikos akibrokštų - harmonijos, taisyklingumo, grakštumo link. Tačiau konstruktyvizmas išlieka, naudojami skudučių derinimo garsaeiliai išdėstyti pagal mėgstamą kompozitoriaus akustinio intensyvumo principą. Seni principai, bet nauja prasmė.

Antidisonansinė Fausto Latėno muzika visada yra maloni ausiai ir nereikalauja ypatingo supratimo "rakto": muzikos motyvai rekonstruoti iš jau pažįstamų, įprastų skambesių. Todėl jo muzikos iš tiesų yra gera ir lengva klausytis; nėra reikalo įsitempti rengiantis sudėtingam intelektiniam dešifravimui. "Antrasis žvilgsnis pro aštunto aukšto langą" (2002) iliustruoja kompozitoriaus požiūrį į Lietuvos politines realijas.

Vidmanto Bartulio "Skaldykla II" (2002) - tarsi tyli ir rami provokacija, nes triukšmingos, "ausis valančios skaldyklos" ir nebuvo. Gal tai - deimantų skaldykla arba labai švelni skaldyklėlė, kai pabirusios šukės skamba prisiminimais? Subtili būties prasmės simbiozė.

Susitikimas su Sofijos Gubaidulinos "Meditacija J.S. Bacho choralo Vor deinen Thron tret ich hiermit tema" leido patirti tai, kas ypatinga akistatoje su "kitu" pasauliu, persmelktu kūrybinio trapumo ir amžinumo siekių. Kompozitorei pasisekė užčiuopti slaptingąjį J.S. Bacho muziką įkvėpusių vertybių ir turinių pasaulį ir medituoti, suvokiant mūsų amžiaus žmogaus "totaliai kitas galimybes", pasiliekančias universalių verčių apgaubtyje.

Paprastumu ir nepretenzingumu pasižymėjo Lino Rimšos "Welcome! Kein Zutritt" (2002); nepaisant pavadinimo, kompozicija netapo kalambūru.

Pastaruoju metu bene labiausiai "reakcinė" yra Ryčio Mažulio muzika. Ką galėčiau dar pridurti prie muzikologės Gražinos Daunoravičienės išsamios ir profesionalios anotacijos? 35 minučių kompozicija "ajapajapam" (2002) 12 balsų, 4 styginiams ir elektronikai sukėlė keleriopų minčių: apie grožio patirtį ir galimos tvarkos metaprasmes bei daugiaprasmę, nors vienalytę bendrystę su lietuvių archaika. Vis dėlto akivaizdus yra radikalios kompozicinės sistemos kuriamų būtiškųjų prasmių gyvybingumas, rezultato kokybinis grynumas ir naujasis jausmingumas "anapus prasmių".

Daugybę stilistinių intencijų, iš įvairių muzikinių laikotarpių sutekančių simbolių montuoja į visumą Šarūnas Nakas sudėtingoje kompozicijoje "Aporija" 13 atlikėjų (2001). Trims savarankiškoms muzikinėms grupėms diriguoja trys dirigentai, vyksta sudėtinga multikultūrinė kelionė, pilna klaustukų, jausenų, abejonių, teiginių ir neiginių, tarsi mil- žiniškoje tuščioje erdvėje vyktų sudėtingas minčių persigrupavimas, nuožmi intelekto perkrova siekiant absoliučių tiesų, kelio ieškojimas be orientyro, tačiau su stulbinančia priešingybių transformacija iki "neįmanomumo", kurio ištakos - žmogaus būtiškieji sprendimai. Paradokso esmė ta, kad kūrinys yra vientisas, nepaisant trijų stambių grupių skirtingos prigimties muzikų bei dar galbūt 303 skirtingos intonacinės prigimties ląstelių koegzistavimo. Atrodo, tai įvertino ir klausytojai.

Vytauto V. Jurgučio "Telogenai" (2002) fleitai, obojui, klarnetui, fagotui, valtornai, trimitui, trombonui, dviem mušamiesiems, dviem smuikams, altui, violončelei ir kontrabosui siekia mobilumo garso būtyje kaip meno objekte. Čia nerasime jokių "užgarsinių" situacijų nei siekinių, tačiau specifiniai elektroninės bei pop muzikos elementai sėkmingai subordinuojami judriose garso tembrinėse, dinaminėse, stiprumo ir silpnumo situacijose. Kompozicija paveiki ir spalvinga.

Ar menas, anot H.G. Gadamerio, yra menas ir niekas kita? Tai - klausimas mums visiems, kurie klausome, kuriame, vertiname.

Violeta Tumasonienė