Kūriniai kaip mikropasauliai

Lina Lapelytė savo kūryboje jungia muziką, performansą ir vizualųjį meną. Po „Saulės ir jūros“ pelnyto „Auksinio liūto“ jos darbai toliau keliauja po svarbiausias pasaulio meno institucijas, o pati menininkė kūryboje vis labiau domisi mažais pokyčiais, efemeriškumu ir žmonių tarpusavio ryšiais. Su menininke kalbamės apie jos kūrybinį kelią, muzikos ir performanso santykį, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.

Studijavote tris gana skirtingas sritis – smuiką, garso meną ir skulptūrą. Kaip šios trys disciplinos susitinka ir padeda jūsų kūrybai?

Pastaruoju metu pati sau atsakiau į šį klausimą: iš tiesų viskas, ką darau, remiasi muzikos principais – tiek klausymas, derėjimas su kitais, tiek skulptūra, garso menas bei grojimas smuiku. Nors mano studijos turėjo skirtingus pavadinimus, kurdama net ir vizualųjį meną vadovaujuosi muzikos komponavimo principais. Lygiai taip pat ir kurdama muziką labiau vadovaujuosi erdvės ir vizualumo principais.

Kaip jūsų kūryba pakrypo į performatyvumą?

Sakyčiau, kad mano kūryba visada ir buvo performatyvus veiksmas. Prisimenu save laikančią smuiką nuo septynerių metų, tad pats instrumento turėjimas rankose, buvimas scenoje jau savaime buvo performatyvus veiksmas. O kaip mano muzikos išgavimas atsidūrė vizualaus meno sferoje? Veikiausiai tai buvo šiek tiek kryptingas ėjimas, susijęs su mano domėjimusi šia sritimi. Tačiau aš niekada neatskyriau muzikos nuo vizualaus meno, nuo minties, kad muzika ne tik skamba, bet ir atrodo. Mano praktika tarsi natūraliai susiformavo remiantis šiais principais. O pats performatyvus vyksmas, galbūt ir jo siekis, atėjo būtent iš muzikos studijų, kai kūrybą laikiau kažkuo itin efemerišku.

Koks buvo pirmasis jūsų sceninis kūrinys?

Jei judėtume nepriklausomos kūrybos linkme, atmintis mane grąžina į 2003 metus. Buvau ką tik pradėjusi studijuoti smuiko specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ten sutikau kompozitorių Arturą Bumšteiną, kuris mane kartu su dar dviem garso menininkais pakvietė susiburti į „laptopų“ kvartetą. Eksperimentinės muzikos scenoje šis kvartetas, pavadintas „Twentytwentyone“, buvo viena pirmųjų mano patirčių eksperimentinės muzikos kontekste ir scenoje su savo kūryba. Vėliau vienas svarbesnių kritinių mano kūrybos taškų buvo opera „Geros dienos“. Su šiuo kūriniu įvyko ir asmeninis virsmas – perėjimas nuo eksperimentinės muzikos prie kažko, kas jau yra arčiau dainos žanro, taip pat prie labai vizualaus muzikos perteikimo. Šį kūrinį sukūrėme kartu su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte.

Kaip jūsų kūrybinis kelias tapo tarptautinis? Ar nuo pat pradžių to siekėte, ar tam tiesiog susiklostė tinkamas laikas ir aplinkybės?

Tiesiog susiklostė tinkamas laikas ir aplinkybės. Veikiausiai tarptautiškumas tikrai yra viena iš mano kūrybos sudedamųjų dalių. Svarbus mano formavimosi etapas praleistas Londone. Šiame mieste gyvenau ir studijavau nuo dvidešimties metų. Būtent ten išgyvenau pirmąsias eksperimentinės muzikos patirtis, taip pat surengiau pirmąsias parodas. Taigi tas tarptautiškumas tiesiog susiklostė dėl tam tikrų aplinkybių, studijų užsienyje. Nors daug inspiracijų ir patirčių mano kūryboje kyla iš Lietuvos konteksto, veikimas tarptautiniame kontekste turbūt susijęs ir su kvietimais, ir su bendradarbiais. Pavyzdžiui, esu nemažai bendradarbiavusi su muzikantais iš Londono eksperimentinės muzikos scenos. Nemanau, kad specialiai to siekiu, bet taip susiklostė mano kūrybinis kelias. Save labiau matau kaip pasaulio pilietę. Mano kūryba taip pat turbūt dažniau kalba apie globalias nei apie lokalias temas.

Ar didelė „Saulės ir jūros“ sėkmė pakeitė jūsų santykį su kūryba – suteikė daugiau

drąsos ar, priešingai, reikalauja daugiau atsakomybės?

Po „Saulės ir jūros“ sėkmės reikėjo priimti sprendimą, ką daryti toliau. Suvokiau, kad tokiame, sakyčiau, dar jauname ir ankstyvame kūrybos etape gauti tokį svarbų apdovanojimą yra reikšmingas įvykis. Veikiausiai meno pasaulyje didesnio apdovanojimo už „Auksinį liūtą“ tiesiog nėra. Iš tiesų galėjo atsirasti tokia vidinė baimė, kad niekada nieko geresnio nebesukursiu, ir kilti klausimas, kaip dėl to jaustis. Bet pati sau tariau tokį nuosprendį: svarbu, kad „Saulė ir jūra“ nebūtų vienintelis kūrinys, iš kurio mane publika atpažįsta. Svarbu nebijoti kurti kūrinių, kurie galbūt nėra ar nebus taip įvertinti ir matomi kaip „Saulė ir jūra“. Praėjus metams nuo Venecijos apdovanojimo buvau pakviesta dalyvauti Rygos bienalėje. Svarsčiau, ar atsisakyti šio kvietimo, nes buvau ir pavargusi, ir galbūt šiek tiek išsikvėpusi, bet nusprendžiau, kad labai svarbu sukurti ką nors kita. Kad pati sau nelikčiau tik „Saulės ir jūros“ kūrėja.

Esate viena iš nedaugelio Lietuvos menininkių, pakviestų savo kūrybą pristatyti svarbiausiose šiuolaikinio meno institucijose užsienyje. Kaip dėl to jaučiatės?

Kaip tik prasidėjo mano naujo kūrinio, kuris bus pristatytas Milano trienalėje, repeticijos. Eidama gatve mąsčiau, kaip aš jaučiuosi būdama Milane – tikrai gana svarbiame mieste – ir kaip jaučiuosi galėdama čia rodyti savo darbus, bendradarbiauti su vietiniais muzikantais. Aplankė mintis, kad galbūt lokacijos nebėra tokios svarbios. Vis tiek kūriniai egzistuoja tarsi mikropasauliai, sukuriantys savą terpę. Juose veikia skirtingi žmonės, jie dažnai būna sukurti tam tikru laiku. Turbūt laikas, o ne vieta man yra svarbesnis aspektas.

Žinoma, įvairūs kvietimai, tiek iš „Tate Modern“ Londone, tiek iš „Hamburger Bahnhof“ Berlyne, sujaudina. Sulaukusi tokio kvietimo visada giliau įkvepiu, bet tada susikoncentruoju į darbą ir idėjas. O tai, kur kūrinys bus pristatytas, keliauja į antrą planą. Bandau paskirstyti tolygų svorį tiek mažoms, tiek didelėms institucijoms. Pavyzdžiui, koncertas „Cafe OTO“ gali teikti tiek pat džiaugsmo, kiek ir kūrinio pristatymas kokioje nors didelėje bienalėje.

Ar patekus į didžiąsias tarptautines meno institucijas pasikeitė jūsų supratimas apie tai, kokio masto gali būti jūsų kūryba? 

Apie tai irgi galvojau, bet manau, kad didelės institucijos taip pat yra sudarytos iš žmonių. Kad ir kokioje didelėje institucijoje dirbčiau, vis tiek esu tas pats mažas žmogus – su savo trūkumais ir privalumais, su savo kasdienybe ir realybe, įvairiais išlikimo, išgyvenimo klausimais. Kartais svarbu sau priminti – esu tik žmogus su kažkokia trumpa misija kosminėje perspektyvoje.

Ką jums suteikia galimybė pasirodyti tokiose žymiose erdvėse?

Sulaukusi kvietimo kurti didelėse erdvėse užduodu sau klausimą – kaip vienas ar kitas kūrinys galėtų pakeisti žiūrovo santykį su savimi arba su kitais? Nemanau, kad menas gali pakeisti pasaulį. Nemanau, kad išvydus meno kūrinį žiūrovui įvyks kažkokia transformacija ir jis imsis keisti pasaulį. Vis dėlto manau, kad meno kūrinys tam žiūrovui ar klausytojui gali išjudinti kokį nors mikropojūtį. Šiais mažais pokyčiais tikiu stipriau nei dideliais gestais. Todėl noriu, kad mano kūryba paskatintų šiuos mažus judesius. O iš praktinės pusės – galimybė rodytis svarbiame kontekste ar tai, kad kūriniui skiriamas didelis biudžetas, visada priverčia galvoti, kaip jį tvariai paskirstyti. Kaip didžiąją dalį jo skirti žmonėms, kurie su manimi dirba, kaip nesielgti švaistūniškai su medžiagomis. Man atrodo, kad muziejai, bienalės ar teatrai ne visada galvoja apie tvarumą. O tvarumas yra svarbu. Šiame žodyje telpa ir energijos mainai – tiek su medžiagomis, tiek su žmonėmis. Šis aspektas man visada svarbus kuriant naują kūrinį ir bendradarbiaujant su institucijomis.

