Tarp dramos ir lėlių

Teatro režisierė Milda Mičiulytė – režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mokinė. Savo teatro kalbą Milda kuria iš skirtingų teatro formų: pastaruoju metu jos kūryboje matome ne tik dramos teatro principus; itin svarbiomis dedamosiomis tampa lėlės, objektai ir šešėliai. Režisierė, įvairiuose Lietuvos teatruose statanti spektaklius vaikams ir suaugusiesiems, atvira: nežmogiškos būtybės scenoje geba atverti papildomą dimensiją ir tarsi suteikia gryno oro kūrybine prasme – atsiveria erdvė metaforai, vizualumui, scenos poezijai.

Milda, ar vis dar prisimenate kokius nors savo kurso vadovo Eimunto Nekrošiaus žodžius, idėjas, pastabas? Ar jis – vis dar su jumis, jūsų kelyje?

Labai dažnai prisimenu jį ir kitą dėstytoją – jo žmoną Nadeždą Gultiajevą. Su ja ilgai bendravome ir po Nekrošiaus mirties. Visko jie išmokė ir per paskaitas, ir savo pavyzdžiu – nuo pasiruošimo repeticijoms ir medžiagos analizės iki darbo etikos, bendravimo su aktoriais. Didžiausia dovana, kurią jie mums davė, buvo jų pačių laikas mums, studentams. Laiko jie mums skyrė be galo daug. Akademijoje gauti tiek paskaitų, susitikimų su savo pagrindiniais dėstytojais, deja, labai reta.

Svarbiausią jų abiejų patarimą, skirtą man, iki šiol atsimenu ir juo gyvenu – tai buvo skatinimas sukti lėlių ir objektų teatro keliu. Tuo metu, kai jie man tai sakė, dar gerai nesupratau, kodėl. Maniau, kad noriu būti dramos teatro režisierė. Tačiau, stebėdami iš šalies, abu dėstytojai tikriausiai geriau suprato mano kryptį. Jie apskritai labai greitai „nuskaitydavo“ žmones, buvo puikūs psichologai. Man pačiai prireikė poros metų po studijų, kad suprasčiau, jog lėlės ir objektai – man tinkama teatro kalba.

Kuo jums, kaip režisierei, skiriasi darbas su gyvu aktoriumi, su lėlininku bei jo valdoma lėle ir su šešėliu?

Esminis skirtumas – kurioje vietoje atsiranda gyvybė. Dirbdama su dramos aktoriumi, dirbu tiesiogiai su jo kūnu, gestais, intonacijomis ir psichologija. Aktorius yra scenos medžiaga, kurioje turi atsirasti gyvybė.

Dirbant su lėlininku yra tarpininkas – lėlė ar objektas. Aktoriaus užduotis – „nusireikšminti“, ne parodyti save kaip lėlininką, bet suteikti gyvybę lėlei ar objektui. Beje, nors lėlininkas ir turi nedominuoti, jis, jo koncentracija ir susikaupimas visada traukia mano akį, dažnai net labiau nei lėlė.

Šešėlis neturi kūno, turi tik jo pėdsaką ir leidžia scenoje atsirasti tam, ko fiziškai nėra. Rodome gyvybės, esančios kažkur kitur, pėdsaką. Bet iš šio pėdsako žiūrovas turi nujausti gyvybę. Dirbdama su šešėliais iškart prisimenu Platono olos alegoriją – žmonės oloje mato tik daiktų šešėlius ir iš jų bando susikurti tikrovės vaizdą. Čia svarbiau ne parodyti tikrovę, o palikti pakankamai vietos jai atsirasti žiūrovo vaizduotėje.

Lėlės, šešėliai ir dramos aktorius – tai trys skirtingi darbo stiliai, bet man labai patinka juos derinti. Mano teatro tikslas ir tai, kuo dabar užsiimu, – dramos teatro ir lėlių teatro sintezė. Lėlės, objektai ir šešėliai tarsi atveria kitą erdvę, jais galima kalbėti apie temas, kurios yra aukščiau žemės, nebuitiškai. Man ši teatro kalba labai artima, poetiška ir leidžia kalbėti metaforomis, vizualumu.

