Lėtėjimo dramaturgija: ką pakeičia atsisakymas skubėti?

Tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalį „Helium“ aptaria festivalio dirbtuvių „SCENOS konTEKSTAI“ dalyvės.

Emilija Ferdmanaitė: Man atrodo, kalbant apie šių metų Tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ temą – mūsų santykį su laiku ir jo sulėtėjimu – verta pradėti nuo paradokso: norint kalbėti apie lėtumą, nebūtina kalbėti lėtai. Gal net priešingai? Štai šveicarų menininko Juliano Vogelio projekte „Ceramic Circus“ viskas radikaliai pagreitinta, ir būtent maksimalus greitis galiausiai atveda iki dramaturginio lūžio. Personažas, kurį ir atlieka J. Vogelis, pats save įvaro į kampą: jam nelieka nieko kito, tik sulėtinti tempą, pažvelgti į savo sukurtą chaosą ir sustoti.

Urtė Ignatavičiūtė: Tada tas sustojimas įgauna prasmę, nes turi su kuo kontrastuoti. Kai J. Vogelio personažas pagaliau nuleidžia rankas, lėtėjimas tampa ne estetiniu efektu, o pasekme. Iki tol jis vis krauna sau naujas užduotis: mina dviračiu, tuo pat metu perstato scenografiją, groja perkusiniais instrumentais, ant strypų įsuka lėkštes. Tarsi nuolat tikrintų, kiek dar įmanoma padaryti, kol pasidarys nebeįmanoma. Man atrodo, čia labai atpažįstamas šiuolaikinės visuomenės santykis su produktyvumu. O štai suomių vizualiojo meno kūrėjo ir iliuzionisto Kalle Nio projektas „Tempo“ parodo visiškai priešingą santykį su laiku. Visi menininkų (Barbara Kanc, Winston Reynolds ir Luigi Sardone) judesiai nuo pat pirmos scenos hipertrofuotai sulėtinti. Kyla klausimas: jeigu viskas nuo pat pradžių lėta, kaip suprantame, kad spektaklis yra apie lėtėjimą?

E. F.: Būtent. Lėtumas tiesiog tampa nauju normaliu tempu. Man apskritai pritrūko aiškesnės spektaklio dramaturgijos. Jis vizualiai labai preciziškas, švarus, techniškai įspūdingas, tačiau netrukus pradedi atpažinti mechanizmą, pasikartojančius magijos triukus. Jau žinai: užgeso lempa, vadinasi, įvyks dar vienas atlikėjų persigrupavimas.

U. I.: Man „Tempo“ apskritai priminė bandymą cirko priemonėmis atkartoti kino montažą. Sulėtinti judesiai, atsukamas laikas, pasikartojimai. Pirmą kartą žiūri ir galvoji: kaip meistriškai padaryta – nuostabu. Bet paskui lieka klausimas: apie ką tai?

E. F.: Sakyčiau, čia ir yra skirtumas tarp temos iliustravimo ir dramaturgijos. Gali sulėtinti atlikėjo judesius, gali kelis sykius pakartoti tą patį veiksmą. Pagaliau gali ant scenos pastatyti metronomą. Bet ar žiūrovui tikrai pavyko pajusti anotacijoje minimą „laiko elastingumą“?

U. I.: Tuo labiau kad ir užsceninis balsas filosofuoja apie laiką, tačiau jo pasakojimas nustelbia ir sumenkina šokio kalbos paveikumą. Ar kūrėjai nepasitiki savo pasirinkta plastine raiška? 

E. F.: Šio festivalio tema susijusi su poreikiu kalbėti apie dabartinių laikų absurdišką skubėjimą ir iš jo kylantį perdegimą. Man rodos, apie sulėtėjimą garsiausiai kalba tie, kurie visai neketina to daryti.

U. I.: Sulėtėk, kad paskui galėtum efektyviau dirbti.

E. F.: Taigi. O tai visai kas kita nei sulėtėti todėl, kad lėtumas savaime vertingas. Man rodos, didžiausias nerimas kyla tada, kai atsidarai telefoną ir pamatai, kad visi kiti kažkur kažką. Gal čia labiau FOMO negu objektyvus negalėjimas sustoti? Nes kas trukdo kartais panuobodžiauti?

U. I.: Manau, kad teatras taip pat yra būdas patirti laiką lėčiau. Žiūrovas negali tiesiog persukti spektaklio tarsi filmo į priekį. Jis priverstas išgyventi laiko atkarpą – valandą, pusantros – tokiu tempu, kokį diktuoja spektaklis.

