Spektaklis – gyvenimas, suspaustas į trumpą laiką

Kęstutis Bručkus priklauso tai kūrėjų grupei, kuriai teatras pirmiausia yra ne žanras ar forma, o nuolatinis kūrybinis procesas, paremtas smalsumu, ieškojimu ir gyvu buvimu scenoje. Dramos teatre savo kūrybinį kelią pradėjęs aktorius ir režisierius, vėliau netikėtai atradęs lėlių teatrą, šiandien kuria savitą teatro kalbą, kurioje dera jautrumas tekstui, improvizacijos laisvė, intelektuali refleksija ir atvirumas pasauliui. Šiame interviu kalbamės apie personažo gimimą ir jo virsmus scenoje, apie aktorinę patirtį skirtingose teatro situacijose ir apie teatrą, kuris pamažu išeina už scenos ribų ir tampa kasdienio buvimo dalimi.

Jūsų profesinis kelias prasidėjo nuo dramos režisūros studijų ir aktorystės įvairiuose draminio teatro spektakliuose, tačiau jau beveik dešimtmetį esate ir Klaipėdos lėlių teatro aktorius. Dramos teatre aktorius, jo kūnas yra vienas pagrindinių išraiškos instrumentų, o lėlių teatre jis tarsi atsitraukia už objekto. Kaip jaučiatės tarp šių dviejų teatrinių logikų – ar tai dialogas, ar nuolatinė vidinė įtampa?

Didelės vidinės įtampos tikrai nejaučiu, bet sutinku, kad tai – dvi skirtingos teatrinės logikos. Iš pradžių, žinoma, buvo sunku – prieš tai neteko susidurti su lėlių ar objektų teatru. Instinktas būti dėmesio centre buvo akivaizdus, kartais įsijautęs net pamiršdavau, kad rankoje – lėlė. Tiesą sakant, dar ir dabar kolegos juokiasi, nes kai žiūrovai nemato, mano veidas įgarsinant lėles tebedirba šimtu procentų. Vis dėlto manau, kad svarbiausia yra procesas – kuo daugiau dirbi, repetuoji, tuo tą logiką lengviau perprasti. O kaip aktorius džiaugiuosi turėdamas galimybę išbandyti įvairias teatro rūšis, jaučiu, kad tai padeda būti įdomesniu, nestandartiniu aktoriumi. Mielai priimu bet kokius iššūkius ir visada džiaugiuosi patirdamas naujus atradimus.

Kaip lėlių teatras atsirado jūsų profesiniame kelyje?

Visiškai atsitiktinai, ieškojau darbo, atėjau ir likau.

Palyginti su dramos teatru, lėlių teatras dažnai veikia per tarpininkus – objektus, metaforas, vaizdus. Kas jums pačiam šiame teatre yra esmingai svarbu?

Žinoma, lėlių ir objektų teatras yra labai vizualus, metaforiškas, bet kartu – svarbu ir tekstas. Kaip įtaigiai kalbėti lėlės ar objekto balsu. Aš esu teksto mėgėjas: jeigu spektaklyje yra tekstas, dramaturgija – ji turi nuskambėti.

Teko laimė kartu kurti ne vieną lėlių teatro spektaklį. Nesunku pastebėti, kad jūs visada ne tik vaidinate, bet ir aktyviai prisidedate prie spektaklių kūrimo – jūsų improvizacijos, pasiūlymai ir asociacijų laisvė dažnai tampa kūrybiniais posūkiais, režisūriniais sprendimais. Kaip manote, ką jūs, kaip dramos teatro aktorius ir režisierius, įnešate į lėlių teatrą?

Nežinau, įnešu tą, ką galiu. Manau, kad kiekvienas kūrėjas įneša savo dalį. Taip, man patinka improvizuoti, gal kartais ir „parežisuoti“, bet kiekvienas procesas vis kitoks. Ne kiekvienas režisierius tai leidžia, o ir reikia jausti ribas. Bet man tai susiję su užsidegimu – jeigu jaučiu, kad gimsta kas nors gražaus, noriu kuo daugiau prisidėti prie bendro tikslo.

Kūrybiniame kelyje esate išbandęs skirtingas teatro formas, vaidybos būdus ir kūrybinius vaidmenis – nuo dramos iki lėlių teatro, nuo atlikėjo iki bendraautorio. Kurioje iš šių sričių labiausiai jaučiatės esantis savo vietoje?

Geriausiai jaučiuosi scenoje, o koks tai žanras, man nebesvarbu. Visi spektakliai labai skirtingi ir žavūs. Labiausiai man turbūt ir patinka, kad vieną dieną gali vaidinti kameriniame lėlių spektaklyje vos trisdešimčiai žiūrovų, kurie sėdi kartu su tavimi scenoje, ir gali net jausti, kaip jie kvėpuoja, o kitą dieną jau būti didžiojoje scenoje, kur žiūrovų penki šimtai.

Per savo kūrybinę karjerą esate sukūręs įvairių vaidmenų – nuo psichologiškai artimų iki labiau fizinių, lėlių teatro diktuojamų formų. Kaip pats suprantate aktorinį vaidmenį: ar tai labiau užduotis, kurią reikia atlikti, ar naujos tapatybės, kuri jus laikinai perrašo, atsiradimas?

Nėra vieno atsakymo ar šablono. Labiau žiūriu į tai kaip ko nors naujo atsiradimą, nemėgstu žiūrėti kaip į užduotį, kurią reikia atlikti. Bet būna visaip. Kartais atrodo, kad režisierius tau suformuoja užduotį ir ją atlieki, bet vis tiek lauki, kol kuriuo nors metu įvyks lūžis ir gims tas personažas. Kiekvienas vaidmuo kažką palieka ir manyje – su kai kuriais susigyvenu ir net gyvenime panaudoju jų logiką ar frazes. Visi personažai ar spektakliai mane praturtina, bet kardinaliai nepasikeičiu. Būtų juokinga, jei, susigyvenęs su personažu, kurį kūrei, keistumeisi po kiekvieno spektaklio. Turi išlikti savimi.