Vasaros pabaigoje dalyvavote lėlininkų stovykloje. Papasakokite apie jos idėją. Kaip atrodė stovyklos diena?

Stovykla buvo be galo intensyvi. Jos organizatoriai Aušra Juknevičienė ir Audrius Karečka, kaip ir kasmet, sudarė įvairią ir turtingą programą. Kasdienės paskaitos, kūrybinės užduotys, darbas individualiai ir grupėmis derėjo su refleksijomis, kai sėdėdavome ratu ir aptardavome dienos darbus, kūrybą. Žinoma, stovykloje labai svarbu ir bendravimas, naujų pažinčių kūrimas.

Kasmet stovykla organizuojama vis kitoje Lietuvos vietoje (šiemet ji vyko Visagine, pernai Tytuvėnuose, dar anksčiau – Gelgaudiškyje, Svencelėje, Plateliuose) ir turi vis kitą pagrindinę temą. Režisierė Jūratė Trimakaitė vedė paskaitas apie peizažo teatrą, jo esmę ir pagrindinį tikslą. Išklausę teorinės dalies ir pasižiūrėję peizažo teatro pavyzdžių ėmėmės praktinės užduoties – patys kūrėme peizažo teatrą miesto erdvėse, po atviru dangumi. Jūratė kartu su Vilniaus teatro „Lėlė“ lėlių ir kostiumų meistrėmis Virginija Pajarskiene bei Gintare Vaivadaite-Valaišiene padėjo mums gamintis kostiumus ar lėles, kurie atgijo per peizažo teatro pasirodymą paskutinę stovyklos dieną.

Be pagrindinės užduoties, turėjome ir daugiau lektorių, kitų sričių menininkų, kurie skaitė paskaitas apie tai, ką patys kuria teatre. Vladas Suncovas vedė paskaitą „Mechanika mene“ apie architektūros, dizaino ir inžinerijos principus, kurie gali tapti kūrybos įrankiais. Režisierė Karolina Žernytė kalbėjo apie sensorinį teatrą ir darbą su neuroįvairiais žiūrovais. Menininko Julijono Urbono paskaita „Iš galerijų į orbitas“ suteikė supratimo apie kūrybą, atsiduriančią tarp meno, technologijų ir mokslinės fantastikos. Buvo keletas labai įdomių susitikimų su Visagine kuriančiu menininku Aleksejumi Urazovu, kuris vedžiojo mus po Visagino erdves ir pažindino su spalvinga ir meniška miesto puse.

Man asmeniškai didžiausia tokių stovyklų nauda yra naujos žinios ir pažiūrėjimas į lėlių teatrą iš kitų perspektyvų, nuo ko pasirinkto žanro supratimas tik turtingėja. Žinau, kad ne vienas naujas lėlių ir objektų spektaklis prasidėjo būtent šioje stovykloje, nes ji suveda režisierių su scenografu ar lėlių meistrą su lėlininku, ir iš to gimsta nauji kūriniai.

Koks jūsų kūrybinis santykis su peizažu?

Stovykloje dirbdama su komanda prie peizažo teatro pasirodymo supratau, kad tokiame žanre turiu labai mažai kontrolės. Pasirodymą atlikome įlipę į ežerą, virš ežero animavome baltus audinius. Kol repetavome, buvo pakilęs vėjas ir dėl to atradome daug gražaus audinių judėjimo. Kai režisierė Trimakaitė ir kolegos atėjo pasižiūrėti repeticijos, vėjo nebebuvo, tačiau pradėjo žaibuoti ir lyti. Audiniai sušlapo, pasidarė labai sunkūs, reikėjo ieškoti kitokių būdų jiems valdyti. Peizažo teatre savo partnerio – gamtos – nesukontroliuosi: reikia pasiduoti tam, ką jis gali pasiūlyti. Man, kaip režisierei, kontrolės nebuvimas buvo naujas ir nelabai malonus potyris, tačiau ir to reikia mokytis.

