Pirmasis

Pasakojimas tęsiasi

Įspūdžiai iš Frankfurto knygų mugės

Laima Kreivytė

iliustracija
Lietuvos paviljonas Frankfurto knygų mugės forume

Lietuvos paviljonas

Vargu ar rastum tinkamesnį devizą knygų mugei nei lietuviškasis "Pasakojimas tęsiasi" - jis ne tik atveria istorinę giją, su kuria galima susipažinti Lietuvos paviljono ekspozicijoje, bet ir kreipia į ateitį, skatindamas laukti pasakojamų istorijų tęsinio. Neatsitiktinai šį devizą taip noriai kartojo parodos organizatoriai ir kiti garbūs svečiai atidarymo kalbose. Tęstinumas svarbus ne tik Lietuvos paviljono, bet visos mugės mastu - Lietuvos žurnalistams surengtoje išankstinėje ekskursijoje po milžinišką mugę jos direktorius didžiuodamasis priminė, kad dar viduramžiais Frankfurte prie Maino vyko tarptautiniai manuskriptų mainai. Dabar šie mainai (tik vietoje manuskriptų tariamasi dėl autorinių teisių) įgavo neįtikėtiną mastą - milžiniški modernios architektūros pastatai tarsi išsipūtė nuo daugybės eksponatų ir aplink besigrūdančių žmonių. Jei ne racionalus erdvės suplanavimas su greitaisiais takeliais ir daugybe praėjimų, turbūt nė patys smalsiausi leidėjai nesugebėtų apžiūrėti visų dominančių stendų. Aš per keturias dienas tikrai nespėjau.

Tiesą šnekant, ir neturėjau tokio tikslo. Kadangi į Frankfurtą atvyko nemaža Lietuvos žurnalistų komanda, pasiryžusi užfiksuoti karščiausius literatūrinių ir politinių diskusijų momentus, nusprendžiau atidžiau patyrinėti vizualųjį mugės aspektą. Juolab kad Lietuvos paviljonas, daugelio apsilankiusiųjų nuomone, buvo vienas iš vizualiai patraukliausių mugės taškų, o Frankfurto muziejuose ir galerijose veikė net kelios lietuvių parodos, buvo rodomi kino filmai.

Jei reikėtų dviem žodžiais apibūdinti Lietuvos paviljoną Frankfurte, sakyčiau - lengvas ir elegantiškas. Tai jokia ne savigyra - esu veikiau priekabiautoja nei liaupsintoja (kaip ir dauguma kritikų bei žurnalistų). Pakeliui į mugę praėjus pro įspūdingą urbanistinį Frankfurto peizažą, kurio dominantė - pieštuką primenantis dangoraižis ir milžiniška Johnatano Borowskio skulptūra "Kalantis žmogus" prie įėjimo, labiausiai nesinorėjo išvysti kad ir moderniausią "bakūžės samanotos" modelį (kuris pasitinka vos atskridus į Vilnių - greičiau už lėktuvą ant žemės nuleidžia stiklinį klojimą primenantis oro uostas). Po oficialios ir net kiek patetiškos atidarymo spaudos konferencijos pirmą kartą įžengus į Lietuvos paviljoną maloniai nustebino ekspozicijos skaidrumas ir sklendimo įspūdį kurianti kinetinė Sauliaus Valiaus instaliacija "Istorijos knyga". Kadangi visos mugės ekspozicijos neišvengiamai driekėsi į plotį, daugianarė Valiaus "kolona" tapo raiškiausia vertikale, o jos lėtas pulsavimas aukštyn žemyn buvo lengvas kontrastas chaotiškai plūstantiems žmonių srautams. Iš pirmo žvilgsnio instaliacija atrodo tokia paprasta, kad stebiesi, jog niekas iki šiol nesugebėjo erdviškai perskaityti knygos. Daugybė didelių, kone peršviečiamų knygos lapų ritmingai rikiuojasi vienas virš kito, tarsi kultūriniai sluoksniai - neatsiejami, bet perskaitomi ir kiekvienas atskirai. Atidžiai įsižiūrėjęs atpažįsti senosios lietuvių raštijos fragmentus ar istorinių žemėlapių atspaudus. "Istorijos knyga" nėra monolitinė "Lietuvos istorija", bet daugybės istorijų ir kultūrų fragmentai, kurie "kvėpuoja" vienu ritmu. Be abejo, rašytojai ir literatūrologai rastų poetiškesnių tokio skaidraus kūrinio apibūdinimų, gal net pacituotų Radauską: "Šiandien taip elegantiškai sninga...". Ir šis lengvo baltumo vaizdinys puikiausiai atitiktų bendrą paviljono nuotaiką. Šviesią, bet nesentimentalią. Turbūt ji ir traukė lankytojus, kurių buvo pilna ir vykstant kūrybos pristatymams, ir pauzėse tarp renginių.

