Peizažas su anglių krūva

Craig Czury. Angliavaizdis. Klaipėda, "Vario burnos", Klaipėdos menininkų namai, 2002, 100 egz.

Pastarųjų metų mūsų literatūriniame gyvenime negali nepastebėti atsirandant visai nebūtų naujų ženklų. Ypač šį rudenį prisipratinome prie minties, kad savo literatūrą laikas pradėti versti į užsienio kalbas, kad reikia ieškoti kontaktų Europoje ir pasaulyje. Pagaliau ėmėme suvokti, kad parapiniai kompleksai ir dejonės neduoda jokios naudos. Norėtųsi tikėt, kad traukinys pajudėjo - palengva, po truputį imsime europėti ir pasaulėti. Andai per Lietuvą nudundėjo literatūrinis Europos ekspresas, į mūsų literatūrinius festivalius suplaukia minios negrafomanų iš viso pasaulio. Sakytum, ir kas juos čia taip traukia, ko jie vis grįžta ir grįžta, kai kurie net pasilieka, pradeda mokytis lietuvių kalbos, susiranda sau žmoną, gauna pilietybę. Mėginau to išklausinėti jau ketvirtą sykį čia besilankančio poeto ir muzikanto Craigo Czury iš Pensilvanijos, visai neseniai Lietuvoje išleidusio savo eilių rinktinėlę "Angliavaizdis". Atsakymas nebuvo visai netikėtas: "Kaip manai, kas yra poetas Amerikoje ar Europoje? Niekas. Kvailys, keistuolis, užsiimantis visiškais niekais. O Lietuvoje, kaip visoje Rytų Europoje, dar nėra sunykusi ta iš romantizmo laikų ataidinti atmintis, dėmesys ir pagarba eiliuotam žodžiui ir tam, kuris jį kuria." Ė, brolyti, sakau, reikėjo tau atvykti anksčiau - prieš penkiolika ar dvidešimt metų. Koks tavo knygos tiražas? - klausiu. "Šimtas egzempliorių. Visai didelis tiražas... Kiek jūsų yra? Tik trys milijonai, ar ne? Amerikoj 100 egzempliorių būtų irgi visai nemažas tiražas." Taip, sutinku. Amerikoj juk poezija leidžiama visiškai kitaip nei pas mus. Parašė žmogus eilėraštį ar eilėraščių ciklą, surinko tekstą kompiuteriu, išsispausdino - ir kuo ne knyga? Padalijo draugams - "Imkit mane ir skaitykit". O mes čia laukiame, kol susirinks kokia anoniminė ekspertų komisija, kol perskaitys rankraščius, kol apsvarstys, rekomenduos, kol po to ministerijos klerkai nukirps dalį lėšų, paskui leidykla kol atsiraukys. Gremėzdų gremėzdas. Taigi - jau sakiau, kad pastaruoju metu atsiranda ir visai naujų ženklų. Jauna "chebra" Klaipėdoje, vadovaujama Tomo S. Butkaus, įsteigė leidyklėlę "Vario burnos (idėjų dirbtuvės)", kurioje leidžia poezijos knygeles, ir visai teisingai daro. Pernai, beje, išleido vieną geriausių metų poezijos knygų - Vytauto Bložės "Tuštumą", šiemet - Czury "Angliavaizdį". Pasirinkimas nepriekaištingas.

Trumpai supažindinu su autorium. Poetas gimė 1951 m. šiaurės rytų Pensilvanijoje angliakasybos regione. Jo giminės šakos ateina iš Ukrainos, Lenkijos, Airijos, tad turime reikalų ne su "hamburgerine" amerikoniškąja tradicija, o su žemynu, plytinčiu šalia mūsų. Poetas dirba su relaksacinėmis programomis mokyklose, psichiatrijos ligoninėse, kalėjimuose, benamių prieglaudose, pagalbos centruose. Visą šią margą publiką jis moko rašyti poeziją, o ši marga publika moko rašyti jį. Beveik sutapimas, kad didieji jo poezijos mokytojai yra tie patys kaip ir daugelio iš mūsų - Paulis Celanas ir Césaris Vallecho. Kai šių poetų rinktinės apie 1980-uosius pasirodė pas mus, daugelis visai kitaip ėmė dėlioti savo mintis, žodžius, eilėraščio eilutes. Eilėraštis ėmė keistis, racionalumas buvo nustumtas į antrąjį planą, ir kur kas svarbiau tapo teksto gausmas, faktūriškumas, iracionalus, "neatrakinamas" paradoksas. Poezija apsivalė nuo verkšlenimų, dejonių ir virkavimo. Kitaip tariant, viršų paėmė kietas, rupus vyriškas pradas. "Angliavaizdis" būtent ir yra tokio kalbėjimo pavyzdys.

visos tos juodos dulkės

juodas šlakas ir stiklas sugrūsti

į išplėštą bėgių stuburą

nuo beržo ant anglėtos pakrantės

kyla dūmai

vos tik pradeda lyti

kalno kvėpavimas toks karštas kad

virsta garais

jūs sakote mums (blezams

sendrarams)

rašyti tai degti gyvam

taip

bet tenka pripildyt plaučius šiais

žodžiais

juodomis dulkėmis balta siera

oru

("Angliavaizdis", p. 10)

Juodas anglies blizgėjimas, kasyklų dulkės, siera, angliakasių mirtys - dažniausiai atsikartojantys rinkinio leitmotyvai. Šiame peizaže nėra šiltų spalvų, tik juoda ir balta, dusinanti atmosfera. Šachta, požemis - tai sykiu ir mirties karalystė su žerplėjančiais angliakasių kaulais, dantimis, nuotrupomis iš senelės ukrainietiškos aimanos "je-zus ko-honny hoy je-zus". Šis niūrus kontekstas - tiesiog ideali vieta meilės motyvui. Meilė ir mirtis išryškina viena kitą, suskamba.

jau aušo

ir aš norėjau šalia tavęs įsliuogti

mes miegojome palei prieplauką

tačiau pakilo potvynis

ir akmenis užnešė smėliu

grįžęs pasigedau mūsų guolio

nustebau, kad mus miegančius

jūra skalauja

ėmiau rausti rankomis smėlį

daužyti drėgną smėlį, kad atvertum

leistum man šalia tavęs įsliuogti

rausiau ir daužiau drėgną smėlį

šaukdamas tave vardu, kad

pabustum

tačiau vardas buvo tavo sesers

ir aš nubudau žinodamas, jog

visus šiuos metus ne tave

mylėjau

name palei jūrą

miegok užmik

("Pasivaikščiojimas", p. 23)

Atskirai reikia tarti ir keletą gerų žodžių apie Mariaus Buroko vertimus. Jis pats juos vadina lietuviškomis versijomis. Mintis aiški - poezijos išversti neįmanoma, bet tai, ką jis išvertė, tikrai nestringa gerklėj - yra gyva, tikra ir skamba.

Liudvikas Jakimavičius