Lietuvių animacijos klasiką teatro scenoje pristatanti režisierė Milda Mičiulytė: „Baubas gimsta iš vienatvės“

Senoji animacija daugeliui šiandienos tėvų yra ne tik nostalgijos ženklas, bet ir bendros kultūrinės atminties dalis. Vienas tokių kūrinių – „Baubas“, 1986 metais sukurtas Ilja Bereznicko animacinis filmas, šiandien atgimstantis teatro scenoje.

Naujame spektaklyje režisierė kalba ne tik apie pažįstamą vaikystės personažą, bet ir apie šiandien aktualias temas – vienatvę, tėvų dėmesio stoką, emocinį raštingumą bei vaizduotės galią. Apie tai, kaip animacijos klasika virsta šiuolaikiniu lėlių teatro kūriniu, prieš premjerą, kuri Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyks gegužės 9 ir 10 dienomis, su spektaklio režisiere Milda Mičiulytė kalbasi teatro kritikė Greta Vilnelė.

Jūsų karta augo žiūrėdama senosios animacijos filmus. Kaip gimė mintis spektaklį kurti būtent pagal „Baubą“? Kuo šis kūrinys jums pasirodė išskirtinis?

„Baubą“ atsimenu iš vaikystės. Esu mačiusi daug senosios animacijos, todėl negalėčiau pasakyti, kad jis buvo vienintelis ar objektyviai išskirtiniausias. Tiesiog šį filmuką labai gerai prisiminiau dėl temos ir siužeto – jis iki šiol kelia nostalgiją. Iš pradžių mintis statyti būtent „Baubą“ kilo teatro vadovybei, o man buvo lengva sutikti, nes šis kūrinys buvo artimas. Jei nebūčiau jo atsiminusi iš vaikystės ar jei tema man nebūtų artima, tikriausiai būtų buvę kur kas sunkiau priimti tokį pasiūlymą.

Man atrodo, kad svarbiausia čia ne nostalgija, o pati tematika. Tai istorija, leidžianti kalbėti vaikams apie baimę, vienatvę, draugystę. Gal tokių temų galima atrasti ir kituose kūriniuose, tačiau „Baubą“ norėjosi rinktis ir dėl jo šviesumo. Tai filmukas, kuris kalba apie rimtus dalykus, bet daro tai lengvai, be moralizavimo, su humoru ir vaizduotės žaisme. Be to, tai gana populiarus ir daugeliui atpažįstamas kūrinys, ypač šiek tiek vyresnei kartai nei manoji. Filmas sukurtas 1986 metais, o aš pati gimiau 1992-aisiais. Kai kalbuosi su vyresniais žmonėmis, jie iš karto labai emocionaliai sureaguoja į šį pavadinimą. Labai tikiuosi, kad dabar jie į teatrą atsives savo vaikus ir „Baubą“ iš naujo patirs jau nebe ekrane, o gyvame sceniniame veiksme.

„Baubas“ turėjo ir tęsinių. Kodėl pasirinkote pirmąjį filmą?

Pasirinkome pirmąjį, originalųjį „Baubą“, nes norėjosi pradėti nuo ištakų. Be to, tame trumpame, vos dešimties minučių filmuke įvyksta labai daug. Medžiagos pakako tiek, kad vos sutalpinome ją į vaikams skirtą 45–50 minučių spektaklio formatą. Jei būtume bandę įtraukti ir tęsinius, tikriausiai būtume nebeišsitekę.

Lėlių teatras yra labai vizualus menas. Net trumpa akimirka iš filmo scenoje gali būti išplėtota į atskirą teatrinį epizodą pasitelkiant lėles, aktorių veiksmą, scenografiją. Todėl režisūrinė užduotis buvo ne tiek pridėti daugiau siužeto, kiek išplėsti jau esamą pasaulį. Vėlesnės dalys, man atrodo, labiau detalizuoja pirminę idėją. O pirmasis filmas turi aiškiausią branduolį.

Kūrybinio proceso metu bendravote ir su „Baubo“ autoriumi Ilja Bereznicku. Kokį įspūdį paliko pirmasis susitikimas su Ilja Bereznicku?

Su kūrybine komanda darbą pradėjome gerokai anksčiau nei repeticijas. Su Ilja pirmą kartą susiskambinome maždaug prieš metus, vėliau susitikome gyvai, o repeticijų metu bendravome ir toliau. Su dailininke nuvykome ir į jo namus. Tai buvo labai stiprus įspūdis – daugybė eskizų, piešinių, bohemiška aplinka, iš karto jautėsi, kad tai menininko erdvė. Kalbėjomės apie tai, kaip gimė „Baubo“ idėja, iš kur atsirado tas žalias personažas, kaip buvo kuriama animacija. Jis rodė eskizus, kadrų išklotines, įvairią medžiagą.

Būtent tada spektaklio dailininkei Julijai Skuratovai gimė mintis įtraukti jį ir į patį spektaklį. Spektaklyje atsiranda Iljos figūra – savotiškas senelis, pas kurį ateina mergaitė. Filme tėvai jai neturi laiko, o čia ji ateina pas žmogų, kuris laiko turi. Norėjosi kalbėti ir plačiau: vaikai, augantys su tam tikrų kūrėjų knygomis, filmais ar spektakliais, neretai tuos autorius priima kaip savotiškus kūrybos senelius.