Žvilgsnis iš arčiau

Norintys geriau susipažinti su Lietuvos istorija ir kultūra galėjo be vargo tai padaryti tiesiog apeidami stendus ir stabtelėdami prie plokščiaekranių kompiuterių. Įdomiai, su daugybe iliustracijų ir kartu paprastai parašyti pasakojimai apie mūsų istoriją, kalbą, Lietuvos Jeruzalę, 1951-uosius poezijoje, pasipriešinimą okupacijai, emigrantų kultūrinę veiklą, Čiurlionį, Lietuvos įvaizdį grafikoje, Jurgį Mačiūną ir Joną Meką, lietuviškų knygų iliustracijas. Šalia teksto iš amžiaus į amžių (atitinkamai keisdamas drabužius) keliavo pasakos herojus Mukas, suteikiantis kompiuteriniams vaizdams gyvumo. Kad Frankfurto knygų mugėje žaidybinis elementas ir humoro jausmas svarbus, rodė ir atskiras komiksų centras vaikų ir jaunimo knygų sektoriuje. Kam patiktų būti nuobodžiai rimtam?

Viskas, ką randi kompiuteryje, yra ir knygose. Skoningai išleistos baltos knygelės, kurias malonu ir pačiam pavartyti, ir draugams padovanoti. Dar Frankfurte būdama perskaičiau kelias - lakoniškas stilius, jokių romantinio pasipūtimo "burbulų" ir turistinių neskonybių. Keliaujant neretai tekdavo kurti pasakojimus apie lietuvių kalbą, kurie mane varė į neviltį. Dabar užteks paimti Giedriaus Subačiaus knygelę su visais indoeuropiečių medžiais, žemėlapiais, katekizmais bei žodynais - ir tegul vengrai su serbais skaito patys, jei įdomu. Manyčiau, tos knygelės ir Lietuvoje turėtų nemažą pasisekimą - ne tik tarp turistų. Lietuva jose atsiveria kaip multikultūrinė erdvė, kurioje darniai sugyvena įvairios tautinės ir religinės bendruomenės. Taip tarsi bandoma pažvelgti į save užsieniečių akimis, kaip per paviljono atidarymą pasakė kultūros viceministrė Ina Marčiulionytė. Iš tiesų, siauras nacionalistinis savųjų vertybių aukštinimas būtų ne tik politiškai nekorektiškas - tokie balsai dabartiniame pasaulyje atrodytų visiškas anachronizmas. Kitas klausimas - ar tikrai mūsų dabartinėje visuomenėje gaji viduramžiais klestėjusi tolerancija įvairioms kitoniškumo apraiškoms?

Be gražių stendų su nuotraukomis ir knygomis, paviljone buvo rodomi ir du filmai - specialiai Frankfurto knygų mugei sukurtas Gintaro Makarevičiaus ir Liudviko Jakimavičiaus "Interviu su rašytojais" ir Audriaus Stonio "Skrydis per Lietuvą", jau rodytas "Expo 2000" parodoje Hanoveryje. Neteko jo matyti toje įspūdingos architektūros aplinkoje, tačiau čia skriejantis kameros žvilgsnis puikiai derėjo su pulsuojančia Valiaus instaliacija - taip Lietuvos paviljono dinamika įgavo ne tik aukščio, bet ir gylio dimensiją. Judesys neišvengiamai sugestijuoja laiką - geriau už bet kokius žemėlapius Lietuvos mažumą atskleidė Stonio sumanymas perskristi jos gamtą ir kultūrą per aštuonias minutes, kurios filme išsitęsia nuo aušros iki sutemų.

