Kai susiburia teatro bendruomenė

Teatro forumas jau dvejus metus iš eilės yra vienas laukiamiausių teatrinių renginių. O tai, kad jis vyksta kovo mėnesį, likus keletui savaičių iki Teatro dienos, dar labiau išryškina jo kuriamą bendruomeniškumo jausmą – neretai gerokai stipresnį nei Teatro dienos proga vykstančioje „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje. Tam yra ne viena priežastis, čia įvardinsiu tik kelias. Pirmiausia, esu nepriklausoma menininkė, nepriklausau jokiam teatrui, trupei, neturiu etatinio darbo, tad neturiu „namų“ – tokia jau ta gana vieniša dramaturgo profesija. Būtų įdomu paskaičiuoti, kiek tokių teatro nomadų šiais laikais egzistuoja, kokią teatro kūrėjų dalį jie sudaro (ir kur jie švenčia Teatro dieną?). Kita priežastis – kasmet ištinkanti nuostaba dėl „Auksinių scenos kryžių“ nominacijų, paminėtų ar nepaminėtų darbų bei vardų – tai neretai kiek supainioja galvoje esančias vertybes, skonio bei profesinį supratimą. Be to, normalu, kad per įprastus teatro įvykius (premjeras, apdovanojimų ceremonijas) teatralai susiskirsto į du polius – tuos, kurie dirbo ir dabar pateikia rezultatą, bei tuos, kurie ateina to rezultato įvertinti. Tai neišvengiamai kelia įtampą, tad nesukuria lygiavertiško būvio atmosferos. Dėl šių priežasčių Teatro diena nesuvienija kuriančių žmonių, mielu noru įsipainiojusių į teatro dulkes ir burtus (net jei tai pavyksta, tai tik iš dalies, paviršutiniškai). O štai Teatro forume jaučiu, kad visi yra laukiami, visi yra teatro dalis, nepaisant to, ar mūsų skoniai ir tikslai sutampa.

Vienas pagrindinių Teatro forumo privalumų – kad į jį nemokamai ir savanoriškai susiburia įvairūs teatro kūrėjai. Kai kokiame nors teatro diskurse minimi „kūrėjai“, dažniausiai galvoje turimi idėjų autoriai ar atlikėjai. Tačiau teatrą kuria ne tik menininkai. Tad šis forumas kiekvienais metais mane nustebina nepažįstamais veidais, nes atlikėjas ar kūrėjas ne visada tiesiogiai susiduria su žmonėmis, kurie prodiusuoja, mezga tarptautinius ryšius, skaičiuoja pinigus, rengia sutartis ar jau dešimtmečiais dirba kaip techninės dalies vadovai ir ieško autobusų dekoracijoms pervežti. Ir jei kada įkritus į didmiesčio teatrinę monotoniją kyla snobiškų minčių, kad „žinai geriau“, tai Teatro forumas, nori to ar ne, tave pastato prieš labai skirtingai į teatrą atėjusius žmones: vieni teatre nuo vaikystės, kiti baigę toli gražu ne menines specialybes, treti turi užsienio studijų, rezidencijų, dirbtuvių ar darbo patirties. Visi įneša skirtingumo ir, paradoksalu, taip panaikina hierarchiją. Patirčių įvairovė tokia, kad neįmanoma palyginti, kartais – net suprasti (skiriasi ir dalyvių amžius), o visiškai nesijauti svetimas.

Teatro forumo diskusijų ir pranešimų temų spektras platus. Norėčiau išskirti dvi šiais metais Alytuje vykusiame forume man ryškiausiai įstrigusias diskusijas, kurios apima ir dvi skirtingas, šiam renginiui būdingas temines kryptis. Tai – idėjinis lygmuo, kultūros ir teatro reikšmė dabartiniu laiku, bei spektaklio gamybinis lygmuo, apimantis finansavimo, kooprodukcijos, įgyvendinimo klausimus.

