Naują komediją repetuojantys aktoriai Sikorskytė ir Jurgelis įkvėpimo semiasi iš kultinio „Ofiso“

„Sudėtingais laikais reikia žmogiškų temų. O kaip geriau pasakoti apie žmogiškumą, jei ne per juoką ir saviironiją?“ – retoriškai klausia spektaklio „Pas mus šventė“ (rež. Paulius Markevičius, „Tolyn gilyn“) aktoriai Irena Sikorskytė ir Laurynas Jurgelis.

Spalio 30 d. Vilniuje, kultūros erdvėje „Smala“ dienos šviesą išvysianti premjera pagal P. Markevičiaus pjesę – skandinaviško humoro persmelkta istorija apie nedidelio miestelio bendruomenę, bandančią suorganizuoti šventę. Susidūrus skirtingiems požiūriams ir asmenybėms, gimsta atpažįstamos, kartais net absurdiškos situacijos. Nuo namo bendrijos iki serialo „Ofisas“ – spektaklio aktoriai sako įkvėpimo ieškantys kasdienio bendravimo paradoksuose.

Laurynai, su spektaklio režisieriumi Pauliumi Markevičiumi drauge dirbi jau beveik dešimtmetį, tuo tarpu Irena į kūrybinį procesą drauge leidžiasi pirmą kartą. Kokie jūsų įspūdžiai ruošiantis premjerai? Kuo šis spektaklis ir jo kūrimas primena, o kuo – skiriasi nuo ankstesnių bendrų darbų?

Laurynas: Pagrindinis skirtumas, ko gero, tai, kad čia – Pauliaus nuo nulio parašyta pjesė. Ir, mano galva, ji parašyta žiauriai gerai! Dažnai teatre būna, kad gauni medžiagą ir tuomet sprendi, ar bus įdomu, lengva, ar reikės pačiam daug ką sugalvoti, prikurti aplinkui. Šiuo atveju mums, aktoriams, belieka gerai įgyvendinti medžiagą, kuri parašyta labai atpažįstamai.

Lyginant su mūsų ankstesniais bendrais darbais, kurie dažniausiai būdavo eksperimentiniai, tai – turbūt žemiškiausias, apčiuopiamiausias spektaklis. Dažnai su pjesėm pradėdavom iš labai toli, daug ką karpydavom ir dėliodavom, kad sukonstruotume galutinį rezultatą. O čia viskas aišku – reikia tik suvaidinti gerai, kad suskambėtų.

Irena: Spektaklyje atsidūriau netikėtai. Anksčiau dalyvavau keliose aktorių atrankose pas Paulių, bet kas nors vis nesutapdavo, o dabar pavyko. Labai tuo džiaugiuosi – iš visos komandos tik su Laurynu dirbu ne pirmą kartą, smagu ir įdomu pabūti procese su naujais žmonėm, iš kurių galiu mokytis, į daug ką pasižiūrėti naujomis akimis. Be to, ir pjesė man labai artima, nes kalba apie bendruomenes – mes juk irgi tokie esame! O čia pat kuriant vaidmenį reikia visai nemažai pasikapstyti, nes esu užaugusi didmiestyje ir neturėjau mažo miestelio bendruomenės patirties, apie kurią kalbame spektaklyje.

Laurynas: Manau, kad Paulius tyčia susirinko aktorius iš skirtingų temų, kartų, mokyklų – tai sąmoningas sprendimas, susijęs su spektaklio tema. Kuriant eksperimentinius spektaklius būdavo gerai turėti vis tą pačią komandą – tuomet svarbu labai gerai jausti vienas kitą, galima nugrybauti į šoną, jei aktoriai nesusikalibravę tarpusavyje. O šįkart kastingą turbūt padiktavo pjesė – juk joje veikia bendruomenė iš visiškai skirtingų žmonių, kurie bando kažką padaryti kartu. Jų atveju tai – šventė, mūsų – pats spektaklis.

Jūsų drauge su kolegomis Valentinu Krulikovskiu ir Monika Poderyte kuriami veikėjai – atpažįstami tipažai: daugelis scenoje pamatys savo kaimynus, bendradarbius, giminaičius ar pačius save. O kiek personažuose yra jūsų pačių?

Irena: Aš visai mėgstu stebėti, patylėti, per daug nesakyti ir konfliktuose ieškau diplomatinių išeičių. Gal tuo esam panašios su mano vaidinama Vanda. Bet kiekviename personaže galiu įžiūrėti truputį savęs – kartais imuosi tvirtai ką nors sustatinėti į vietas, kaip Monikos Gražina. Ko gero, tai priklauso nuo dienos.

Laurynas: Tik neseniai supratau, kad mano personažas Albertas yra labai pavargęs, liūdnas, užsiknisęs žmogus. Tokių ypač daug yra teatre. Nežinau, kodėl – galbūt dėl to, kad kartais ten žmonės toje pačioje vietoje dirba po dvidešimt metų ir jiems, kaip Albertui spektaklyje, nuolat komanduoja? Šis suvokimas apie savo personažą visai nuliūdino – atrodo, kad jame visai nėra džiaugsmo. Albertas – toks pavargęs nuo darbo lietuvis. Tame yra kažkas labai atpažįstamo.

Nors abu esate kilę iš didmiesčių – Vilniaus ir Kauno – ir pjesėje veikianti mažo miestelio bendruomenė galbūt nėra tokia artima, būti aplinkybių suvestiems į vieną krūvą su labai skirtingais ir nebūtinai jums patinkančiais žmonėmis, ko gero, teko ne kartą. Stebint spektaklį mintys sukosi apie namų bendrijų, mokyklinukų tėvų ir panašias grupes, dažnai aistringai debatuojančias socialiniuose tinkluose. Kur ieškotės įkvėpimo savo personažams ir jų dinamikai?