Jakimavičiaus kalbinti Lietuvos rašytojai filmuojami tikrai ne iš "paukščio skrydžio". Šis interviu rinkinys įdomus būtent rupiomis kasdieninio gyvenimo faktūromis, netikėtais asmenybės "išsišakojimais". Rašytojams buvo pateikti įvairiausi klausimai, tačiau filme jų beveik negirdėti, o parinkti atsakymai atskleidžia intelektualiai (ir ne tik) "pasišiaušusio" lietuvių menininko portretą. Baimę, kad "kalbančios galvos" sukels žiovulį, greitai išsklaido gyvi ir neretai (auto)ironiški pokalbių fragmentai, laisvas kameros judėjimas ir stambūs planai. Kiekvienas rašytojas ar rašytoja kalbinami jiems artimoje aplinkoje, todėl interviu atrodo kaip situacija "iš gyvenimo", atspindinti ne tik kūrybines inspiracijas, bet ir konkretų kultūrinį kontekstą: Gintaras Grajauskas kaip amžinas keleivis dėsto savo mintis traukinių stotyje, Marius Ivaškevičius - ekskavatorių rausiamo Gedimino prospekto fone (taip galima pasikasti ir po lietuvių literatūros pamatais), Jurga Ivanauskaitė kalba tarsi apgaubta Tibeto auros. "Interviu su rašytojais" supažindina ne tik su kūrėjais, bet ir su gyvenimo formų įvairove. Deja, Ričardui Gaveliui tai buvo paskutinis filmuotas pokalbis - sunku pervertinti tokios dokumentinės medžiagos svarbą.

iliustracija
Dainius Liškevičius. "Pasaulio centrai/Mėgaukis savimi". 1999-2002 m. Lietuvių fotografijos paroda Frankfurte

Lietuvos paviljone Frankfurto knygų mugėje netrūko beveik nieko - vokiškai ir angliškai kalbančių rašytojų, knygų apie Lietuvą, dailių iliustracijų, Čiurlionio "Raigardo slėnio" triptiko ir net lietuviškų dešrų su juoda duona bei šakočio per atidarymą. Džiazas puikiai įsiliejo į pakiliai plaukiančią vakaro atmosferą, savo improvizacine ir demokratiška dvasia sulyginęs pirmose eilėse sėdinčius oficialius asmenis ir laisvai aplink klajojančius "neoficialius" (meniškus?). Toje euforijoje, kuri truko keturias dienas (kitiems kiek ilgiau, o platesnė renginių programa už mugės ribų dar nesibaigė), man trūko tik dviejų vardų, be kurių neįsivaizduoju dabartinės mūsų literatūros peizažo. Kalbu apie Neringą Abrutytę ir Giedrą Radvilavičiūtę. Nerimtai nuskambėtų argumentas, kad "visų nepristatysi" - Neringos poezija puikiausiai galėjo pasirodyti tarp įdomaus dizaino "Vario burnų" knygelių. Pati stebėjau Abrutytės poezijos poveikį tarptautinei auditorijai Centrinės Europos universitete - ir angliški vertimai nenugenėjo jos maištingos kalbos dvasios. O Radvilavičiūtės eseistika taip pat nė kiek nenusileidžia kitų Frankfurte pristatytų ir laurus pelniusių rašytojų kūrybai.

Parodos mieste

Žadėjau kalbėti apie vizualumą - o jis tikrai nesibaigia Lietuvos paviljone. Pačiame Frankfurto centre veikia lietuvių fotografijos, videomeno ir plakatų iš Vilniaus žydų geto parodos. Vargu ar rastum joms geresnę vietą. Römerio aikštė - turistų, o ir Frankfurto gyventojų susitikimų vieta. Trys metro stotelės nuo mugės, ir tu jau prie pat "Schirn Kunsthale", kurioje vyksta milžiniška paroda "Shopping" apie meną ir vartotojiškumą - nuo popmeno, fluxus iki šiuolaikinių instaliacijų ir videofilmų. Netoliese - įspūdingos architektūros Modernaus meno muziejus su puikia kolekcija. Nuo čia tik dvi minutės kelio iki "Frankfurter Kunstverein", kur rodomas Eglės Rakauskaitės, Gintaro Makarevičiaus, Lauros Stasiulytės ir Vitos Zaman videomenas.