Pirmąją diskusiją „Kultūra ir politika iš teatro bendruomenės perspektyvos“ moderavo Gintarė Masteikaitė, diskusijoje dalyvavo Algimantas Rokas Černiauskas, Aleksandras Špilevojus, Julija Reklaitė,  Gintaras Grajauskas. Tema, ar teatras yra politiškas, tikrai ne nauja, bet ne čia ir buvo dedamas akcentas. Natūraliai diskusija nukrypo į aptarimą, kur kultūros, meno atstovai šiais metais jautėsi negalintys būti politiškai neutralūs. Savaime aišku, kad ne tik šiais metais, bet veikiausiai dešimtmečiais nebuvo tokio kultūros atstovų susivienijimo kaip per kultūros protestą, o čia daug įtakos turėjo naujo darinio – Kultūros asamblėjos – susikūrimas.

Apie Kultūros asamblėjos fenomeną, kultūros protesto reikšmę jau kalbėta, šie reiškiniai užima svarbią dalį ne tik visoje Lietuvos kultūroje, bet ir politikoje. Tačiau ši diskusija pasirodė nauja ir patraukli tuo, kad bene pirmą kartą nuskambėjo kultūros profesionalų kritika Kultūros asamblėjai. Svarbu, kad kritiką išreiškė ne opozicija, bet kultūros atstovas, aktyvus protestų dalyvis. Nors pati dalyvavau kultūros protestuose, asamblėjos renginiuose, o mano balkonas pusę metų buvo išpuoštas protesto emblemomis, dažnai jausdavausi suglumusi ir kiek susipainiojusi dėl asamblėjos tikslų (ar įgyvendinus vieną tikslą tolesni tikslai neturėtų būti permąstomi?), veikimo būdų (pavyzdžiui, ką reiškia kalbėtis su regionais? Ar tai reiškia kitokių politinių pažiūrų žmonių „atvertimą“? Ar tai etiška ir demokratiška?), įsivardinimo, koks tai judėjimas (asamblėjos atstovai kartais prieštarauja patys sau, sakydami, kad tai ne politinis judėjimas, nors pirminis tikslas buvo politinis) ir pan. Tad diskusijoje išgirsti kritiški klausimai – ar tikrai asamblėja jungia, o gal labiau skiria?; ar tai, kad Kitas balsuoja, bet ne už tą politinę partiją, kaip mums norėtųsi, reiškia, kad jis nėra pilietiškas? – veikiausiai rodo, kad, retrospektyviai žiūrint, asamblėjos veiklos pikas jau praeityje ir dabar galima garsiai, ne patylomis, apsvarstyti šį reiškinį. Kadangi kultūros asamblėja – naujas darinys, jis turi visą teisę vaikščiodamas išmokti vaikščioti. Tačiau tai nereiškia, kad tarp profesionalių menininkų nėra kvestionuojančių tam tikrus šio judėjimo elementus.

Kitą įtraukią diskusiją „Koprodukcijos Lietuvoje šiandien: lūkesčiai ir realybė“ moderavo Tomas Jankauskas, dalyvavo Matas Drukteinis, Rusnė Kregždaitė, Dalia Šidiškienė, Lina Žilytė ir Edgarą Klivį pakeitęs Audronis Imbrasas. Šioje diskusijoje apžvelgti tam tikrų teatrinių koprodukcijų pavyzdžiai, rezultatai ir bendradarbiavimo specifiškumas. Tačiau, be koprodukcijos privalumų, diskusijoje aiškiai atsiskleidė ir koprodukcinio bendradarbiavimo problemos, numanomi nesutarimai tarp bendradarbiaujančių organizacijų, o svarbiausia – buvo paliestas projektų finansavimo sistemos aspektas. Čia atsivėrė niekaip negyjanti teatrinė žaizda – skirtumai tarp valstybinių teatrų ir nepriklausomo sektoriaus organizacijų (NVO) finansavimo bei projektų įgyvendinimo galimybių. Ir valstybiniai teatrai turi savo „spąstus“, ir NVO dažnai stokoja infrastruktūros projektams įgyvendinti. Tad dažnai spektakliui statyti Lietuvos kultūros tarybos suteiktas finansavimas nepriklausomoms organizacijoms tampa ir laime, ir kilpa ant kaklo. O kadangi projektų finansavimo sumos būna nedidelės (žinoma, visi atvejai skirtingi, vienose koprodukcijose daugiau įneša valstybiniai teatrai, kitose – priešingai; konkrečias dalines sumas galima pamatyti Kultūros tarybos puslapyje), pasitaiko, kad didesni teatrai nenori imtis koprodukcinės veiklos, nes gresia patirti nuostolių.

