Menas tempti laiką

Šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ tema šiemet sukosi apie laiką, tempą, lėtėjimą – dalykus, apie kuriuos kalbėti lengva, o štai parodyti scenoje jau sunkiau. Laikas pats savaime kūno juk neturi, todėl kūniškam cirko menui tenka ieškoti būdų jį padaryti juntamą: ritmu, kartojimu, laukimu, pauze. Vienuose festivalio darbuose laiką bandyta rodyti kaip procesą, kituose – kaip būseną. Šveicarų menininko Juliano Vogelio spektaklyje „Ceramic Circus“, pavyzdžiui, laikas kone apčiuopiamai tankėjo drauge su dramaturgine įtampa; belgų „Modo Grosso“ kūrėjas Alexis Rouvre’as „Tout / Rien“ laiką materializavo laukimu, kartojimu, tyčiniu uždelsimu.

Suomių režisierius ir iliuzionistas Kalle Nio ir brazilų choreografas Fernando Melo su spektakliu „Tempo“ renkasi kitą kelią, mėgindami sukurti įspūdį, kad laiką įmanoma kontroliuoti: sustabdyti, ištempti, apeiti. „Tempo“ vyksta neutralioje pilkoje erdvėje: stalas ir kelios kėdės, lubose – šaltos biuro lempos, ore tvyro migla. Trys atlikėjai juda nenatūraliai lėtu tempu, tarsi būtų įstrigę sulėtintame kino kadre. Vienas jų – Melo – atsiduria keistosios trijulės centre. Tarp jų mezgasi sunkiai įvardijama drama: iš rankų į rankas keliauja iš pažiūros biurokratinis popiergalis (įsakymas? paraiška? tvarkaraštis?), keičiamasi žvilgsniais, gestais, tarsi vyktų kažkokia svarbi istorija, kurios taisyklės žiūrovui neatskleidžiamos. Melo kūnas tuo pat metu patiria keisčiausių fizinių išbandymų: jis svyra, bet nenukrinta; griūva, bet pakimba; levituoja ore taip, tarsi gravitacija jo neveiktų. Kiti du atlikėjai daugiausia padeda kurti situacijas, perstumdo objektus, kursto santykių dramą. Spektaklio pradžioje scenos kampe tiksi metronomai, o visą vyksmą lydi užsceninis tekstas apie laiką, jo patyrimą, dabarties akimirką ir „belaikiškumą“.

Vis dėlto „Tempo“ stipriausias tada, kai leidžia vaizdui veikti be paaiškinimų. Šalta šviesa, pilkšva migla, sulėtėję kūnai – kai kurios mizanscenos išties hipnotiškos, siurrealios. Kūnas svyra, svyra, bet taip ir nepaliečia grindų. Judesys, kuris paprastai tetruktų sekundę, išsitempia iki minutės. Iš pradžių tai intriguoja: imi akimis šaudyti po sceną ir tikrinti, kur čia atrama, ar atlikėjas vogčia nesilaiko rankomis, ar nesukčiauja. Tada pradedi matyti ne vien kūną, bet ir triuko konstrukciją. Dalis spektaklio efektų remiasi atlikėjų fizinėmis galimybėmis, miklumu ir ištverme, tačiau ne mažiau svarbi ir iliuzionistinė logika – tai, kas nuo žiūrovų paslepiama. Scena staiga užtemsta; po kelių sekundžių šviesa grįžta, o kūnas ar objektas jau yra kitur. Tarsi montažo pjūvis kine. Pirmą sykį tai priverčia aiktelėti. Antrą – vis dar stebina. Trečią jau lauki ne paties triuko, o kokios nors variacijos – kažko, kas iš naujo priverstų atverti burną. Tas pats maginis principas, kartojamas iki pat spektaklio pabaigos, pamažu pinga.

