Kurdami stengiamės sujungti dalykus, kurie paprastai nėra jungiami

Carlosas Costa – portugalų dramaturgas, režisierius, aktorius, vienas iš teatro „Visões Úteis“ įkūrėjų ir jo meno vadovas. Šio 1994-aisiais Porto mieste įkurto teatro veikla pasižymi tarpdiscipliniškumu, siekiu kūrybą teatro scenai derinti su projektais, orientuotais į švietimą, bendruomenės kūrimą, dėmesį socialiai jautrioms grupėms. Costa taip pat dėsto Koimbros universitete, yra išleidęs tris romanus, aktyviai veikia kultūros politikos srityje. Kalbamės apie „Visões Úteis“ gyvavimo pradžią ir kaitą iki dabar, šiuolaikinio portugalų teatro ypatybes, skirtingas veiklas teatre ir aplink jį.

Kokia buvo jūsų kūrybinės veiklos pradžia?

9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai baigiau mokyklą, galimybės studijuoti meną buvo menkesnės – mažiau studijų programų, be to, tai nebuvo toks jau „normalus“ pasirinkimas, tad įstojau į Koimbros universitetą studijuoti teisės. Įsitraukiau į studentų asociacijos veiklą – ši asociacija suteikia galimybę išbandyti save įvairiose srityse: sporto, meno, politikos ir t.t. Tarsi mikrokosmosas. Pradėjau nuo kino pakraipos, nes nuo paauglystės juo žavėjausi, vėliau sudomino teatro grupė (CITAC), vis labiau į ją įsitraukiau. Kartu su kitais grupės nariais (kai kurie iš jų taip pat studijavo teisę, kiti psichologiją, inžineriją, fiziką) supratome, kad tai, ką norime daryti gyvenime, susiję ne su mūsų studijomis, o su teatrine veikla asociacijoje. Būdami labai jauni (aš 22-ejų metų, kiti jaunesni – 19–21-ų), nusprendėme važiuoti į Portą ir ten įsteigti teatro trupę.

Tuo metu, kai pradėjome savo veiklą, buvo praėję tik 10 metų nuo Portugalijos įstojimo į Europos Sąjungą, daug kas šalyje dar vystėsi, daug ko nebuvo, tad buvo galima greičiau tapti pastebėtiems. Pavyzdžiui, šiandien gali būti vadinamas pradedančiuoju menininku dešimt, penkiolika metų iki tol, kol pavyksta sulaukti tam tikro pripažinimo. Tuo metu šis procesas trukdavo kelerius metus, nors buvo mažiau finansavimo, studijų galimybių, mažiau ir tuo užsiimančių žmonių, – vos po dvejų metų darbo Porte jau galėjome išgyventi iš savo veiklos. Iš grupės draugų, norėjusių kurti kartu, tapome profesionaliu teatru „Visões Úteis“.

Nuo to laiko praėjo daugiau nei 30 metų. Kaip šiuo laikotarpiu keitėsi jūsų įkurtas teatras ir jūsų pačių požiūris į kūrybą?

„Visões Úteis“ vis dar gyvuoja dėl to, kad nuolat keičiamės. Nėra jokių panašumų tarp to, ką darėme prieš trisdešimt, dešimt ar net penkerius metus, ir to, ką darome dabar. Tai judantis kūnas, kuris kinta ne tik keičiantis komandai, bet ir Zeitgeist (laikmečio dvasiai) kartu su technologijų, pasaulio kismu. Vis dėlto politika ir menai mums visada buvo susiję, kūrybos procese neatsisiejame nuo politinio konteksto. Kai buvome jauni, garsiai reiškėme savo nuomonę, buvome nepatogūs. Atrodo, šis mano bruožas likęs iki šiol – nebijau išsakyti, parašyti to, ką manau.