Iš esmės finansavimo sritis tiek stambiems teatrams, tiek nepriklausomam sektoriui yra kebli ir teatro kūrėjus įstumianti į situacijas, kada siekiant sukurti spektaklį tenka aukoti menininko autorinį atlyginimą. Nors diskusijoje buvo kartojama, kad koprodukcinė veikla skatinama, o dviejų organizacijų susijungimas pastiprina projektą, pagerina jo rezultatą, kyla klausimas, kaip tos koprodukcijos skatinamos. Ar Kultūros taryba prideda papildomų balų, skiria daugiau lėšų, jei projekto paraiškoje pažymima koprodukcija (Ats.: ne)? Be to, sklando gandai, kad kartais paraiškoje geriau neminėti, jog planuojama koprodukcija. Kodėl? Kaip ir kas gavus finansavimą garantuos, kad ta koprodukcija bus įgyvendinta? Ir ką daryti kūrėjams, jei sulaukus finansavimo koprodukcijos dėl įvairių priežasčių atsisakoma – kaip tuomet įgyvendinti idėją, kurios numatytam įgyvendinimui reikia daug didesnio finansavimo ir techninių galimybių? Ši diskusija, rodos, galėjo tęstis visą vakarą, skirtingos perspektyvos plėtė ir gilino bendrą teatro finansavimo supratimą. Deja, išeities taškų rasti ne taip lengva, o teatro finansavimo tema primena Uroboro (gyvatės, ryjančios savo uodegą) simbolį, kai kūrimas ir naikinimas yra vienas nenutrūkstantis procesas.

Teatro finansavimo problematika labai svarbi: deramas finansinis palaikymas suteikia kūrėjams ne tik galimybių, bet ir orumo. Tačiau verta paminėti, kad teatro, kaip reiškinio, valiuta nėra nei pinigai, nei apdovanojimai. Tai – pagarba, noras kartoti bendrą kūrybinę patirtį, atradimo džiaugsmai, darni kūrybinė patirtis tarp kūrėjų (tai nereiškia, kad be aistringų diskusijų!), pasitikėjimas. To pinigais ir apdovanojimais nenusipirksi (bet pasimatuoti gali Teatro forume).

Veikiausiai Teatro forumas vertingas tuo, kad jis niekada nesibaigia: diskusijos tęsiasi pokalbiuose per pertraukas, automobiliuose grįžtant namo, darbiniuose susibūrimuose jau gerokai po Teatro forumo renginių. Gaila, kad kai kurios temos ir probleminiai klausimai, žaidybine forma iškelti renginio pradžioje tarp kūrėjų grupelių, nepasikeitė nuo pernai metų, vadinasi, problemos įsisenėjusios ir įaugusios į sistemą bei visuomenės požiūrį. Taip pat nėra aišku, kaip tuos klausimus spręsti, ir tai jau perlipa kūrėjų kompetencijas (nors fantazijos mums netrūksta). Nors forumas pats savaime neišsprendžia struktūrinių teatro problemų, jis atveria jų matomumą ir leidžia joms įgyti artikuliuotą formą. Galiausiai jis įtvirtina esminį teatro veikimo principą: teatras egzistuoja ne per institucinius mechanizmus, o per santykius ir jais išreikštas vertybes.