Prie spektaklio dirba ir lėlių režisierius bei choreografas Augis Slavinskas. Kaip sekasi bendradarbiauti dviem režisieriams?

Su Augiu jau kuriame antrą spektaklį. Aš esu bendros režisūros autorė, o jis atsakingas už lėlių režisūrą – tai labai svarbi ir specifinė sritis. Jis specializuojasi bunraku technikoje. Tai senovinė japonų tradicija, kai vieną lėlę valdo trys aktoriai: vienas galvą ir ranką, kitas liemenį bei kitą ranką, trečias kojas. Kadangi šiame spektaklyje turime kelias tokias lėles, jo patirtis mums labai svarbi.

Tačiau jis prisideda ne vien techniškai – yra visavertis kūrybinis partneris. Tokiuose procesuose visada reikia susiderinti atsakomybes, suprasti, kur prasideda vieno laukas ir baigiasi kito. Bet tai labai naudinga ir aktoriams, nes visas procesas tampa mokymusi.

Kiek gilinotės į originalaus filmo estetiką? Ar spektaklis vizualiai primins animaciją?

Nuo pat pradžių žinojau, kad noriu išlaikyti atpažįstamumą. Tie, kurie ateis su tam tikrais lūkesčiais, turi atpažinti „Baubą“, tik jau teatro formoje. Su dailininke Julija Skuratova sutarėme kuo tiksliau išlaikyti personažų išvaizdą. Mama, tėtis, mergaitė, pats Baubas – jie remiasi originaliu filmuku. Mūsų tikslas buvo 2D animacijos pasaulį paversti 3D scenos realybe.

Spektaklyje bus naudojamas tiulis, už kurio vyks veiksmas, projekcijos, eskizai, piešimo motyvas. Scenoje atsiras ir pats Ilja Bereznickas, tarsi animatorius, piešiantis pasaulį, kuris vėliau atgyja. Tam tikrus fonus ar vaizdus, kurių lėlių teatro priemonėmis tiksliai neatkursi, padės sukurti projekcijos.

Originalus „Baubas“ šaipėsi iš vaikams laiko neturinčių tėvų. Šiandien ši tema, regis, dar aktualesnė.

Gal net dar labiau ją išryškinome. Filme tėtis paniręs į televizorių, mama nuolat kalba telefonu. Šiandien tą patį galime perskaityti per ekranų kultūrą. Man svarbiausia pasirodė ne vien pats tėvų užimtumas, o mergaitės būsena. Ji gyvena namuose, kur visi fiziškai yra šalia, bet emociškai jų nėra. Vaikui nebūtina garsiai įvardyti vienatvės – jis ją jaučia per atmosferą, dėmesio stoką, nesusikalbėjimą. Todėl ši tema šiandien, regis, net aktualesnė nei filmo sukūrimo metu.

Todėl man atrodo, kad pagrindinė šio spektaklio baimė yra ne abstraktus monstras, o vienatvė ir susvetimėjimas. Iš tos vienatvės gimsta Baubas. Tačiau jis tampa ne siaubo figūra, o draugu. Per draugystę baimė įveikiama.

Kodėl šiandien svarbu vaikams kalbėti apie baimes ir emocinį intelektą?

Man atrodo, apie tai reikia kalbėti nuo mažens. Šiandien labai matomi nerimo sutrikimai, panika, įvairios baimės. Gal visa tai buvo ir anksčiau, tik apie tai mažiau kalbėta.

Kuo anksčiau vaikas pradeda pažinti savo jausmus, tuo lengviau vėliau su jais tvarkytis.

Šis spektaklis skirtas vaikams nuo penkerių metų, todėl norėjosi sudėtingą temą perteikti jiems suprantama forma – per vaizduotę, humorą, žaismę.

Kaip nustatote, kad spektaklis tinka būtent nuo penkerių metų?

Tai visada gana intuityvus ir kartu profesinis sprendimas. Vertini siužetą, kalbos sudėtingumą, vaizdinę raišką, temas. Man atrodo, kad nuo maždaug penkerių metų vaikai pradeda suprasti ir perkeltines prasmes, simbolius, tad tokiame amžiuje jau galima kalbėti ne tik tiesiogiai.

Tačiau kuriant vaikams visada galvoju ir apie suaugusiuosius. Juos juk vaikai atsives kartu, todėl spektaklyje atsiranda ir poteksčių tėvams. Labai norėčiau, kad spektaklis nesibaigtų nusileidus uždangai – kad po jo vaikai klaustų, o tėvai su jais kalbėtųsi.

Ar pati turėjote vaikystėje baubą?

Nežinau, ar turėjau baubą tiesiogine prasme. Bet vaikystėje daug skaičiau, todėl literatūros personažai man atrodydavo labai gyvi. Vaikystėje riba tarp tikrovės ir vaizduotės juk labai plona, todėl literatūros personažai gali tapti tokie pat tikri kaip kasdien sutinkami žmonės.

Gal mano vaikystės baubai ir buvo tokie – ne gąsdinantys, o gimstantys iš vaizduotės. Savotiški draugai. Atsimenu, buvau perskaičiusi visas Astrid Lindgren knygas. Skaitant atrodydavo, kad tuos personažus iš tiesų pažįsti. Ir tai turbūt yra gražiausia vaikystės baubų forma.