Būsiu tuo, kuo nori, jog būčiau

Nors šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ tema Theatre is an Escape sufleruoja pabėgimą, tiek festivalį atidariusios Linos Lapelytės „Damos“, tiek kūrybinio dueto „Pakui Hardware“ muzikinis performansas „Sporos“ veikiau kviečia pasilikti nepatogioje nežinomybės zonoje. Viename kūrinyje keturios moterys dešimtmečius trunkančią patirtį slepia nepriekaištinga laikysena, kitame protagonistė (Justina Mykolaitytė) mėgina suprasti save pasitelkdama dirbtinio intelekto terapeutą. Abu darbai galiausiai prieina panašią ribą, kai išmoktų vaidmenų, paaiškinimų ar žodžių nebeužtenka.

„Damų“ dėmesio centre atsiduria keturios ansamblio „Lietuva“ kanklininkės – Violeta, Nijolė, Danutė ir Judita. Daugelį metų jos buvo kolektyvo dalis, tačiau retai kada tapdavo pagrindinėmis veikėjomis. Pasirodymas prasideda monotonišku kanklių motyvu, kurį lydi sinchroniški judesiai ir mirgančios spalvotos šviesos. Šis derinys iš pradžių atrodo kiek komiškas – kone klubinę estetiką primenantys šviesų efektai sunkiai dera su tradiciniu instrumentu. Kurį laiką atrodo, kad spektaklis balansuoja ties savotiškos parodijos riba. Tačiau kuo ilgiau trunka kartojimas, tuo mažiau svarbus darosi estetinis keistumas ir tuo daugiau dėmesio tenka atlikėjoms. Pamažu ryškėjanti melodija augina įtampą, primena kino garso takelį ir įtraukia į kone hipnotizuojančią būseną. Kuo ilgiau klausaisi, tuo mažiau dėmesio skiri pačiai muzikai ir tuo daugiau – ją atliekančioms moterims.

Jos išlieka nepriekaištingai tikslios. Nuolat susižvalgo, šypsosi, nė akimirką neparodo nuovargio ar diskomforto. Ši laikysena primena ne tiek kūrėjų anotacijoje minimą fabriko darbą, kiek tam tikrą kartos patirtį. Tai moterys, kurių gyvenime ištvermė dažnai buvo vertinama labiau nei pažeidžiamumas. Todėl nuolatinė šypsena ima atrodyti ne kaip mandagus sceninis gestas, o kaip išmokta laikysena, slepianti tai, kas lieka nematoma. Lapelytė ne pirmą kartą domisi iš pirmo žvilgsnio nepastebimais kasdieniškais reiškiniais, tačiau „Damose“ tai daro itin paprastomis priemonėmis. Užtenka leisti žiūrėti. Užtenka pakankamai ilgai išlaikyti žvilgsnį ten, kur paprastai jis neužsibūna.

„Damose“ daug kas lieka neištarta ir paslėpta po profesine disciplina, o štai „Sporose“ emocijos iškeliamos į paviršių. Tačiau ir čia paaiškėja, kad kalbėjimas nebūtinai reiškia supratimą.

Performanso centre – moteris, mėginanti perprasti savo nerimą, vienatvę ir kasdienius rūpesčius. Tam ji pasitelkia dirbtinio intelekto terapeutą – visada prieinamą pašnekovą, kuris išklauso, patvirtina ir pasiūlo atsakymą. Tačiau gana greitai paaiškėja, kad būtent ši nuolatinė parama ir kelia daugiausia abejonių. Ar įmanoma jaustis suprastam, kai kalbiesi su sistema, kuri pirmiausia siekia pritarti? Ar nuolatinis savo emocijų analizavimas iš tiesų padeda prie jų priartėti?

Šie klausimai skleidžiasi ne tik tekste, bet ir vizualiniuose sprendimuose. Ekrane pasirodančios dirbtinio intelekto generuojamos rankos atrodo pažįstamos, tačiau kartu išlieka netikslios, tarsi nepabaigtos. Panašų įspūdį kuria ir stikliniai veidai, kuriuose lengva įžvelgti prisitaikymo, nuolatinio atspindėjimo motyvą. Kaip ir virtualus terapeutas, jie nekuria santykio, o grąžina žmogui jo paties atvaizdą.

