Ne vienas mūsų esame girdėję pasakų apie tai, kaip nuvykusieji į svečią šalį, kuri vadinasi Amerika, staigiai praturtėdavo, dideliam savo artimųjų pavydui. Ir net jei tai ir įvykdavo, manydavom, kad žmogui tiesiog pasisekė, visos gėrybės tarsi pačios nukrito iš amerikietiško dangaus. Tereikėjo pasilenkti ir paimti. Jei taip, tai pasisekė ir Respublikos liaudies artistui (nereikia bijoti to garbės vardo, pelnyto milžinišku darbu) Vytautui Kudžmai, Kovo 11-osios proga atsiėmusiam Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Pasisekė, kad Nendrinių kaime prieš daugelį metų jo mama sename laikraštyje perskaitė skelbimą, jog Vilniuje viena mokykla skelbia vaikų priėmimą į choreografijos skyrių. Pasisekė, kad tas skyrius buvo baleto, o su choru turėjo tiek bendro, kiek turi bendro dainavimas ir šokis. Vytautui sekėsi ir toliau, tačiau ta sėkmė ėjo paskui nuolatinį, alinantį darbą. Bet apie tai kiek vėliau.
1967 m. gegužės 13-oji. Akademiniame operos ir baleto teatre – kompozitoriaus Andrejaus Petrovo baleto „Vilties krantas“ premjera. Prieš jos pradžią parterio trečios eilės viduryje įsitaiso gvardijos seržantas, politruko išleistas su vienintele sąlyga – nepersirengti civiliniais drabužiais, mat tėvai gyvena Vilniuje, ir, žinoma, grįžti į kareivines laiku. Taip aš pirmą kartą scenoje pamačiau Vytautą Kudžmą, pirmą kartą šokantį pagrindinį vaidmenį. Tą vakarą tikrai net negalvojau, kad kada nors recenzuosiu Vytauto kuriamus vaidmenis, vertindamas jo profesionalumą debiutuosiu „Kultūros baruose“ ar bendradarbiaudamas kuriant Viačeslavo Ganelino „Baltaragio malūną“ kaip Baltaragį matysiu tik jį. Tad tiek metų stebėdamas scenoje Vytautą drįstu tvirtinti, kad šis profesionalas savyje sukaupė geriausias mūsų žmonių savybes: jis darbštus kaip suvalkietis, užsispyręs kaip žemaitis, draugiškas kaip dzūkas, dosnus kaip aukštaitis. Tiesa, žinodamas, kaip Vytautas rūpinasi savo šeima, gina ją nuo galimų negandų tarsi tikras sicilietis, gali tik žavėtis jo sugebėjimu laviruoti tarp šeimos ir baleto.
Turbūt geriausiai savo kolegas pažįsta tie, kurie susitinka su jais kiekvieną dieną, repeticijose ar spektakliuose. Sutinku, kad ne visada jų vertinimai būna objektyvūs ar geranoriški. Ne visada ir vertinamieji būna verti gerų žodžių. Bet Kudžma tų gerų ir, svarbiausia, teisingų žodžių tikrai vertas.
Viename savo interviu reto talento profesionalas Voldemaras Chlebinskas taip vertina kolegą: „Kiekvienu laikotarpiu – savi korifėjai. Ir tiktai jiems būdingu technikos lygiu, vaidybos ir šokio maniera. Paprastai kiekviena karta teigia, jog jų laikais jie buvę vos ne genijai. Ir kiekviena karta apie naujos kilimą kalba skeptiškai. Nereikia lyginti (...). Tačiau vieną idealą, palikusį man neišdildomą įspūdį savo kultūra, dar mokykloje ir pirmaisiais darbo teatre metais, galiu paminėti – tai Vytautas Kudžma. (...) Anais laikais Lietuvoje nebuvo tokių idealių princų kaip koks Nikolajus Bogatyriovas. Todėl gerai pamenu dar vieną baleto artistą, kurį mačiau šokant. Tai Maris Liepa. (...) Jo Krasas iš „Spartako“ – vaidmuo, taip ir likęs mano neįgyvendinta svajone. Nesvarbu, kad jo mažas šuoliukas, bet ką jis išdarinėjo scenoje... Štai kas buvo šokantis aktorius.“
Sutikite, kad jei profesionalas savo kolegą pastato šalia kito tokio pasaulinio lygio profesionalo kaip Maris Liepa, tai yra tikrai aukštas ir pelnytas įvertinimas. Džiaugiuosi, kad Lietuvos baletas ir mūsų laikais turėjo ir turės tokio lygio atlikėjų.