Iš pradžių mums stigo patirties ir žinių – neturėjome teatrinio išsilavinimo, tad pirmuosius penkerius metus kvietėme režisierius, kurių darbai mus žavėjo, režisuoti spektaklių, ir juose vaidinome. Kai pajutome, kad turime sukaupę pakankamai patirties, nusprendėme, kad galime ir patys pradėti režisuoti, rašyti dramaturgiją. Iškilo kolektyvinės kūrybos teatre idėja. Iki tol Portugalijoje neegzistavo nieko panašaus. Laikotarpis buvo nelengvas, kurį laiką tai, ką darėme, kitiems atrodė keista: mums sakė, kad režisuoti turėtų režisieriai, o dramaturgai – rašyti. Vis dėlto po keleto metų žiūrovai pradėjo po truputį mus priimti ir pripažinti. Maždaug tuo pačiu metu ėmėme rašyti ne vien teatrui, bet ir kraštovaizdžio (landscape) performansams, kurti garsinius pasivaikščiojimus.

Trečiąja teatro gyvavimo faze pavadinčiau laikotarpį, kai gavome didesnį finansavimą ir persikėlėme į Campanhã – rytinį Porto rajoną, kuriame padėtis tiek socialiniu, tiek ekonominiu požiūriu buvo sudėtinga. Visada kūrėme įvietintus performansus, į savo kūrinius stengėmės įtraukti technologijas, virtualią realybę, tačiau patirtys su skirtingomis bendruomenėmis pastūmėjo dar labiau praplėsti meninės veiklos ribas – sujungti meninę ir socialinę praktiką. Šiuo metu siekiame daryti įtaką švietimo politikai ir net gavome šiam tikslui europinį finansavimą: vykdome didelį projektą, kurio tikslas – pritaikyti mažumų bendruomenių menines veiklas pradinėse mokyklose ir taip gerinti mažumų integracijos procesą. Tam, kad mažumos jaustųsi svarbios ir kad kiti vaikai jaustų, jog mažumos yra „kietai“, kad parsineštų šį suvokimą į namus.

Dar viena mūsų veiklos kryptis – meno sąsajos su moksliniais tyrimais. Pavyzdžiui, mūsų projektas „Re-enact Now“ – tai meninė veikla, pasitelkiama tam, kad būtų galima įgyti žinių ir atkurti praeityje įvykusį spektaklį.

Esate „Visões Úteis“ meno vadovas, dramaturgas, aktorius, dramaturgijos dėstytojas, rašytojas. Kaip šios skirtingos, tačiau su kūryba susijusios veiklos viena su kita sąveikauja, viena kitą papildo?

Nors meno vadovo darbas susijęs su menu, jo pagrindinė misija – tiesti tiltus tarp viso to, kas vyksta. Turiu matyti platesnį vaizdą, daugiau dėmesio skiriu spektaklių pastatymams, projektams, susijusiems su menine ir moksline veikla. Taip pat rašau dramaturgiją, režisuoju ir vaidinu – ne kiekviename spektaklyje visas šias veiklas atlieku tuo pačiu metu. Vis dėlto naujausiame spektaklyje, kurio premjera numatoma lapkritį, atliksiu visus tris vaidmenis. Jo pavadinimas „The Devil in Myself“ („Šėtonas manyje“), tai bus asmeninės patirties su taro kortomis refleksija.

Universitete dėstau rašymą, organizuoju studentams daug skirtingų veiklų.  Pavyzdžiui, su bakalauro studentais, studijuojančiais portugalų teatrą, universiteto auditorijose susitinkame tik per semestro pirmąją ir paskutinę paskaitas, o visą likusį laiką – tris mėnesius –  lankomės repeticijose, einame žiūrėti spektaklių, dalyvaujame diskusijose, dirbtuvėse. Semestro pabaigoje studentai turi pristatyti savo darbų portfolio. Magistrantūros studentų paskaitose „Dramaturgija ir rašymas teatrui“ kviečiu dalyvauti svečius – žmones, dirbančius teatro srityje, kuriuos asmeniškai pažįstu, esu su jais dirbęs. Jie pasakoja apie savo kūrybinį procesą, atsako į studentų klausimus.

Taip pat jau dvidešimt metų esu įsitraukęs į kultūros politikos sritį kaip įvairių asociacijų narys, siekiame gauti daugiau galimybių finansuoti menininkus tiek Portugalijos, tiek europiniame kontekste, dirbu su autorių teisėmis, intelektine nuosavybe, pastaruoju metu aktyviau dalyvauju ir politinėje veikloje – buvau išrinktas vietos savivaldos tarybos nariu Porto mieste. Nors man patinka tai, ką darau, kartais atrodo, kad nuolatos dirbu, ne viskam užtenka laiko. Kai jo randu, netrunku ką nors parašyti.