E. F.: Priminei: malonų lėtumą išgyvenau žiūrėdama belgų autoriaus ir režisieriaus Alexis Rouvre darbą „Tout / Rien“. Nereikėjo sukti galvos, interpretuoti simbolių – pakako žiūrėti į sceną ir mėgautis. Atlikėjas atrodė kaip žmogus, kuris neturi po ranka nei telefono, nei kompiuterio ir yra priverstas užsiimti visokiais niekais, rodydamas paprastus fokusus su magnetais ir šviesa. Man atrodo, tai viena gražiausių to spektaklio savybių – laikas tarsi materializuojasi, tampa apčiuopiamas. Iš vieno puodelio perpilti grandinėlę į kitą užtrunka tam tikrą laiką. Medžiaginė juosta išsivynioja per tam tikrą laiką. Šviesa užgęsta ir vėl užsidega, o per tą laiką kažkas jau pasikeitę, vietoj trijų akmenukų likę du. Laikas žymimas ne metronomu, o veiksmų trukme.

U. I.: Iš tavo pasakojimo suprantu, kad „Tout / Rien“ savaiminis laiko tekėjimas pasirodė lėtas. Su ispanų menininkų grupės „Kolektiv Lapso Cirk“ režisuotu „QOROQ“ lėtumu man buvo dar kitaip. Ten atsisakymas skubėti yra būtina triuko atlikimo sąlyga. Atlikėjas negali paskubinti tam tikro veiksmo, nes konstrukcija sugrius ir jis nukris. Man šis projektas galiausiai buvo apie santykius: kuo ilgiau veikėjai stato, balansuoja, rizikuoja, tuo labiau matai, kad numeris priklauso nuo tarpusavio pasitikėjimo. Konstrukcijos darosi vis sudėtingesnės, didėja rizika, atsiranda poreikis labiau remtis vienas kitu – atlikėjų judesiai lėtėja. Staiga atsiranda laiko įsižiūrėti į kiekvieną menininkų raumens krustelėjimą, akių šokinėjimą ir kuriamą nebylų tarpusavio ryšį. 

E. F.: Man „QOROQ“ buvo nuobodokas – ištęstas, nuspėjamas, bet apskritai sutinku. Štai tau ir atsakymas į klausimą, ką pakeičia atsisakymas skubėti: jis leidžia pamatyti, kas vyksta tarp atlikėjų.

U. I.: Grįžtant prie festivalio temos, gal verta atskirti „lėtą dramaturgiją“ nuo „lėtėjimo dramaturgijos“? Nes jeigu kalbame apie lėtėjimą, draminiame veiksme turi būti kažkas, kas jį paskatina įsigalėti. Galbūt kažkoks pokytis. Antraip turime tiesiog lėtą spektaklį, pavyzdžiui, „Tempo“. Jis pristatomas kaip laiko tyrinėjimas: greitėjimas, lėtėjimas, sustojęs laikas. Bet man tie režimai nesukūrė dramaturginės trajektorijos. Kituose spektakliuose būtinybė sulėtėti man buvo aiškesnė, net jeigu jie apie laiką kalbėjo mažiau tiesiogiai. „Ceramic Circus“ parodo maksimalizmo absurdiškumą ir tai, kad negebėjimas sustoti gali baigtis savidestrukcija. „Tout / Rien“ laiku nemanipuliuoja, tačiau sulėtėjimo efektas atsiranda savaime, renkantis atskleisti, kokia yra tam tikro veiksmo trukmė. „QOROQ“ lėtume gali išvysti už sudėtingų akrobatinių triukų slypintį atlikėjų jaudulį ir tarpusavio santykį. Kitaip tariant, lėtumas įdomus tada, kai jis kažką pakeičia, transformuoja.

E. F.: Man net norisi apibendrinti: lėtumas man, kaip žiūrovei, leidžia įsižiūrėti į tai, ką šiaip praleisčiau pro akis, išgyventi triuką kartu su atlikėju, labiau įsijausti, išjausti. Grįžtant prie to paties „Tempo“, atlikėjų judesių sulėtinimas gal ir nesukuria dramaturginio pokyčio, bet leidžia analizuoti pačią judesio mechaniką – kritimą, suklupimą, pusiausvyros atgavimą, – o tai jau įdomu ir, bent jau man, nematyta.

U. I.: Gal tada mūsų klausimą galima apversti. Klausti ne vien ką pakeičia atsisakymas skubėti, bet ir – kas pasidaro matoma, kai nustojame skubėti?