Apie beprasmybės prasmę

Gyvenimas – ne kelias ir ne ratas. Gyvenimas – tai vamzdis, kuriuo viskas prateka, o mes stovime viduryje ir bandome suprasti, ar tai, kas teka, turi prasmę.

Vis dar šaltą vasario 21-osios vakarą „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje matytas Balio Ivanausko ir Artūro Dubakos režisuotas „Taško“ teatro spektaklis „Apie vamzdį ir mus“ savo paprastumu privertė pasukti galvą. Iš pirmo žvilgsnio tai gan lengvas, net šmaikštus reginys. Tačiau kuo ilgiau jis lieka atmintyje, tuo labiau aiškėja, kad tas lengvumas – tik forma. Viduje slypi egzistencinė konstrukcija, kurios metafora – vamzdis: tuščias ir pilnas, tiesus ir vingiuotas, saugus ir bauginantis.

Vos įžengus į salę, aktoriai neleidžia žiūrovams pasijusti patogiai. Šie iš karto įtraukiami, lyg stand-upo pradžioje: keli pratimai, klausimai apie nuotaiką, komplimentai publikai. Toks beveik buitiškas bendravimas išsklaido įprastą teatro nejaukumą ir akimirksniu sumažina saugų atstumą tarp scenos ir žiūrovų, salėje ima nykti ketvirtoji siena. Vis dėlto ši strategija turi ir aštrų kraštą: ne visiems įtrauktis atrodo kaip „smagus ledlaužis“. Dalį žiūrovų tiesioginis kreipinys gali erzinti, kelti diskomfortą ar net norą pasipriešinti, ypač jei į teatrą ateinama ieškoti ne bendro žaidimo, o ramaus stebėjimo pozicijos.

Aktoriai Kristupas Biržietis, Kamilė Pilibaitytė, Emi Vilčinskaitė-Povilavičienė ir Jogaila Šimkus kuria sąmoningą lengvo chaoso atmosferą. Jie kalbasi tarpusavyje, dainuoja, ironizuoja, pristato vamzdžius, juokauja apie skulptoriaus Vlado Urbonavičiaus kūrinį „Krantinės arka“, geriau žinomą kaip Vilniaus vamzdis. Ši pradžia – tarsi sąmoningas nukrypimas nuo teatro tradicijos. Atrodo, lyg viskas vyksta spontaniškai, net kiek padrikai. Tačiau būtent tas padrikumas atskleidžia spektaklio kūrėjų tikslumą: chaosas čia sukomponuotas, o lengvumas iki galo apgalvotas.

Spektaklio dramaturgija plėtojama kaip gyvenimo trajektorija. Pasakojimai prasideda vaikystės prisiminimais, naiviais, kartais juokingais, kartais nejaukiais. Vaikiškas nesupratimas tampa pirmuoju sąlyčiu su pasaulio absurdiškumu. Vėliau veiksmas keliasi į paauglystę su jos maištingumu, trapumu ir pirmosiomis tapatybės krizėmis. Brandos laikotarpis prideda atsakomybės, savotiškos rimties, santykių krizių, o pabaigoje pažyra pasakojimai apie senelius: lėtesni, sunkesni, vėl juokingi, bet kartu šviesūs ir jaukūs.

Atrodo, struktūra aiški: gyvenimo ciklas – nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau tada nutinka momentas, kuris spektaklį pakelia į kitą lygmenį. Aktoriai per maždaug trisdešimt sekundžių bėgte atkuria visą prieš tai matytą veiksmą. Tai – vizualinė ir dramaturginė kulminacija. Pagal mano interpretaciją, tai tobula frazės „gyvenimas prabėgo prieš akis“ metafora. Staiga supranti, kad viskas, ką stebėjai beveik valandą, gali sutilpti į vieną kvėptelėjimą. Ir būtent čia spektaklis atveria savo tikrąją dimensiją.

Paviršutiniškai žiūrint, tai lengvas, šmaikštus kūrinys su muzikiniais intarpais. Tačiau įsigilinus pradeda ryškėti persidengiantys sluoksniai, kurie ir sudaro mūsų gyvenimą. Kartais jie tvarkingi, kartais išmėtyti. Kartais tiesūs, kartais vingiuoti. Kartais gražūs ir švelnūs, o kartais aštrūs ir nemalonūs. Vamzdis tampa gyvenimo metafora: jis gali būti tuščias, jei jame nieko nepaliekame, ir gali būti pilnas, jei leidžiame per jį tekėti patirčiai.

Artūro Dubakos muzika atlieka ne foninę, o dramaturginę funkciją. Ji leidžia pereiti iš rimties į ironiją, iš melancholijos į energingą kabinantį ritmą. Muzikiniai numeriai neužstoja teksto, jie jį išplečia, tampa emociniu jungikliu, leidžiančiu žiūrovui patirti būsenų kaitą taip, kaip ją patiriame gyvenime.

Balys Ivanauskas kartu su Artūru Dubaka sukūrė spektaklį, kuris apie gyvenimą kalba „tiesiai per aplinkui“. Nėra moralizavimo, nėra didelių deklaracijų apie prasmę – tik paprastos istorijos, juokai, kasdienybės detalės. Tačiau būtent šis paprastumas išryškina esminį klausimą: ar gyvenimas turi prasmę, ar mes patys bandome jos įlieti į tuščią vamzdį?

 „Apie vamzdį ir mus“ – ne tas spektaklis, kurį galima vienareikšmiškai paaiškinti. Jis labiau primena patirtį, kurią nešiesi namo kaip namų darbą iš pamokos. Išėjau susidariusi įspūdį, kad spektaklis sąmoningai neišduoda „teisingo“ atsakymo. Jis atveria galimybę pažvelgti į savo paties „vamzdį“ ir į tai, kas per jį jau pratekėjo, į tai, kas dar tekės. Galbūt prasmė slypi ne pačiame vamzdyje. Galbūt ji atsiranda tik tada, kai mes sustojame ir įsiklausome į jo viduje sklindančius dūžius.