Šioje vietoje „Sporos“ netikėtai susišaukia su „Damomis“. Lapelytės spektaklyje dėmesį traukia atlikėjos, kurių veiduose neatsiranda nė menkiausio nuovargio žymės. „Sporose“ panašų efektą kuria dirbtinis intelektas – visada pasirengęs išklausyti, pritarti ir prisitaikyti prie kalbančiojo poreikių. Abu kūriniai savaip įkūnija principą „būsiu tuo, kuo nori, jog būčiau“. Vienu atveju jis atsiskleidžia kaip dešimtmečiais ugdyta profesinė laikysena, kitu – kaip technologijų siūlomas rūpesčio modelis. Tačiau abiem atvejais kyla tas pats klausimas: kas lieka už šio vaidmens?

Todėl ypač paveikus „Sporose“ choro vaidmuo. Iš pradžių jis atrodo tiesiog kaip publikos dalis, tačiau pamažu tampa vienu svarbiausių performanso elementų. Kartu su elektronine muzika ir retai šiuolaikiniuose scenos menuose girdimais vargonais (kompozitorius Miša Skalskis; Anna Krasuckytė – vargonai) choras kuria beveik didingą sakralų įspūdį. Kūnu šiurpas perbėga ne dėl technologinių efektų ar scenografijos, o dėl labai paprasto pojūčio, kai aplink esantys žmonės staiga įsitraukia ir tampa kūrinio dalimi. Kol protagonistė mėgina susigaudyti savo vidinių būsenų labirinte, muzika nuolat primena apie pasaulį už jos minčių ribų.

Šią įtampą tarp individualios savianalizės ir platesnio santykio su aplinka atskleidžia ir grybavimo motyvas. Spektaklyje jis iš pradžių atrodo netikėtas – tarp dirbtinio intelekto, terapinių pokalbių ir miesto vienatvės atsiranda miškas, sporos ir grybiena. Tačiau ilgainiui darosi aišku, kad grybavimas čia nėra nei nostalgijos ženklas, nei lietuviško kolorito dekoracija. Veikiau tai alternatyva pasauliui, kurį reprezentuoja virtualus terapeutas. Terapinis pokalbis remiasi nuolatiniu savęs aiškinimu, o grybavimas kviečia atsitraukti nuo savęs ir įsilieti į supančią aplinką. Šiuo požiūriu grybiena virsta ne tik gamtine, bet ir filosofine metafora – nematomų ryšių sistema, kurios neįmanoma iki galo kontroliuoti ar paaiškinti.

Todėl „Sporos“ kelia klausimų ne vien apie dirbtinį intelektą. Ne mažiau kritiškai čia žvelgiama ir į šiuolaikinį poreikį nuolat aiškintis save. Mykolaitytės personažas ieško atsakymų, mėgina suprasti savo būsenas, suteikti joms pavadinimus ir priežastis. Tačiau kūrinys leidžia suabejoti pačia prielaida, kad kiekviena emocija privalo būti įžodinta. Neatsitiktinai alternatyva terapiniam dialogui čia tampa ne kitas specialistas ar tobulesnė technologija, o balsai, muzika, kūniškas buvimas ir miškas. Nors dirbtinio intelekto ir emocinės sveikatos santykis šiandien nagrinėjamas dažnai, „Sporoms“ pavyksta išvengti tiesmuko komentaro apie technologijų grėsmes.

„Damos“ ir „Sporos“ pasitelkia skirtingas menines kalbas, tačiau abu kūriniai priešinasi poreikiui viską paaiškinti. Viename po nepriekaištinga šypsena lieka nematoma gyvenimo patirtis, kitame dirbtinio intelekto siūlomi atsakymai pasirodo nepakankami, kad susigaudytum žmogaus santykiuose su savimi ir kitais. Galbūt todėl stipriausios abiejų spektaklių akimirkos gimsta ne tada, kai bandoma ką nors išaiškinti, o tada, kai leidžiama tiesiog būti – klausytis monotoniško kanklių skambesio, pasimesti tarp choro balsų ar sekti nematomais grybienos ryšiais po žeme.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė