JMDT premjerą pristatantis Mykola Mishynas: „Istorija juda ratu“
Spalio 17 ir 18 dienomis Juozo Miltinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyks Mykola Mishyno režisuoto spektaklio „Neužgimę herojai“ premjera, pagal Georgo Büchnerio pjesę „Voicekas“. Apie kruopštų pjesės rekonstravimą, netikėtus ankstesnių pastatymų stereotipus ir norą atsisakyti vaidmenų hierarchijos skaitykite interviu su režisieriumi M. Mishynu:
Kaip jūsų akiratyje atsirado Georgo Büchnerio kūryba ir jo pjesė „Voicekas“?
Su Büchnerio tekstais dirbau jau anksčiau, dažnai įtraukiu juos į savo, kaip dėstytojo, darbą su studentais, nes tai ypatingai įdomus dramaturgas. Besiruošdamas darbui jūsų teatre, ieškojau medžiagos, kuri būtų aktuali šiandien, o taip pat įdomi ir patiems aktoriams. Mano žmona priminė man apie Büchnerio kūrybą – suvokiau, kad tai būtų puikus pasirinkimas. Šis dramaturgas leidžia man kalbėti apie tai, kas man atrodo aktualu.
Kokios temos sudomino jos imtis?
Visų pirma tikiu, kad tai yra labai sudėtinga pjesė. Tai labai garsus kūrinys, pradėjęs vokiečių impresionizmo laikotarpį tiek teatro scenoje, tiek, manau, literatūroje. Visų pirma noriu suprasti, kaip dvidešimt trejų metų žmogus sugebėjo parašyti tokią gilią ir tamsią pjesę. Besidomėdamas autoriaus biografija ir pačia pjese atradau žmogaus šešėlio idėją – kiekvienas herojus pradeda savo kelią nuo skirtingų aplinkybių, bet esminis taškas kiekvieno herojaus gyvenime yra susitikimas su savo šešėliu. Jeigu jis susitaiko su savo šešėliu, priima, kad turi tam tikrų savybių ir trūkumų, jis gali judėti toliau, tapti labai harmoningu žmogumi. Dažniausiai, kai mes, kaip paprasti žmonės, susiduriame su savo šešėliu, bandome nuo jo bėgti, neigti, kad galime turėti tokių savybių. Nuo to momento pradedame gyventi ne savo gyvenimą. Skaitydami pjesę radome daug tokių epizodų, kuriuose žmogus atmeta savo šešėlį ir būtent dėl to istorija ima vystytis. Manau, kad negebėjimas priimti savo šešėlio yra viena iš didžiųjų šių dienų problemų.
Šis pastatymas unikalus tuo, kad atsisakėte esamojo pjesės vertimo ir pasirinkote kurti „Voiceko“ variantą dvasia esantį arčiausiai originalių Büchnerio rankraščių – kuo jūsų netenkina dabartinis pjesės vertimas, kodėl pasirinkote imtis jo pamatų tyrimo ir rekonstrukcijos?
Vertimo problema yra vienas iš dalykų, kuriuos tiriu visą savo darbo teatre karjerą. Kai išverti tekstą, tu jį perrašai. Vokiškų žodžių ritmas, tai, kaip sakinys yra sukonstruotas, yra labai svarbu. Kai skaitau vertimus ar klausau jų, skaitomų aktorių, suvokiu, kad juntamas didelis skirtumas tarp vertimo ir originalaus teksto. Dažniausiai versdami vertėjai bando paaiškinti įvairius teksto aspektus, taip jį keisdami. Büchnerio tekstuose šie maži vertimo pokyčiai turi dideles pasekmes. Šio autoriaus pjesėje yra tiek daug komplikuotų jausmų ir scenų, noriu šio autoriaus pasaulį atskleisti kiek galima aiškiau. Tai labai sunku, nes pjesė yra nebaigta. Daug režisierių mėgsta nebaigtus kūrinius, nes tai leidžia jiems fantazuoti ir prikurti, tačiau mes norime išlaikyti Büchnerio minties autentiškumą.
Šiam pastatymui pasirinkote pačių kurtą pavadinimą – „Neužgimę herojai“. Kas nulėmė atsitraukimą nuo „Voiceko“ ir alternatyvaus pavadinimo pasirinkimą?
Pavadinimas vystėsi iš herojaus šešėlio idėjos. „Neužgimę herojai“ pasirinkome, nes visi šios istorijos veikėjai turi herojaus savybių – labai įdomius vidinius pasaulius, originalias mintis – tačiau vengdami savo šešėlio jie taip ir neužgimsta.
Kiek šiame darbe jūsų pačių – jūsų, kaip režisieriaus ir/ar kūrybinės komandos? Ar tai atsispindi siužete?
Daug, tačiau tai nėra fantazavimas ir naujo siužeto išradinėjimas, o labiau bandymas kiek galima autentiškiau sujungti originalaus rankraščio fragmentus. Kartais naudojamės judesiu, kartais paprastu informatyviu tekstu, tačiau jokiu būdu nekuriame naujų idėjų.
„Voicekas“ – vienas svarbiausių teatrinių kūrinių apie karą ir jo paveiktą žmogų. Ar pasirinkote šį kūrinį atsižvelgdamas į pastarųjų metų konfliktus ir neramumus, ar esate labiau linkęs tikėti autoriaus pasiūlytos temos universalumu ir tuo, kad jai pristatyti scenoje specifinio laiko nereikia?
Manau, kad bet kokiai pjesei specifinis laikas nėra privalomas, bet, žinoma, pasirinkau šią pjesę dėl aplinkybių, kurios mus supa. Šiuo metu mes turime galimybę geriau suprasti Büchnerio mintis, nes jos – labai arti mūsų. Kai matome, kad visa tai jau vyko prieš gerą šimtą metų ir buvo aktualu tada, suprantame, kad istorija juda ratu. Galbūt šis suvokimas leis mums rasti kelią iš šio rato.
Kokias kūrybines užduotis kėlėte komandai – scenografei, kostiumų dailininkei, kompozitoriams, šviesų dailininkui – kokią atmosferą siekiate perteikti? O gal labiau linkote pasikliauti menininkų vizijomis?
Mes daug kalbamės. Apie scenas, veikėjus, pasaulį apskritai. Kaip ir rekonstruojant pjesę, taip ir čia, tikslas buvo scenoje kūrinį perteikti kuo autentiškiau – atkurti tokį jausmą, kokį jauti skaitydamas tekstą. Stengiamės scenoje kurti Voiceko visatą, tačiau nesiekiame istorinio laikotarpio atkūrimo – pavyzdžiui, pjesės veiksmo metu dėvėti drabužiai šiandieniniam žiūrovui nėra gerai atpažįstami ir tik sukeltų daugiau klausimų, tad tokios autentikos atsisakome. Manau, Marija Petraitytė sukūrė labai įdomią kostiumų viziją, kuri dera tiek su Juliaus Kuršio šviesomis, tiek su pačiu kūriniu. Bet daugiau neatskleisiu – visa tai reikia išvysti kaip visumą.
Kaip pasirinkote Voiceko vaidmenį atliksiančius Emilį Pavilionį ir Gintautą Žiogą? Kokios aktorių savybės jums atrodė svarbios?
Visų pirma, turiu pripažinti, kad aktorius išsirinkti buvo tikrai sunku – visi jie nuostabūs tiek scenoje, tiek kaip individualios asmenybės. Svarbiausia man buvo sugriauti stereotipą, kad Voicekas yra jaunas, paliegęs berniukas. Büchneris buvo įkvėptas tikros istorijos apie kareivį, Voicekui turėtų būti per keturiasdešimt metų, iš pjesės žinome, kad jis buvo pėstininkas, profesionalus šauktinis, o ne atsitiktinis žmogus iš gatvės – toks vyras negalėjo būti paliegęs. Voicekas yra sveikas, suaugęs vyras, tačiau jo smegenys dėl karo traumos yra tarsi berniuko. Tad ieškojau stipraus, stotingo žmogaus su plačiu vidiniu pasauliu. Sutikęs Emilį ir Gintautą negalėjau apsispręsti – abu jie atitiko šias savybes savitu būdu – tad nusprendžiau dirbti su jais abiem.
