Tu ar tave?

Baigtis gali būti dvilypė: arba objektų veikimas drastiškai nutraukiamas, arba prisitaikoma prie aplinkybių ir žmogus, radęs bendrumą, sustingsta kaip natiurmorte.

Šiuolaikinio cirko disciplinos objektą pastato į dėmesio centrą, kuriame daiktas perima pasakojimo kontrolę. Šių metų Tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ dalyviai scenoje vaizdavo, kaip tarpdisciplininiame, eksperimentiniame pasirodyme naudojami objektai pranoksta vien fizinės nuostabos funkciją. Scenoje buvo nagrinėjamos išorinės žmogų veikiančios jėgos, kurios, įgavusios gyvastį, ima diktuoti pasirodymo choreografiją.

Viena šveicarų kilmės atlikėjo Juliano Vogelio nišų – keramika. 2020 m. „China Series“ darbuose atlikėjas eksperimentavo su keraminiais diabolo, vaizduodamas žmogaus, kaip keraminio indo, trapumą. Po pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2023 m. į šiųmetį „Helium“ Vogelis atsivežė kitokį požiūrio kampą: spektaklyje „Ceramic Circus“ cirko objektai veikia greta atlikėjo, dalindamiesi dėmesio centru, o gal net dėl jo varžydamiesi.

Scenoje nuo palubės kybantis keraminis burbulas, įsiūbuotas paties atlikėjo, tampa neišvengiamas kituose pasirodymo aktuose. Nuo pat pradžių atlikėjo užduotas ritmas ima jį vytis ir statyti rėmus pasirodymo choreografijai – burbulas varžo žmogaus veiksmus ir pasirodymo laiką. Dėmesio centrą pamažu perimant objektui, ima formuotis chaosas. Jį papildo ir iš tradicinio cirko pasiskolintos sukamos lėkštės. Duždamos jos išsklaido įsivaizduojamą hierarchiją tarp atlikėjo ir objekto, pagal kurią techninis meistriškumas turi nurungti klaidos riziką. Šukės primena, kad chaosas net cirko kontekste dažnai yra nekontroliuojama jėga.

Chaosas scenoje buvo išprovokuotas galios mainų tarp atlikėjo ir objekto. Daiktui perėmus pasakojimą, choreografija darosi nenuspėjama, o dramaturgija – diktuojama žmogaus reakcijos į objekto veikimą. Vogelis pabaigoje atsitraukia nuo chaotiškos kompozicijos, ir tik kai ima atrodyti, kad objektai perėmė istoriją, žmogus timpteli virvę ir sudaužo rutulį. Tačiau kas, jei atlikėjas prisitaiko prie jį supančių daiktų, – kaip tuomet nustatomas jėgos pasiskirstymas scenoje?

Trupės „Modo Grosso“ pasirodyme „Tout / Rien“ atlikėjas, suteikęs erdvės objektams veikti savarankiškai, suranda bendrą sąlyčio tašką ir lieka sustingęs tarp naudotų daiktų tarsi paveiksle. Spektaklio režisieriaus ir atlikėjo Alexis Rouvre’o darbuose kasdieniai objektai transformuojami į keblius, metaforiškus verpetus. 2014 m. pasirodyme „Cordes“ glaudus ryšys tarp žmogaus ir daikto buvo vaizduojamas didesnio masto kompozicijoje. Darbe „Tout / Rien“ objektai įgauna savarankišką veikimą.

Fiziko Carlo Rovelli įkvėptas kūrinys nagrinėja žmogaus ir objekto sąryšį per daiktų ir šviesos manipuliacijų discipliną. Pasirodyme inercijos savybė objektui judėti tik pajudintam yra perkeliama į žmogaus intencijos ir pasekmių prizmę.

Buvo sunku išvengti sąsajų tarp veikiančių objektų ir žmogaus galvoje vykstančios suirutės. Atlikėjas ima žaisti metalinėmis grandinėmis, kurios šviesos manipuliacijose įgauna gyvasties ir vartaliojasi tarsi gyvatės. Kontrolė atitenka objektams, kai šie išsprūsta iš žmogaus rankų ir pasakojimą ima plėtoti patys. Tačiau čia, kilus chaosui, atlikėjas tik „išsilanksto“ pagal objektus, taikosi prie jų veikimo ir užduoto ritmo. Atsiranda bendrystė tarp žmogaus ir jo daiktų, o choreografija nebevaržo atlikėjo. Chaose žmogus tarsi atranda komfortą, kol visi sustingsta laike ir tyla skelbia finalą.

Šiuolaikinio cirko atlikėjai scenoje žongliruoja kontrolės idėja. Objektui suteikiama galia keisti pasirodymo ritmą, choreografiją ir net perimti istoriją. Tačiau kai daikto veikimas tampa nenuspėjamas, atlikėjas varžosi dėl kontrolės, taip keldamas chaosą. Ši kova vaizduoja ir žmogaus nuolatinį varžymąsi su išorinėmis, nekontroliuojamomis jėgomis. Nors galiausiai žmogaus reakcija į objektą nulemia, kam priklauso kontrolė, scenoje išlieka iliuzija, kad ji gali atitekti ir daiktui.