Laurynas: Turbūt daugelis, kam tekę gyventi senuose daugiabučiuose, yra matę tuos namų bendrijų susirinkimus, kur susitinka patys įvairiausi tipažai... Vieni ateina su chalatais, kiti rūko plonas kontrabandines cigaretes ir sprendžia reikalus, treti bando visus perrėkt, dar kitam kampe jau vyksta pokalbis apie katinus ir gėles. Ir tuomet dar būtinai pasitaiko kaimynas, kuris vien prasilenkus laiptinėj sugadina nuotaiką. Turbūt mano Albertas linksta į tą pusę.

Irena: Draugai prieš kurį laiką persikėlė gyventi į sodų bendriją ir pasakojo apie jos pirmininko rinkimus, kai pagrindinėje sodų gatvėje susirenka keliasdešimt žmonių, babytės atsineša išlankstomas kėdutes, visi balsuoja vidury kelio keldami rankas (juokiasi). Iš tokių aplink sklandančių pasakojimų susirenku informaciją, ją per save perleidžiu. Kai pirmą kartą nagrinėjome pjesę, apie bendruomenę susimąsčiau kaip apie smėlio dėžę vaikystėje: žaidi, kažkam nepatinka, supyksta, įsižeidžia, išeina. O po kelių minučių vėl sugrįžta. Tokia ta dinamika.

Viešojoje erdvėje kartais sklando kritika šiuolaikiniam teatrui, kad jame vis mažiau dirbama su pjesėmis, dramaturgija kuriama kolektyviai, eksperimentuojant. Jūs imatės visai priešingo kelio ir ištikimai dirbate su tekstu. Be to, kuriate komediją – žanrą, tikrai nedominuojantį daugelio teatrų repertuaruose. Kokie įspūdžiai ir pamąstymai lanko kuriant komediją labai nejuokingais laikais?

Laurynas: Man atrodo labai taiklu ir savalaikiška, kad „Pas mus šventė“ yra spektaklis apie mus ir apie dabar. Jo temos – labai žmogiškos, o būtent tokių dalykų sudėtingais laikais ir reikia. Kaip geriau pasakoti apie žmogiškumą, jei ne per juoką ir saviironiją? Žymiai stipriau paveikia, kai atsipalaidavusiam, besijuokiančiam žiūrovui pasakai kažką rimto ar net skausmingo, o ne nuo pat pradžių užgrūzini.

Vis dėlto komediją vaidinti yra visai sunku, ypač, kai to netenka daryti dažnai. Žinodami, į kokio žanro spektaklį atėjo, žmonės iškart tikisi, kad kiekviena scena bus juokinga. Dėl to aktoriui lengva sau pakišti koją – humoras turi atsirasti nepritemptai, iš situacijos, ir žaviausia, kai kalbi rimtu veidu, bet būna labai juokinga.

Iš pirmo žvilgsnio spektaklis atrodo lengvas ir smagus, bet tuo pačiu kažką viduje užkabina, nes yra apie tave – tą, kuris sėdi ir tą spektaklį žiūri. Nemanau, kad svarbu, ar didmiestyje, ar mažame miestelyje. Žmonės dirba Vilniaus stikliniuose ofisuose ir ten vyksta lygiai tokios pačios situacijos. Spektaklyje tai tiesiog sutirštiname, nes vietoje kelių dešimčių personažų teturim keturis.

„Pas mus šventė“ su režisieriumi apibūdinate kaip skandinaviško, deadpan humoro elementų turintį spektaklį. Kokių filmų, serialų ar scenos meno kūrinių gerbėjams verta šio renginio nepraleisti?

Laurynas: „The Office“!

Irena: Kaip tik galvojau jo neminėti, nes nesinori sukelti didelių lūkesčių – jis per gerai sukaltas.

Laurynas: Bet galvojant apie atpažįstamumą, žanras tikrai tas pats. Man tai net šiek tiek padeda, nes turiu puikiausią pavyzdį, kaip reikia vaidinti – greitis, minties eiga, pauzės laiku ir vietoje… Svarbu paminėti, kad kalbu apie amerikietišką serialo versiją. (juokiasi) Esu bandęs daryti panašų spektaklį, bet nepavyko. Turbūt medžiaga buvo parašyta ne taip, kaip reikėjo. O čia, manau, turim tinkamą raktą.

Nors vietos juokui spektaklyje yra užtektinai, kūrinys nesirenka praplaukti paviršiumi – jis pasiūlo erdvės pamąstyti ir apie tai, kokie esame, būdami tarp kitų. Kokias mintis norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų iš salės spektakliui pasibaigus?

Irena: Jei kažkas įžvelgs galimybę savirefleksijai – labai gerai. Gal tą dieną jam to ir reikėjo? O jei kažkam bus tiesiog labai juokinga ir nesinorės daugiau apie nieką galvoti, taip pat gerai. Manau, kiekvienas spektaklyje atras, ką sau pasiimti.

Laurynas: Man norėtųsi, kad išėjus iš spektaklio dažniau norėtųsi pasakyti „labas“, padėkoti, paklausti, kaip laikaisi – turėti daugiau small talk mūsų kultūroje. Manau, kad tai reikia kurti sąmoningai, nes to labai trūksta. Manau, kad pažiūrėjęs tokį spektaklį paklausčiau savęs, kodėl taip dažnai renkuosi nutylėti? Tiesiog pasakyk „gerai atrodai“ – tai jau daug ką keičia, į kasdienybę atneša lengvumo. Aišku, mums sunku su lengvumu – juk aštuonis mėnesius gyvenam tamsoje. (juokiasi) Bet kartais tam, kad būtų lengviau, reikia įdėti jėgų ir pastangų.

Ačiū už pokalbį!