Šių metų „Sirenų“ festivalyje rodysite prieš daugiau nei dešimtmetį sukurtą performansą „Damos“. Kaip prisimenate jo kūrybinį procesą?

„Damos“ – vienas tų kūrinių, kuriuose išsikėliau iššūkį kreiptis į žmones, jau esančius tam tikrame darinyje, visumoje. Šiuo atveju tai buvo kanklininkės, veikiančios šiame kūrinyje, jas suradau ansamblyje „Lietuva“. Man buvo įdomu, kaip tokią ilgą patirtį tradicinės muzikos ansamblyje turinčios muzikantės priims mano pasiūlymą leistis į kitokią muzikinę kelionę, kaip galėsime bendradarbiauti kurdamos naują kūrinį ir kiek iš tradicinio konteksto atėjusios muzikantės galės būti atviros kitam medžiagiškumui. Tokie iššūkiai mane pačią labai gąsdina, bet darbas su šiomis kanklininkėmis buvo tikrai įkvepianti patirtis bei nuostabus kūrybinis procesas. Džiaugiuosi, kad šis kūrinys, nors ir sukurtas prieš kurį laiką, vis dar yra kviečiamas, vis naujai interpretuojamas ir vis dar įdomus publikai.

Beje, „Sirenų“ festivalio kontekste dar rodysiu ir savo „Dainų rinkinį“. Tai visada kintantis kūrinys, nes jame atlieku dainas iš savo skirtingų darbų. Galima sakyti, kad „Dainų rinkinys“ yra nuolat besiplečianti dainų biblioteka.

Kuo performansas „Damos“ aktualus dabar?

Pirminės jo inspiracijos buvo susijusios su senėjimu, moters dalia, monotoniškumu, darbu, nuovargiu. Kūrinį galima vadinti feministiniu. Atrodė, kad feministinės žinutės kuo toliau, tuo mažiau bus svarbios, gal bus svarbiau galvoti apie humanizmą. Bet dabar atrodo, kad pastaruosius kelerius metus mąstymas apie moteris ir vyrus vėl suaktualėjęs. Šiuo metu pasaulio valdymas yra atsidūręs vyrų, kurių nenoriu nei matyti, nei girdėti, rankose.

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji įsiminė?

Stebiu kolegų darbus ir džiaugiuosi, kad tą patį vakarą „Menų spaustuvėje“ bus rodomas Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Shugaleevo darbas „Clap & Slap“ bei Lizos Baliasnajos „Shield is a Weapon“. Šiais metais tikrai galima pamatyti nuostabių kūrėjų. Manau, kad Lietuvos kūrėjų potencialas ypatingas. Galime džiaugtis savo kūrybinėmis laisvėmis ir išmone.

Kokiais kūrybiniais darbais gyvenate šiuo metu ir kas laukia ateityje?

Kaip minėjau, dabar esu kūrybiniame procese – kuriu molio miuziklą „Mud Works“. Jo premjera įvyks Milano trienalėje, o vėliau šis kūrinys bus pristatytas ir Šiuolaikinio meno centre, mano solo parodos kontekste. Paroda vadinsis „Sambūriai“, čia bus pristatyti jau egzistuojantys mano darbai. Daugelis jų yra performansai, tačiau turintys ir materialiąją pusę – tam tikrus objektus ir garsą. Jie ir veiks parodoje. Labai jos laukiu, nes tai tam tikra retrospektyva, o daugelis kūrinių Lietuvoje dar nėra rodyti. Bus įdomu ir pačiai pamatyti šį darbų spektrą ir galbūt nukreipti dėmesį į garsą, kuris yra viena iš svarbesnių mano kūrybos sudedamųjų dalių.

Šiuo metu laikinai gyvenu Berlyne, kur prižiūriu savo kūrinį „We Make Years Out of Hours“, kuris iki šių metų galo rodomas „Hamburger Bahnhof“ muziejuje Berlyne. Taip pat džiaugiuosi, kad vienas iš senesnių kūrinių „Geros dienos!“ iškeliauja į turą Japonijoje. Taip pat planuoju ir ateinančius metus, kuriuose numatomas kūrinio „We Make Years Out of Hours“ rodymas skirtinguose kontekstuose – muziejuose ir festivaliuose. Be to, esu pakviesta į San Paulo bienalę.

Dėkoju už pokalbį.