Identitetai ironiškai

Laisvydė Šalčiūtė. "Voveraitės". 2002 m.

Dviejų grafikų - Laisvydės Šalčiūtės ir Kęstučio Grigaliūno kūryba "Vartų" galerijoje skleidžiasi paralelinėmis kryptimis. L. Šalčiūtė, metusi raižinius, save bando tapyboje akrilu, o K. Grigaliūnas, jau senokai persiėmęs mačiūniškomis mintimis, toliau eksperimentuoja fliuksinių dėžučių kūryboje ir tapo.

Tapyboje K. Grigaliūnas kelia klausimus apie tautinį lietuvių identitetą ir kartu jį parodijuoja. Dabar mitologizuota praeitis nėra garbinama ir Gedimino paminklas Katedros aikštėje mažai kam virpina širdis, netgi erzina savo išdidintu kičiniu masteliu. O Katedra senokai prarado sakralumo aurą ir tapo pankų, "neformalų", riedutininkų, riedlentininkų ir t.t. susitikimo vieta. Praeities reliktai, sinchronizuodamiesi su šiandieninės kasdieniškos tikrovės ritmais ir tempais, sudaro naują tikrovę su aptirpusia mitologizuota istorija.

Tokią "tikrovę" (kurioje taip pat yra fikcijos), manau, bando išreikšti K. Grigaliūnas savo tapybos darbuose ir kai kuriose "Kitose dėžutėse". Lietuvos identiteto polemika rutuliojasi daugelyje meninininko darbų, svarstant senojo, romantiškojo ir naujojo Lietuvos modelio konfrontaciją. Tokiam tikslui pasitelkiama popartiška kalba (ironija neišvengiama): "atvirukiniai" Katedros vaizdai, ištirpstantys žmonių siluetai, monstrai ir vaiduokliai, reklamos fetišai atkartojami trafaretiškai dėliojant akrilo taškelius. Įdomus vaizdas susidaro, kai autorius dėlioja sluoksnius vieną ant kito skirtingomis spalvomis. Tapant tokiu principu, darbuose dažnai atsiranda efemeriškumo, buvimo - nebuvimo, nykimo dialektika. K. Grigaliūnas manipuliuoja daugelio sąmonėje įsišaknijusiais istoriniais, kultūriniais stereotipais, žaisdamas jais kuria mikroidentitetus. Katedra, pranašiškas būsimos sostinės vilkas K. Grigaliūno rankose tampa ženklais, parodijuojamo, ironizuojamo Lietuvos identiteto (de)konstravimo priemonėmis.

"Kitose dėžutėse" menininkas uždaro trumpas istorijas - mikropasaulėlius įvairiausia tematika - nuo politinės-istorinės iki geismų. Arčiausiai tapybos tematikos esanti "dėžutė" pavadinta "Vilniaus motyvas": ką galėtų reikšti miegantis Gediminas ir jo vilkas nupjauta galva (šitą medinę kičinę skulptūrėlę K. Grigaliūnas sakėsi turįs nuo vaikystės, ir pastaruoju metu ji ėmusi jį persekioti) Vilniaus, saugomo ispaniškų bokštų ir "spindinčių" juodųjų alyvuogių dangaus skliauto, fone? Multikultūrinės svajonės ar košmarai? Bet kuriuo atveju juokiamasi iš savęs.

Istorijas menininkas konstruoja iš įvairiausių popkultūros produktų, kičinių, reklamos ženklų, retro kino filmų fragmentų, kolegų menininkų citatų, rastų daiktų, derina juos su grigaliūniškais pjaustiniais etc. Supinti siužetai, paklūstantys dėžučių erdvės scenografijai, tekstuose galėtų išsirutulioti į atskirus ironiškus, paradoksalius pasakojimus, noveles - nuo G. Boccaccio "Dekamerono" (pvz., "Paruošti save meilei" - vieną siužetą sudaro drožinėti mediniai meškučiai, degtukai su užrašu "MsSorley`s Old Ale House", atidengiama rožinė liemenėlė, virš kurios - kremo "Ponds" dangtelis su užrašu "Dreamflower") iki H. Kunčiaus (pvz., "Aukščiau gegnes, dailidės", "Ne tai, kad aš ją mylėjau, aš tik norėjau turėti ją, mane mylinčią" ir t.t.).

Laisvydei Šalčiūtei rūpi visiškai kitokio pobūdžio problemos. Menininkės domėjimosi sfera - moteris ir visa, kas susiję su moters išgyvenimais. Nemažuose drobės plotuose lengvas ir grakštus L. Šalčiūtės linijinis piešinys, primenantis E. Schiele`s kūrybą, dera su marga ir spalvinga ornamentika, primenančia mauriškus raštus, ir primityviu piešiniu.

Aktų tapyboje menininkė kuria optimistiškus, paradoksaliai, ironiškai linksmus, komiškus naratyvus, atskleidžiančius moterų geismus, aistras ir tragizmą. Kiekviename darbe panašus, bet vis kitoks pasakojimas žavi savitos plastikos virtuoziškumu, spalvų sodrumu ir personažų metamorfozėmis.

Apie L. Šalčiūtės personažus. Pati menininkė piešiamas, tapomas moteris vadina komitragiškomis (o ne tragikomiškomis!), išryškina moters lemties (?) absurdiškumą ar bejėgiškumą. Jos darbuose susipina moters klouno tipažas: kūnas deformuojamas, personažės, rodos, tampomos vidinių konvulsijų, vaizduojamos gašliomis pozomis. Paveiksluose "veikia" tik moterys: po vieną, po dvi, susiliedamos su savo svajų pasauliu. Tas pasaulis, kuriame atsiranda specialiai vaikiškai piešiamų motyvų (saldžios rožės, laiveliai, voverės), sukuria svajonių, naivumo, geismų ir ekstazių sąmyšį.

Intensyvus L. Šalčiūtės tapybos spalvų žaismingumas užliūliuoja, ne iš karto leisdamas pajusti iškreiptų multiplikuotų moterų šypsenų ir kūnų groteskiškumą, dramatiškumą, kuriam, beje, tikrai nestinga ironijos. Tai vienas iš daugelio moterų gyvenimo geismo aspektų, malonumų ekstazės ir dramos mišinys.