Pastaruoju metu daug kuriate vaikams. Kokias kūrybines erdves atveria ši auditorija? O gal kai kurių kūrybinių savybių išreikšti čia kaip tik nėra galimybių?

Visų pirma tai atveria mano pačios vaikystės erdvę. Kurdama vaikams visada galvoju, kas man pačiai buvo įdomu vaikystėje, kokios temos traukdavo, kas prajuokindavo ar sugraudindavo. Kitas svarbus dalykas – laisvė: šioje teatro kryptyje tiek aš, tiek aktoriai labiau atsipalaiduoja. Lieka daug mažiau viską varžančios logikos. O kai vaikai ateina pasižiūrėti spektaklio, įvyksta netikėti reakcijų ir energijų mainai, kurių taip gausiai nesulauksi iš suaugusio žiūrovo.

Spektaklių vaikams sunkumas ir iššūkis yra tas, kad reikia nuolat palaikyti ritmą ir dinamiką. Vaikai reikalauja nuolatinės kaitos, tai neleidžia kūrėjams per daug nurimti ir „nusėsti“. Jeigu šiai publikai neįdomu, aktoriai iš karto tai supras, nes kas nors būtinai garsiai paklaus: „Mama, kada eisim namo?“ Toks nuoširdumas ir atvirumas iškart pasako, ar aktoriams spektaklis šiandien „eina“ ir ar mano sumanyta režisūrinė dinamika ir scenų eiga yra sudėliota paveikiai.

Jūsų spektaklis „Baubas“ Vilniaus teatre „Lėlė“ sukurtas remiantis animaciniu 1986 m. filmuku. Ar buvo įdomu, vertinga megzti pokalbį su to laiko kūriniu?

Taip, „Baubo“ procesas tikrai buvo labai įdomus nusikėlimas į ankstesnius laikus. Išsikėliau du tikslus: norėjosi parodyti originalų kūrinį, perkelti filmuką į kitą meninę formą – lėlių teatrą – ir sužadinti nostalgiją tėvams, kurie vaikystėje žiūrėjo filmuką vaiko akimis (man pačiai tai irgi buvo graži prisiminimų kelionė, nes filmuką atsimenu iš vaikystės). Taip pat norėjosi įvesti dar vieną siužetinę liniją ir spektakliu papasakoti, kaip ir kokiam tikslui „Baubas“ buvo sukurtas. Taip spektaklio dailininkės Julijos Skuratovos dėka atsirado paties kūrėjo, animatoriaus Iljos Bereznicko lėlė. Iljos personažas, kalbėdamasis su spektaklyje veikiančia mergaite, savo anūke, tuo pačiu metu tarsi kalbasi su visais vaikais, kuriems kūrė „Baubą“ – istoriją apie tai, kaip susidraugauti su savo baime. Iljos personažas taip pat įveda kūrybos temą – spektaklio pradžioje liejęs savo kūrybos galias pieštuku ant popieriaus, spektaklio pabaigoje senelis jas perduoda anūkei ir ji taip pat ima kurti.

Visada gilinuosi į kūrinius, kuriuos pasitelkiu savo spektakliams, tai neišvengiama. Literatūra („Baubo“ atveju – filmukas) yra pagrindinis darbo įrankis iki repeticijų pradžios. Visas scenas, kurias kursiu vizualiai scenoje, bandau atrakinti per literatūrą. Jeigu vykstant repeticijoms kur nors pasiklystu, visada grįžtu prie šaltinio, knygos. Tačiau išsikeliu sau, kaip režisierei, uždavinį – parodyti, kaip tą kūrinį matau aš. Ne tik atkartoti tai, kas jau puikiai išrašyta, bet ir parodyti, kaip ši istorija atrodo man, naudojant mano teatro kalbą, atskleidžiant, ką ne tik knygos autorius, bet ir aš pati noriu ja pasakyti.