Apie Vytautą esu rašęs ne vieną kartą, vertinęs ne vieną vaidmenį ir niekada negalėdavau prie nieko prikibti. Viskas būdavo be priekaištų. Gal, pakerėtas atlikėjo įtaigos, nekreipdavau dėmesio arba būtus ar nebūtus netikslumus užgoždavo įtikinamai traktuojamas personažas. Viename savo straipsnių rašiau: „Kad ir ką šoktų V. Kudžma, patraukia jo paprastumas, taurumas, sugebėjimas sąmoningai likti balerinos „šešėlyje“. Jo šokyje nėra pastangų sublizgėti, atkreipti į save dėmesį. (...) V. Kudžmos, kaip ir kitų šokėjų, repertuare dominuoja įvairūs „žydrieji“ herojai, priklausantys išrinktųjų luomui – princai, grafai ir šiaip kilmingi jaunikiai, atėję iš pasakų ir nukeliavę į pasakas, lyg abstraktaus gėrio įkūnytojai. Tačiau net ir tuos „žydruosius“ V. Kudžma sugeba nuspalvinti žmogiškomis spalvomis, suteikti individualių bruožų. V. Kudžmos princai nepasižymi nei išorinėmis aristokratų manieromis, manieringais gestais, nei tuo kilmingųjų vidiniu „šalteliu“. Visiems V. Kudžmos princams bei grafams būdingas žmogiškumas, demokratiškumas bei paprastumas (bet ne prastumas). Ir vis dėlto V. Kudžmos kilmingieji sugeba išsaugoti tą distanciją, kuri leidžia pajusti, kad prieš tave ne paprastas mirtingasis, ne paprastas kilmingasis, o žmogus su turtingu vidiniu pasauliu, kurį stropiai saugo nuo aplinkinių. V. Kudžmos herojai tarsi pasinėrę į vidinį savo pasaulį, iš kurio realybėn sugrįžta tik todėl, kad nenori įžeisti aplinkinių. (...) Visi V. Kudžmos herojai savo prigimtimi yra pacifistai, stengiasi niekam nepadaryti blogo, su visais sutarti (čia, beje, ir paties V. Kudžmos išskirtinis bruožas), išvengti konfliktų. Ir kovoti pradeda tik tada, kai nebelieka kitos išeities, kai tai daryti verčia aplinkybės. (...) Beje, Chuliganas – vienas iš ryškiausių V. Kudžmos vaidmenų, privertusių visus prabilti apie neeilinius baleto artisto gabumus, turtingą vidinį pasaulį. (...) Jau pirmas V. Kudžmos Chuligano pasirodymas scenoje (niūrūs didmiesčio pakraščiai) maloniai nustebindavo, nes matydavai ne užkietėjusį, tulžingą recidyvistą, jau išėjusį laisvėn, bet dar nespėjusį patekti už spygliuotos tvoros naivų, geraširdį tos aplinkos kūdikį... Ir V. Kudžmos Chuligano didžiausia tragedija ta, kad jis per vėlai suprato, jog negalima su visais gerai sugyventi, kad anksčiau ar vėliau teks pasirinkti – ar ir toliau bendrauti su Vadeivos gauja, ar palikti juos. Palikti vardan to pasaulio, kurį jam atskleidė Panelė.“ (Kalba Vilnius, 1988 11 18)
Iš visų Vytauto sukurtų vaidmenų, tos gausybės princų, karalaičių ir grafų, išskirčiau du visiškai skirtingus – tai Chuliganas Dmitrijaus Šostakovičiaus balete „Panelė ir chuliganas“ bei Karininkas balete „A próba“ (muzika Johanno Sebastiano Bacho ir Gáboro Presserio). Apie Chuliganą Aliodija Ruzgaitė rašė: „Chuligano vaidmuo yra neabejotinai didelis V. Kudžmos laimėjimas. Jis jaudinamai perteikia savo jaunatviško ir betarpiško herojaus vidinį pasaulį, jo prieštaravimų kovą. (...) V. Kudžmos šokis – emocionalus ir dinamiškas, ekspresyvūs šuoliai tartum skrodžia orą. (...) Šis vaidmuo, tapęs vienu geriausių jo repertuare, bus puiki aktorinė mokykla ateities kūrybiniams darbams.“ (Literatūra ir menas, 1971 12 18)
Tikrai pranašiški žodžiai. Bet ta pranašystė jau buvo užprogramuota atlikėjo traktuotėje – Vytautas šį personažą matė ne kaip grubų, stačiokišką banditėlį, o kaip sutrikusį jauną žmogų, pasirinkusį ne tą kelią. Kurdamas šį vaidmenį atlikėjas buvo įsitikinęs: „Bet mano chuliganas ir nebuvo grubus, jis galėjo būti iš padorios šeimos, tik suįžūlėjęs.“ (Bravissimo, 2006) Na, o Karininkas „A próba“ ne tik nepataisomas, bet ir ciniškas nusikaltėlis, už tariamo lipšnumo ir inteligencijos slepiantis eilinio SS vaduko tikrąjį veidą. Dieną lupinėjantis kaliniams nagus, o vakare, po „sunkaus darbo“, besigėrintis Wagnerio muzika. Tai puikus aktorinis darbas, atskleidžiantis nacių elito esmę. (Prisiminkime šviesaus atminimo aktoriaus Algimanto Masiulio Švarckopfą filme „Skydas ir kalavijas“.)
Be abejo, apie Vytauto Kudžmos indėlį į mūsų baleto aukso fondą galima kalbėti svariai, argumentuotai ir daug. Tai puikus pavyzdys ateinančioms kartoms, ko reikia, kad išsipildytų „amerikietiška svajonė“. Dirbti, dirbti taip, kaip dirbo Vytautas Kudžma. Nelaukiant, kol kas nors „įšventins“ į „žvaigždžių“ klaną, kol pripažins aukštesnės instancijos, kol pasipils įvairūs apdovanojimai. Jei tai pavyko vaikinukui iš Nendrinių kaimo, kurio jau neliko, pavyks ir Tau. Netiki? O Tu pabandyk. Pavyks, jei dirbsi.
