Pirmasis

Frankfurto vėliavos ir trimitai

Jurgis Kunčinas

iliustracija
Lietuvos paviljonas Frankfurto knygų mugėje

Net nesumanau, su kuo lyginti vieną didžiausių pasaulyje (gal net didžiausią) Frankfurto knygų mugę! Prieš dešimtį metų pakliuvau jon pirmą kartą. Tuomet ir supratau, ką reiškia "pritrenkiantis įspūdis". Iš koto verčiantis ir gniuždantis. Buvau toks priblokštas gausos, įvairovės ir spalvų, kad išėjęs laukan pagalvojau: viskas. Baigta. Nebesinori nei rašyti, nei skaityti!

Bet žmogus apsipranta ir su piramidėmis, ir su niagaromis. Dairosi dar didingesnių ir aukštesnių. Taip ir su ta knygų muge, šiemet jau 54-ąja.

Kiekvienais metais ši didžiulė mugė turi akcentą, kuri nors šalis pristatoma kaip "svorio centras" - Landesschwerpunkt. Kažkada, pamenu, triumfavo Meksika, neseniai savo virtuve, egzotika ir beletristika bandė sukrėsti Lenkija ir Graikija. Na, vokiečius ir J. Gutenbergo šalį kuo nors priblokšti ar bent labiau sudominti itin sunku. Lietuva, šių metų kviestinė drąsuolė, to ir nesistengė. Pernelyg nesikuklino, bet ir neišsišoko. Mūsų vėliavos plevėsavo oriai ir iškilmingai, trimitai, kad ir nenustelbė kitų, buvo pakankamai girdimi. Vokiečiai stebėjosi savaip: "Apie jus mūsų spauda rašo daugiau nei apie graikus." Man įsiminė viena kažkurio didžiųjų laikraščių antraštė: "Kukliai, bet vis dėlto šauniai!" Tiesiog stebino lankytojų gausa. Forume, kur erdviai, moderniai ir jaukiai buvo dislokuota pagrindinė lietuvių ekspozicija, nuolat būriavosi žmonės. Diskusijų metu irgi buvo pilna lankytojų. Ne, tikrai jokio fiasko. Veikiau priešingai. Štai ir pats Günteris Grassas pasirodė, su žmona ir niekur nė per žingsnį neatsiliekančiu savo leidėju Steidliu.

Užgniaužęs vyrišką apmaudą, kad didieji vokiečių leidėjai pasirinko leisti tik Renatą Šerelytę ir Jurgą Ivanauskaitę, turiu pasakyti, kad abi damos susilaukė triumfo. Ir "Ledynmečio žvaigždės", ir garsioji "Ragana ir lietus" (vok. "Regenhexe") bestseleriais, ko gero, taps ne tik tėvynėje, bet ir Vokietijoje. "Mašinos jau sukasi, - trynė delnus Jurgos vertėjas šveicaras Marcus Roduneris, - pirmasis J. Ivanauskaitės tiražas jau išparduotas!" O kadangi Frankfurto mugė - raktas į pasaulį, galima daug tikėtis.

Kalbant apie sėkmę mugėje jokiu būdu negalima pamiršti kuklios vokiečių leidyklos "Athene" ir jos vadovo Rolfo Duschos. Smarkiai ignoruota, peikta ir ironizuota Lietuvoje, ši mažytė leidybos įmonė užsimojo leisti lietuviškų knygų seriją. Bendras įspūdis būtų nublankęs, jei "Athene" nebūtų išleidusi Vytauto Kubiliaus "Literatūros laisvėje ir nelaisvėje" (pirmoji naujosios lietuvių literatūros apžvalga vokiškai). Pasirodė Jūratės Sprindytės ir Klauso Berthelio parengta knyga apie nūdienę lietuvių prozą. Po Ričardo Gavelio, Arvydo Šliogerio ir dviejų Tado Četrausko knygų šiemet ši leidykla dar spėjo išleisti ir mano "Kilnojamąsias Röntgeno stotis". Pasakysiu nekukliai, bet atvirai: be vokiškos knygos mugėje būčiau jautęsis kone pašalinis. Dabar taip nesijaučiau, šiemet Vokietijoje turėjau per dvidešimt skaitymų (Lesungen), o toks skaitymas čia prilygsta publikacijai ar netgi ją pranoksta. Mes turime puikų moderatorių, Vienos profesorių Cornelijų Hellį. Jis ne tik kalba abiem kalbom (vokiškai ir lietuviškai). C. Hellis dvejus metus dėstė dar sovietiniame Vilniaus universitete, puikiai išmano lietuviškas realijas, tiesiog dirba Lietuvos labui beveik be atlygio. Su lietuvių autoriais šiemet jis išvažinėjo visą Vokietiją, rengė skaitymus Austrijoje ir Šveicarijoje. Tik jo dėka Zalcburge pasirodė ir mugėje buvo pristatyta naujosios lietuvių prozos antologija. Vienintelė vokiškai. Poetai gi glaudėsi po vieno "Akzente" numerių viršeliu, o ir ten beveik viską išvertė C. Hellis. Kito tokio lygio "literatūrinio agento", nepamirštant, žinoma, šveicaro M. Rodunerio, vokiškai kalbančiose šalyse, deja, neturime. Antologija "Raportas apie šmėklas" parengta rimtai, išleista solidžiai. Beje, tik C. Hellio dėka prieš mugę ir jos metu vyko skaitymai R. Gavelio atminimui.

iliustracija
Jurgis Kunčinas
A. Stanevičiaus nuotr.