Užsiminėte, kad į savo paskaitas kviečiate svečius, su kuriais esate dirbę. Norėčiau paklausti apie teatro bendruomenę Portugalijoje. Kokia ji? Artima?

Nesakyčiau, kad tai artima bendruomenė, tačiau pandemijos laikotarpis buvo svarbus pokyčiams scenos menų srityje pradėti ir didesnei visuomenės daliai atkreipti dėmesį į šios srities kūrėjus. Kai prasidėjo pandemija ir kovo mėnesį viskas užsidarė, balandžio pabaigoje šimtai scenos menų bendruomenės narių sakė: „Nebeturiu pinigų gyventi, neturiu socialinės apsaugos, nieko neturiu.“ Tai privertė didesnę dalį visuomenės atsigręžti į scenos menų srities problemas.

Galėtume sakyti, kad Porte yra tam tikra bendruomenė, nors ji taip pat pasidalinusi pagal kartas, stilius. Porte įsikūręs tiek São João nacionalinis teatras, tiek Porto miesto teatras (Teatro Municipal do Porto). Jų neskiria siena, tačiau nacionaliniame teatre vyrauja dėmesys draminiam tekstui, režisieriams, mizanscenoms, o miesto teatras labiau fokusuojasi į kūną, šokį, naujausias madas, politiką. Nors kai kurie žmonės lankosi abiejuose, yra tokių, kurie eina tik į vieną iš šių teatrų, tam tikri menininkai gali būti pakviesti tik į vieną iš jų, ir niekada į kitą. Tad nesakyčiau, kad tai puikus bendruomenės pavyzdys. Galbūt netgi vienas trapiausių.

Turite tarptautinės patirties, bendradarbiavote su kūrėjais iš Italijos, Prancūzijos, Ispanijos. Kiek žinau, esate lankęsis ir Vilniuje. Galbūt pastebėjote kokių skirtumų tarp Portugalijos ir kitų šalių teatrų tradicijų? Kas būdinga šiuolaikiniam portugalų teatrui?  

Kai 2009-aisiais apsilankiau Vilniuje, tai buvo pradžia dešimties metų laikotarpio, kai kiekvienais metais važiuodavau žiūrėti spektaklių skirtingose šalyse – Lietuvoje, Kroatijoje, Švedijoje. Tačiau po kurio laiko pastebėjau, kad pradedu atpažinti tam tikrus dalykus, nebepatiriu momento, kai būčiau sakęs: „Oho, kas tai?“ Manyčiau, kad vienas iš Portugalijos išskirtinumų scenos menų kontekste yra finansavimo sistema. Turime didelę laisvę kurti tai, ką norime, nes egzistuoja daug finansavimo galimybių – didžiąją dalį pinigų gauna mažos menininkų kompanijos, tokios kaip mes. Nebūtina pernelyg atitikti kriterijų, kad gautum finansavimą. Tad viena iš įdomybių Portugalijos teatre – kad yra daug erdvės daryti skirtingus dalykus: teatras Algarvėje, Porte ir Lisabonoje labai skirtingas. Nors žinau, kas kur vyksta, kartais vis tiek būnu nustebintas. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites Porte nuėjau į teatrą, kuriame niekad nesilankau, nes ne mano skonio, tačiau ten pamačiau kai ką labai įdomaus – vieną įdomiausių dalykų, kokių esu matęs teatre.

Dėl didelės spektaklių įvairovės niekas tiksliai nežino, kaip atrodo Portugalijos teatras iš paukščio skrydžio, – sunku būtų įsivaizduoti ką nors keliaujantį aplink Portugaliją, kad pamatytų visus balandžio mėnesio spektaklius. Tai – tarsi įsivaizduoti Žemės rutulį neskrendant į kosmosą. Apsidairius atrodo, kad jis apvalus ir yra daug vandens, – turbūt jis mėlynas.