O kiti vaidmenys lieka labai tolimi, bet padeda perprasti žmones. Daug ką suprantu ir daug išmokstu iš kuriamų personažų. Spektaklis – tai atskiras pasaulis ir gyvenimas, tik labai suspaustas į trumpą laiką. Vaidmens kūrimas neišvengiamai susijęs su analize ir psichologija.

Ar teatro yra ir kasdienybėje – bendraujant su žmonėmis, situacijose, kuriose tarsi savaime keičiasi vaidmenys ir perspektyvos?

Taip, teatro yra visur, jeigu nori – gali tai įžvelgti arba ne. Rimtas klausimas, į kurį atsakysiu nerimtai: kiekvieną dieną išsikviečiu bent po keletą personažų ir pabūnu jais namuose. Tik daug iš tų personažų dar nebuvo perkelti į sceną. Turiu visą arsenalą ir laukiu, kada jie tiks kuriam nors spektakliui.

Ar jums, kaip aktoriui, iš esmės reikalinga scena – kaip fizinė ir simbolinė erdvė, ar kūryba gali vykti ir už jos ribų, išlaikant tą patį teatrinį intensyvumą?

Klasikinė scena, teatras turi savitos magijos. Man patinka tiek būti tos magijos dalimi, tiek mėgautis ja kaip žiūrovui. Bet kūryba ir teatras tuo neapsiriboja – išeidamas iš scenos, į gatvę, industrines erdves, teatras grįžta prie ištakų. Jis yra visur ir visur gali išgyventi. Daug keliaujame po Europos festivalius, pasirodymai vyksta įvairiausiose vietose – nuo senos traukinių stoties iki automatinių kaltų gamyklos. Visur susikuria skirtinga atmosfera, kartu – nauja patirtis tiek mums, spektaklius tokiose erdvėse vaidinantiems, tiek žiūrovams.

Turite gražų gebėjimą: tarptautiniuose projektuose, gastrolėse labai natūraliai ir greitai užmezgate ryšius su užsienio trupėmis, tampate savas skirtinguose kontekstuose. Kas leidžia taip lengvai bendrauti ir peržengti skirtingų teatrinių kultūrų ribas? Ką jums pačiam duoda šie susitikimai?

Dažnai tai nutinka natūraliai: esu smalsus, domiuosi politika, mėgstu keliauti ir pažinti kitas kultūras. O čia juk kolegos, visada įdomu sužinoti, kuo jie gyvena, su kokiomis problemomis susiduria. Mėgstu tarptautinius projektus, patinka susipažinti su skirtingomis kultūromis ir jų požiūriu į teatrą. Taip užsimezga draugystės, kurios tęsiasi ilgai. Visada smagu po to susitikti festivaliuose.

Kas jums pačiam šiandien yra teatras?

Šiuo metu teatras yra mano gyvenimas. Čia randu pilnatvę kaip žmogus. Nors kartais ir atrodo, kad visko kiek per daug, vis tiek be teatro negaliu. Po atostogų būnu pasiilgęs scenos, kūrybinio proceso. Atrodo, kažko trūksta. Manau, kiekvienam kūrėjui reikia kurti, išleisti emocijas, pasinerti į kitus pasaulius, pabėgti nuo buities.

Kiek, jūsų manymu, teatras šiandien vis dar geba keisti žiūrovą – ar jis labiau veikia kaip veidrodis, ar kaip erdvė, išjudinanti vidinį žmogaus mąstymą? O gal teatras neturi keisti?

Nežinau, kiek jis sugeba ir ar būtinai turi keisti. Teatras, manau, pirmiausia yra pramoga. Žinoma, kai kuriems spektakliams toli gražu iki pramogos, bet kiekvienas žiūrovas turi išsinešti tai, kas jam svarbu ar suprantama.

Visai kas kita spektakliai, skirti vaikams, – čia aš matau misiją. Auginti naują žiūrovų kartą, spektakliuose arba po jų su vaikais kalbėtis temomis, kuriomis galbūt niekas su jais šiaip nesikalba. Lavinti jų fantaziją, supratimą, kaip veikia metafora. Suaugusieji gali rinktis spektaklius, adekvačiai įvertinti, kas gerai, o kas ne. Jiems nebūtina sutikti su tuo, kas vyksta scenoje. O vaikams yra kitaip. Todėl vaidindamas ir kurdamas vaikams jaučiu didesnę atsakomybę.

Jūsų kūrybinėje biografijoje – ne vienas tarptautinis projektas ir sėkmingai įvertinti spektakliai: naujausia premjera „Transportas: Prisisekite saugos diržus!“, kartu su partneriais keliaujanti po garsiausius lėlių teatro festivalius, tarptautiniai spektakliai „Tunelis“ ir „Didysis sprogimas“, pelnę „Auksinį scenos kryžių“. Ką jums, kaip aktoriui ir kūrėjui, duoda įvertinimai ir nuolatinis judėjimas?

Apdovanojimai visada yra malonu, paglosto ego, o aktoriai dažniausiai jį turi nemažą. Bet kartu tai motyvuoja, supranti, kad eini geru keliu. Kūryboje būna akimirkų, kai atrodo, kad nebežinai, ar darai tai, ką reikia, kai viršų ima vidinis kritikas. Menininkai jautrūs, todėl tas įvertinimas ar geras žodis kartais labai padeda neįsisukti į blogų minčių ratą.