Bet būdamas Lietuvos Prezidentu medaliais ar ordinais apdovanočiau ne tik C. Hellį, M. Rodunerį ir R. Duschą, bet ir tris moteris. Pirmiausia - Bettiną Twrsnick iš Veclaro. Bettina atrado leidėją, važinėjo į Lietuvą, laužė ledus, kad lietuviška knyga pagaliau prasimuštų į vokiečių žemę. Ir dar dvi: Aušrinę Jonikaitę ir Ingą Nostytę. Šios dvi bitelės iš "Lietuviškų knygų" ištisus metus kaupė korį mugei. Be paliovos, be atokvėpio. Tai nereiškia, kad kiti sėdėjo rankas sudėję, tačiau dar kartą paaiškėjo, kad vienas ar keli žmonės, triūsiantys ne dėl honoris causa ar ne vien dėl jos, nuveikia daugiau nei komisijos, ekspertai ir komitetai.

Beje, pirmuoju didžiosios sėkmės pranašu tapo atrankinės Europos futbolo čempionato rungtynės tarp Lietuvos ir Vokietijos. Mat nuo rugsėjo pradžios esu Villa Waldberta prie Miuncheno stipendiatas, sekiau spaudą. "Niekam beveik nežinoma Lietuva, - rašė "Süddeutsche Zeitung", - netrukus pasidarys netgi labai žinoma! Kaune žaidžiame su šios šalies rinktine, o po kelių savaičių lietuviai užgrius Frankfurto knygų mugę." Na, rungtynes apmaudžiai prakišome, o mugė išties nenuvylė. Gal šitai pagaliau pajus ir verslo žmonės. Jau viešėdamas Hamburge skaičiau: "Dabar Lietuvos vardas nenueina nuo lūpų. Siūlome naujus turistinius savaitgalio maršrutus į šią šalį!"

Aišku, nereikia turėti naivių iliuzijų, kad po mugės lietuvių literatūra atsistos greta rusų, čekų ar net estų (turiu galvoje vertimus). Tai tik pradžia, susilauksim ir pauzių, ir atsainumo. Apie jį ir kalbėjo diskusiją Berlyne moderavusi lituanistė Claudia Sinnig: "Vokiečiai nesupranta, kad lietuviai mato juos kiaurai - visą jų pasipūtimą, abejingumą, didelės tautos globėjiškumą mažos atžvilgiu". Viso to, žinoma, esama. Todėl jau dabar neramu: o kaip bus toliau su "Lietuviška knyga"? Nejau ši pelno nesiekianti organizacija po mugės išnyks kaip "dūmas, neblaškomas vėjo"? Net nežinau, kokio rango autoritetai privalėtų aiškiai pasisakyti, kad ši "Knyga" ne tik išliktų, bet ir toliau visais įmanomais būdais būtų puoselėjama. Ir ne vien dėl rūgščių estų ir latvių veidų, matytų mugėje: ak, kaip jie gailavo, atsižadėję mugės svečių teisių! Dabar visi įsitikinom, kad "Lietuviška knyga" - patikimiausias būdas skleisti užsieniuose mūsų literatūrą. Šitaip elgiasi ir kur kas žinomesnės, gilias europines tradicijas turinčios šalys. Mitas, kad lietuvių literatūra niekam neįdomi, žlugo. Nejau jį kursime iš naujo?

Šiemetiniai įspūdžiai labai geri. Žinoma, kai kas galėjo būti dar geriau, bet vadinamojo "šaukšto deguto" nepasitaikė. Nenuvylė nė ekspozicija - su nuo grindų iki lubų judančių knygų lapų instaliacija, puikiai atrinktomis nuotraukomis, teleekranais, kuriuose nuolat šmėsčiojo pažįstami veidai. Aukšto lygio buvo ir leidiniai, lankstinukai, lipdukai, suvenyrai.

Čia - autoriaus ir mugės lankytojo įspūdžiai. Specialiai nieko nerašau apie Lietuvos leidėjų stendus, apie leidėjų nuotaikas ir sandorius. Tik, atrodo, nusivylimo nebūta ir ten.

Baigiant keli žodžiai apie "trimitus". Garsusis GTČ džiazas, remiamas keturių poetų (lietuvio, kino, ruso ir amerikiečio) deklamavimo, tikrai nenuvylė, nors ne atidarymo, o pačios mugės metu šis džiazas būtų susilaukęs dar didesnio pasisekimo. Užtat triumfavo V. Labučio, S. Sasnausko muzikantai, "Sutaras". Buvo tikrai smagu matyti, kaip publika stačiai dūksta ir džiaugiasi.

Kitąmet mus nustelbs didžiulė Rusija, bet vėliau Frankfurto mugėje kviestinių šalių nebeliks. Mes įšokom į priešpaskutinį vagoną ir visai neblogai važiavome. Gal dabar ir "aukščiausieji ešelonai" suvoks, kad šalies įvaizdį kuria ne vien krepšinis, alus ir sūris? Lietuvių autoriai grįžta namo blaivūs, neapsvaigę nuo tariamos ir tikros šlovės. Tik kiek labiau pasitikėdami savimi: tai gal mes jau tikrai ne tokie nuobodūs?

Jurgis Kunčinas