Įdomu, kad šie aktoriai dubliuojasi ne tik vaidindami pagrindinį veikėją, bet taip pat dalinasi vienu iš mažesnių – Kapitono – vaidmenų? Kodėl nusprendėte šiems aktoriams viename spektaklyje priskirti tokius priešingus veikėjus?
Taip nusprendžiau dėl to, nes jie abu turi komedinio talento. Vaidindami Voiceką, jie negali jo atskleisti, nes tai dramatiškas vaidmuo. Nenorėjau, kad šis talentas būtų prislopintas repeticijų metu, tikiu, kad nors ir neparodomas, jis praturtina ir pagrindinį veikėją, tad parinkau jiems dar vieną veikėją, kuris nėra toks dramatiškas. Tiesą sakant, kapitono vaidmuo gan tragiškas, bet jam atskleisti reikia turėti talentą komedijai.
Tie kurie, bent kiek žino pjesę ir skaitė spektaklio aprašymą, turėjo nustebti perskaitę veikėjų sąrašą – čia jie surašyti visiškai atvirkštine tvarka. Pats patvirtinote, kad tai sąmoningas sprendimas. Kodėl?
Kalbant nuoširdžiai, man šioje pjesėje pagrindinių veikėjų nėra. Jei kas nors statytų pjesę „Voicekas“, greičiausiai šį veikėją ir rašytų pirmoje vaidmenų sąrašo eilutėje. Bet mes kuriame „Neužgimę herojai“, kurie yra paremti „Voiceku“, tad kai kurie veikėjai, priklausomai nuo situacijos, tampa dar svarbesni už patį Voiceką. Kad ir Balagano šeimininkas, kuris veda šią istoriją ir yra įrašytas pirmas. Manau, Jungtinių Valstijų ar Jungtinės Karalystės teatruose, taip pat kine, yra labai svarbu, kieno pavardė yra pirma, tačiau jaučiu, kad pastaruoju metu hierarchijos svarba miršta. Komentaras yra svarbiau už ego. Jeigu būtų įmanoma, veikėjų sąrašą pateikčiau apskritimu (juokiasi). Net maži vaidmenys yra sudėtingi ir svarbūs – šiandien repeticijoje prie scenos, kuri trunka dvi minutes, dirbome tris valandas.
Mūsų scenoje dar nematyta – aktorė Auksė Bružaitė. Kodėl pasirinkote įtraukti ją į kūrybinę komandą?
Spektakliui reikalinga labai jauna aktorė. Pasikalbėjus su teatro meno vadovu Pauliumi Pinigiu, jis man pasiūlė vieną iš savo kurso studenčių Klaipėdoje. Nusprendžiau dirbti su Aukse, nes pajaučiau, kad ji yra labai talentinga ir savyje talpina daug galios. Manau, jaunai aktorei yra labai naudinga teatrinę karjerą pradėti nuo labai sudėtingo vaidmens profesionaliame teatre.
Tai jau antras kartas kai dirbate su JMDT teatru ir jo aktoriais. Kaip jaučiatės sugrįžęs į šį teatrą? Ar jau jaučiatės kaip namie, ar šis procesas stebina naujais atradimais?
Procesai visada nustebina naujais atradimais. Man labai patinka Panevėžys – nuoširdžiai sakau, kad tai yra vienas mano mėgstamiausių miestų pasaulyje. Jūs turite labai įdomų miestą, jame daug laisvės, pagarbos vienas kitam ir gamtai. Čia atvykęs pasijutau labai ramus, bet tai ne ta ramybė, kurią patiri atvykęs pailsėti į kaimą. Šis miestas tarsi nužudo tavo ego. Esu labai laimingas čia dirbdamas.
Kalbino Aistė Šivytė
