Nuo žemės neatitrūkus

Žmogus paleidžia virvę ir akimirką lieka priklausomas tik nuo savo kūno, kito žmogaus ir fizikos dėsnių. Sekundė iki kritimo tokia tiršta, kad žiūrovas nejučia laukia nebe judesio, o jo baigties. Ar kūnas išsilaikys, ar pusiausvyra bus prarasta? Būtent tokiose tarpinėse būsenose – dar neįvykusio kritimo, neaiškios pabaigos, sulaikyto kvėpavimo – labiausiai atsiskleidžia QOROQ, „Kolektiv Lapso Cirk“ spektaklis, pristatytas Tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje „Helium“. Nors Tomášas Vaclavekas ir Mateo Castelblanco didžiąją pasirodymo dalį praleidžia pakilę nuo žemės, spektaklio patirtis paradoksaliai labai žemiška: čia nuolat primenama apie svorį, nuovargį, klaidos galimybę ir būtinybę atsitiesti po nesėkmės. Festivalio programoje daug kalbama apie skirtingą laiko potyrį, tačiau QOROQ jį keičia ne sustabdydamas judesį, o priversdamas žiūrovą laukti.

Šį laukimą maitina ne vien kritimo galimybė, bet ir pastangos, kurias cirkas dažnai paslepia atlikimo preciziškumu. Vieną užduotį kūrėjai mėgina atlikti tris kartus: lipa ant medinės konstrukcijos, slysta, vėl bando ir galiausiai sustoja. Kaskart matome ne tik tai, ką daro kūnas, bet ir kiek jam kainuoja kartoti tą patį, – nuovargis, susierzinimas, viltis, vėl nusivylimas. Tokios nesėkmės atrodo kaip natūrali atlikimo dalis. Kaip pasakoja kūrėjai, choreografija nėra visiškai fiksuota seka: jie žino, kur link turi eiti spektaklis, tačiau palieka vietos vienas kito reakcijoms ir improvizacijai. Todėl ne visada įmanoma atskirti, kur baigiasi sumanymas ir prasideda atsitiktinumas. Raudonas balionas, netikėtai įstrigęs metalinėje konstrukcijoje ir galiausiai atsidūręs žiūrovo rankose, tampa vienu iš tokių momentų – tai, kas nutinka netikėtai, įsilieja į tolesnę spektaklio eigą.

QOROQ leidžia pamatyti tai, ką cirke dažniau stengiamasi paslėpti, – pastangą, nuovargį ir galimybę suklysti. Vis dėlto fizinė rizika savaime dar nereiškia, kad ją pajus ir žiūrovas. Tam reikia ne tik atlikėjų tarpusavio pasitikėjimo, bet ir sceninio atvirumo. QOROQ nuo pat pradžių mėgina kurti artumą: abu atlikėjai reaguoja į tai, kas vyksta aplink, leidžia sau parodyti nuovargį, įtampą, nusivylimą. Tačiau šis pažeidžiamumas ne visuomet įtikina. Kai emocija atrodo labiau pademonstruota nei išgyventa, tarp atlikėjo ir žiūrovo atsiranda atstumas – lyg tarp tikro veido ir scenoje užsidėtos kaukės. Tuomet net pavojingas judesys lieka tik fiziniu faktu: matai kūną, balansuojantį ties savo galimybių riba, tačiau pats pavojus tavęs nebepasiekia. Stipriausios spektaklio akimirkos – kai jautrumas atrodo ne kaip vaidybos elementas, o kaip neišvengiama atlikimo dalis.

Šį santykį tarp kūno ir rizikos lemia ir pati erdvė. Medinės konstrukcijos čia nėra vien priemonė atlikėjams pakilti aukščiau: jos svyruoja, griūva ir yra sąmoningai ardomos. Mediena, kurią kūrėjai pasirinko ir dėl praktiškų priežasčių – ją nesunku pasigaminti, transportuoti ir pritaikyti skirtingose erdvėse, – spektaklyje tampa svorio ir trapumo matu. Ji yra ir atrama, ir kliūtis, ir tam tikra atlikėjų partnerė. Vis dėlto dažnai konstrukcijų griūtis sukuria daugiau įspūdžio nei pats kūno darbas. Matant artistą, balansuojantį ant sijos, bet vis dar besilaikantį už virvės ar metalinės konstrukcijos, fizinės rizikos pojūtis prislopsta. Tuomet akys labiau seka ne žmogaus pastangas išsilaikyti, o tai, kada ir kaip subyrės jo aplinka. Spektaklio scenografija atrodo pernelyg iškalbinga ir ima konkuruoti su tuo, kas turėtų būti pagrindinis QOROQ objektas, – su žmogaus kūnu.

Pasirodymo įtampą suvaldyti padeda Alexanderio Agranovo violončelė. Gyvai atliekama muzika neiliustruoja to, kas vyksta scenoje, bet reaguoja į pasirodymo tempą ir atlikėjų būsenas: garsas gali padrąsinti, sulėtinti, palikti vietos pauzei. Kartais skambesys tarytum įgarsina dueto judesius bei žingsnius, suteikdamas jiems lengvo komiškumo, todėl nerimas trumpam atslūgsta, tačiau neišnyksta. Agranovo violončelei neskirtas antraplanis vaidmuo – ji seka scenos ritmą ir kartu su atlikėjais kuria jo dinamiką. Kadangi publika atlikėjus supa iš visų pusių, jos reakcijos taip pat tampa spektaklio dalimi. Vieno žmogaus aiktelėjimas ar juokas greitai persiduoda kitiems, o kūrėjai negali nuo to atsiriboti. Šitaip QOROQ išlieka priklausomas ne tik nuo to, ką duetas pasiruošęs atlikti, bet ir nuo to, kaip į jų riziką atsako aplink sėdintys žmonės.

Galų gale fizinis balansavimas čia yra tik matomiausia platesnio santykio forma. Kūnas turi derintis prie kito kūno, atlikėjas – prie medžio ir erdvės, iš anksto numatytas judesys – prie to, kas nutinka neplanuotai. Pasitikėjimas taip pat nėra savaime duotas: jis kuriamas nuolat tikrinant, kada galima paleisti, o kada dar reikia laikyti. QOROQ kūrėjai jau ilgą laiką dirba balansavimo principu, o Tomášo Vaclaveko ir Mateo Castelblanco duete ši tema virsta labai konkrečia kūniška patirtimi. Rizikuoti kartu galima tik tada, kai abu žino vienas kito ribas ir gali jomis pasikliauti. Todėl paradoksalu, kad spektaklyje, kuriame kūnai didžiąją laiko dalį praleidžia ore, svarbiausia yra ne pats pakilimas. Įdomiausia čia tai, kaip sunku išlaikyti ryšį – su kitu žmogumi, savo kūnu, aplinka ir tuo, ko neįmanoma iki galo kontroliuoti.