Maginė iliuzija apskritai remiasi keistu susitarimu tarp atlikėjo ir publikos. Žiūrovas puikiai žino, kad yra maustomas. Jis tikisi būti apmautas ir netgi to nori – trokšta trumpam išgyventi stebuklą: gauti akivaizdų, tegu ir fiktyvų, įrodymą, kad neišvengiami, mus visus kamuojantys dėsniai gali būti pažaboti. „Tempo“ atveju – kad pargriautas kūnas gali nenukristi, malonumas išsitęsti, o žmogus panorėjęs imti ir išgaruoti. Nepatogumas kyla tuomet, kai žiūrovas pradeda ieškoti siūlių. Triuko nebūtina perprasti iki galo – užtenka, kad jis taptų nuspėjamas. Viena iš įkyriai pasikartojančių iliuzijų – „čia esu, čia ne“: kai jau žinai, kad po užtemimo scenovaizdis vėl pasikeis, darosi sunku ja patikėti. Negana to, viskas pateikiama su tokia slogia rimtimi, kad pati rimtis ima kelti juoką. Cirke ieškau cirko – ir jį randu.

Kai kalbama apie gravitacijos apžaidimą, įdomu prisiminti Yoanną Bourgeois – prancūzų choreografą, kurio kūryba sukasi apie vadinamąjį pakibimo tašką. Jo darbuose taip pat žaidžiama su gravitacija, pusiausvyra, pasikartojimu, tačiau mechanizmas neslepiamas. Tramplinas, besisukanti platforma ar kita konstrukcija yra matoma kūrinio dalis, o žiūrovas stebi ne stebuklingai „panaikintą“ gravitaciją, bet su ja elegantiškai besigalynėjantį kūną. Iliuzija gimsta ne iš akių dūmimo – priešingai: žiūrovas mato triuko siūles ir vis tiek negali atsistebėti tuo, ką sugeba atlikėjo kūnas. Žiūrint „Tempo“ kyla klausimas, kaip tai padaryta; stebint Bourgeois – kaip įmanoma tai padaryti?

Po šių metų „Helium“ ir Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ galvoju: cirkas nebūtinai reikalauja paslapties. Kartais jis įspūdingiausias tada, kai triuko mechanizmas akivaizdus. Kai matai atramos tašką, aukštį, riziką ir supranti, kas ir kaip galėtų nepavykti, atlikėjų judesių tikslumas ir ištvermė patys ima kurti sceninę įtampą. Maginė iliuzija gyvena iš paslapties ir nuostabos. Kai paslaptis lieka, o nuostabos nebe – poveikis susitraukia iki techninio smalsumo.

Deja, šį likusį smalsumą „Tempo“ atkakliai žudo žodžiais – užsceniniu suomių rašytojo Harry Salmenniemi tekstu apie, taip, laiką. Festivalio anotacija žada „sapniškas, bežodes scenas“, kuriose tekstas veikia tik kaip „garsinis sluoksnis“. Su tuo nesutikčiau: tekstas čia nėra vien fonas ar garsinė faktūra – jis semantiškai dubliuoja vaizdą ir gana aiškiai sufleruoja, kaip jį turėtume suprasti.

Balsas kalba apie laiką, metronomai žymi jo tempą, judesių sulėtinimas iliustruoja jo tąsumą. Imi galvoti, kad spektaklio kūrėjai nepasitiki nei savo pasirinkta scenos kalba, nei žiūrovo gebėjimu ją suprasti: neužtenka rodyti – reikia dar ir įgarsinti, paaiškinti. Laikas apskritai yra patogi abstrakcija – pakankamai plati, kad apimtų visą žmogaus egzistencinį nerimą, ir pakankamai miglota, kad lengvai nuslystų į banalybę. „Tempo“ vis svyruoja tarp įtaigaus vaizdo ir giliamintiškumo estetikos. Spektaklio pabaigoje žmogaus vietoje ant kėdės, žinoma, lieka metronomas.

„Tempo“ pamačiau paskutinį: po jo dar labiau įvertinau kitų festivalio darbų žaismę, kūrėjų gebėjimą imtis „didžiųjų temų“ be patoso, galiausiai leisti sau pakvailioti. „Ceramic Circus“ pradžiugino gaivia autoironija amžinai besivejančių dedlainų eroje, QOROQ lėtas balansavimas leido atidžiau įsižiūrėti į santykių įtampas. Be abejo, „Tempo“ atlikėjų preciziškumas neginčytinas, o dalies sceninių efektų mechanizmo taip ir nesugebėjau perprasti. Vadinasi, techniniu požiūriu iliuzija pavyko. O kokią mintį išsinešiau iš spektaklio? Ogi tokią: gali tempti laiką kaip gumą – tik paskui nesistebėk, kai trenks atgal.