Visuomet noriu, kad mano spektakliuose vaikams būtų prasmių, kurios mažiesiems keltų klausimų ir po spektaklio procesas tęstųsi – vaikai klausinėtų tėvų, tėvai padėtų jiems atsakyti. Manau, kad dialogas, besitęsiantis pasibaigus spektakliui, yra tiek pat svarbus, kiek ir pats spektaklis.

Norėčiau prisiminti ir jūsų spektaklį suaugusiesiems „Pasaulis be subtitrų“, kurtą kartu su šešėlių teatru „Budrugana Lietuva“. Kaip sekėsi dirbti su jautria autizmo tema?

Ši tema manęs nepaleido nuo studijų metų. Ilgai dirbau terapinį darbą su vaikais, kurie turi autizmo spektro sutrikimą. Man tai be galo jautru ir artima. Iškart po studijų ėmiau ieškoti grožinės literatūros, kuri atspindėtų autizmo spektro temą. Pati radau keletą kūrinių, padėjo ir Nadežda Gultiajeva. Šiuos kūrinius siūliau įvairiems dramos teatrams (tuo metu dar nebuvau atradusi lėlių ir objektų teatro). Tačiau joks teatras nesusidomėjo, o iš kai kurių teatrų gavau atsakymą, kad tema per sunki, žiūrovams nebus įdomu.

Kai atradau objektus, lėles, šešėlius ir jau buvau nemažai prie tokio teatro prisilietusi, supratau, kad norėčiau tokiu būdu kalbėti apie autizmo spektrą. Jaučiau, kad dramos teatras tam neturi pakankamai išraiškos priemonių. Pasiūliau medžiagą (Naoki Higašidos „Kodėl taip mėgstu šokinėti“, pjesę pagal šią knygą parašė dramaturgė Dominyka Budinavičiūtė) rankų šešėlių teatrui „Budrugana Lietuva“, pasikviečiau dramos aktorių Matą Sigliuką, kuris įkūnijo autizmo spektre esantį paauglį, o rankų šešėlių aktoriai puikiai išreiškė šio paauglio vidinį pasaulį ir jo mintis. Šiame spektaklyje šešėliams turėjau sugalvojusi konkretų tikslą – kurti atmosferą. Tačiau atmosfera pasiėmė tiek daug spektaklio svorio, kad tapo atskiru personažu. Nenuostabu, nes šešėlius kuria aktorių rankos, nors pačių aktorių ir nesimato. Jie įdeda ten tiek savęs, kad jų kūrinio vien atmosfera nepavadinsi, tai tampa lygiaverčiu partneriu gyvo plano aktoriui, veikiančiam šalia šešėlių.

„Pasaulio be subtitrų“ kūrybiniame procese bandėme suvokti žmogaus, kuris pasaulį patiria kitaip, vidų. Man buvo svarbu ne iliustruoti autizmą ar sukurti „spektaklį apie autizmą“, o teatro kalba perteikti tam tikrą kitokio buvimo pasaulyje patirtį. Kalbant apie tokią būseną, atsiranda poreikis ieškoti kitos teatro kalbos – metaforos, vaizdo, objekto, šešėlio, tylos. Tada supratau, kad viskas ateina savu laiku. Jei būčiau stačiusi šį spektaklį iškart po studijų dramos teatre, manau, jis nebūtų išsipildęs tiek, kiek išsipildė tuomet, kai visi teatrai šios temos atsisakė ir po kelerių metų idėją priėmė „Budrugana“.

Kokie artimiausi kūrybiniai planai?

Šiuo metu dirbu prie dramos ir lėlių spektaklio suaugusiesiems pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ Alytaus miesto teatre, premjera spalio 2, 3 dienomis. Metų pabaigoje laukia premjera Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje – dramos ir lėlių spektaklis suaugusiesiems pagal mitologinę sakmę „Jūratė ir Kastytis“, pjesę šiuo metu rašo dramaturgė Laura Švedaitė.

Dėkoju už pokalbį.