Paroda, pavadinta "Lietuva: besikeičianti visuomenė", bando apčiuopti kritinius socialinio gyvenimo taškus - senėjimą, kelias kartas besitęsiančią gyvenimo rutiną, norą išgarsėti, kultūrinę kito refleksiją. Neįsigilinus galima makabriškai pajuokauti, kad dabartinė Lietuva - sau duobę kasančių senukų šalis (norėtųsi tikėti, kad tai meninė refleksija, o ne ateities prognozė), tačiau šių videodarbų geriau prabėgomis nežiūrėti - čia svarbus ne tik vaizdas, bet ir situacija, tekstai, kuriems apmąstyti reikia laiko. Eglė Rakauskaitė kalbina senus žmonės Lietuvoje, Italijoje, Austrijoje, Amerikoje ir Rusijoje. Atsakymai apie gražiausius ir baisiausius gyvenimo įvykius atskleidžia ne tik skirtingus charakterius, bet ir mentalitetą, tam tikrus sovietinės, posovietinės ir kapitalistinės gyvensenos modelius. Šiame kontekste įdomi Lauros Stasiulytės "kultūros mainų" refleksija - atvykusi į Austriją "KulturKontakt" kvietimu ji susipažino su senegaliete, atvykusia pagal UNESCO programą. Net ir tokioje aplinkoje galimybė pažinti ir įsiskverbti į kitą kultūrą yra labai ribota, saistoma kultūrinių ir rasinių stereotipų. Ekrane ši situacija reflektuojama paprastu veiksmu: autorė skaičiuoja juodaodės merginos iš Senegalo kaseles. Įdomu, kad vos pamačius šis darbas atrodo pernelyg paprastas, net primityvus, bet ilgainiui ritualinis veiksmas įgauna jėgos ir kažkokio pirmykščio gaivalo. Žinoma, geriausia šiuos darbus žiūrėti jau perskaičius specialiai šiai parodai išleistą knygelę, kurioje randame ne tik įdomių svarstymų apie pokomunistinius mūsų visuomenės šiokiadienius ir traumuotą meną, bet ir intriguojančius interviu su menininkais.

Neįmanoma aprėpti plačios ir įvairialypės Frankfurto mugės ir su ja susijusios renginių programos. Vien surengtos parodos vertos atskirų recenzijų - tokią Lietuvos fotografijos nuo 1960-ųjų parodą, kuri veikia Tarptautinio fotografijos forumo galerijoje Frankfurte, galima būtų drąsiai vežioti po pasaulį - ji sudomintų ne tik profesionalus ir kultūrinės antropologijos specialistus. Įdomu, kad į mūsų fotografiją čia iš tiesų pažvelgta "užsieniečio žvilgsniu" - darbus atrinko kuratorė Celinda Lunsford. Gal todėl pažįstamos fotografijos čia dėliojasi į sudėtingesnį paveikslą, kuriame matome ne tik poetiškus senojo kaimo, rūsčius plikos sovietinės tikrovės ar kiek nostalgiškus tolimų kraštų atspindžius, bet ir konceptualų jaunų menininkų įsiveržimą į didmiesčio erdvę, groteskišką situacijų režisavimą.

Manyčiau, kad Rasos Drazdauskienės suburta komanda Frankfurto knygų mugėje užmetė didelį tinklą. Turbūt ne dėl paprasto draugiškumo mugės organizatoriai žarstė komplimentus, o kitąmet garbės viešnia pakviesta Rusija savo spaudos konferencijoje nerimavo, kaip čia reikės pasirodyti "po lietuvių". Pati ten buvau, mačiau į Lietuvos paviljoną plūstančias minias, kalbėjausi su dalyviais ir svečiais, kuriems ekspozicija padarė didelį įspūdį. Esu tikra, kad juos į Forumą (be Lietuvos paviljono, čia buvo įsikūrusi diskusijų arena "Padalyto pasaulio tiltai") pritraukė ne tik nemokamas kavos "Lavazza" aparatas. Belieka laukti istorijos tęsinio...

Laima Kreivytė