Nepasiekiamų koordinačių link

Aštuonerius vadovavimo Panevėžio teatrui „Menas“ metus skaičiuojantis Anupras Jucius netrukus pradės eiti Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas. Su juo kalbamės apie vaidybos studijas Lietuvoje bei Šveicarijoje, aptariame svarbiausius nuveiktus darbus Panevėžyje ir laukiančius iššūkius Klaipėdoje.

Baigėte vaidybos studijas Veltos ir Vytauto Anužių kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kodėl pasirinkote vaidybą ir kaip vertinate studijų patirtį?

2011–2015 metai mano gyvenime buvo vieni svarbiausių, nes būtent tada išmokau analizuoti tiek teatrą, tiek pasaulį. Dėstytojai Anužiai mokė ne tik aktoriaus amato, bet ir minties proceso, gebėjimo studijuoti. Rinkdamasis aktorystę tikrai nenutuokiau, kur pateksiu. Tai buvo iššūkių kupina kelionė, suvokimų lavina – kaip ir Oskaro Koršunovo spektaklio „Išvarymas“ veikėjui Benui, kai gyvenimas dideliu tempu privertė bręsti. Esu dėkingas visiems dėstytojams, kurie mano procesui skyrė papildomo laiko, vis prisimenu juos statydamas vidinę koplytėlę. Kodėl rinkausi aktorystės kelią? Galbūt atrodys banalu, tačiau tiek tada, tiek dabar tai yra svarbu – dėl jautrios aplinkos. Žmogiškuoju ego holocenas nepaliaujamai keliauja į baigtį, tačiau tai nebus „katastrofa“, nes nebebus tų, kurie sukūrė šį žodį. Liudijant tai teatras yra vieta, lengvinanti būtį.

Vaidinote Panevėžio ir Šiaulių teatruose. Kokia buvo jūsų kaip profesionalaus aktoriaus karjeros pradžia?

Savo profesionalią aktorinę karjerą vertinu gana neblogai. Pradžia buvo gana sparti – dar 2014 m. mūsų kursas pradėjo dirbti Juozo Miltinio dramos teatre. Turėjome itin sėkmingų ir žiūrovų visoje Lietuvoje pamėgtų mūsų kurso darbų. Čia spėjau sukurti penkis vaidmenis. Gaila, tačiau po dvejų metų aktyvaus darbo visam kursui teko palikti teatrą dėl nusikalstamą veiką vykdžiusio vadovo. Po metų šmirinėjimo Vilniuje įsidarbinau Šiaulių dramos teatre, kur sukūriau tris vaidmenis. Pasikeitus vadovui Juozo Miltinio dramos teatre kaip kviestinis aktorius 2018 m. sukūriau dar vieną vaidmenį. Lygia greta turėjau nemažai darbų ir Vilniuje, daugiausia vaidinau serialuose. Iki pat 2019 m. sukūriau per 20 vaidmenų spektakliuose, filmuose, serialuose, performansuose. Dėl savo vidinio perfekcionizmo nevertinu savęs kaip labai gero aktoriaus, bet jau spėjau su tuo susitaikyti.

27-erių metų tapote Panevėžio teatro „Menas“ vadovu. Kodėl nusprendėte vietoje vaidybos pasirinkti vadovo pareigas?

Man paskambino ir pasiūlė kandidatuoti. Tai buvo netikėta, nes nebuvau svarstęs tokio kelio. Turiu savybę kvestionuoti save, jei ko nepabandau. Aktoriaus karjera tuo metu gana sparčiai augo, vienu metu dirbau trijuose miestuose, visur aktyviai dalyvavau ir vis dėlto nusprendžiau dalyvauti konkurse.

Kokių iššūkių sukėlė šis karjeros posūkis?

Iš pradžių visko atrodė per daug, todėl emociškai ir mintimis buvau pasiekęs nesvarumo būseną. Vėliau po truputį apsipratau, kad „visko per daug“, matyt, ir yra mano variklis. Tada darbuotojams buvo visko per daug, bet ir jie apsiprato. Degiau ir degu noru, kad viskas pavyktų, pasisektų. Visada tikėjau, kad šis teatras turi potencialo ir jį galima auginti. Prisiėmiau atsakomybę už 27 darbuotojų darbo sąlygas, darbo santykius, o tai, manau, kiekvienam naujam vadovui yra iššūkis. Taip pat turėjau greitai perprasti teatrui tenkančią perteklinę biudžetinio sektoriaus biurokratiją. Nors suprantu, kodėl ji tokia, vis dėlto negaliu atsiliepti itin teigiamai. Iššūkiu tapo ir biudžetas – pradėjus dirbti jis atrodė beveik neįmanomas, o šiandien galiu ramia širdimi palikti labai gerą situaciją ateičiai. Tai buvo ilgas, nuoseklus darbas, įrodant naudą, vertę ir prasmę.

Jau būdamas teatro vadovu tęsėte vaidybos studijas Šveicarijoje. Kodėl nusprendėte studijuoti ten ir būtent vaidybą?

2019-ųjų vasarį pradėjau dirbti teatre „Menas“ ir tų pačių metų balandį sužinojau, kad man skiriama prestižinė Šveicarijos Konfederacijos valstybinė stipendija studijuoti Ciuricho menų universiteto magistrantūroje. Dėl šios stipendijos kreipiausi dar prieš pateikdamas dokumentus vadovo konkursui. Tai buvo dvi gyvenimą keičiančios naujienos, du atskiri keliai, kuriais galėjau eiti. Abu – labai svarbūs. Tokie svarbūs, kad nenorėjau atsisakyti nė vieno. Panevėžio miesto savivaldybė ir Ciuricho menų universitetas padėjo man sukurti precedentą. Žinoma, toks darbo ir studijų derinimas dviejose skirtingose šalyse pareikalavo viso mano laiko ir sveikatos. Mano gyvenimo ritmas dvejus su puse metų (pandemijos laikotarpiu turėjau semestro pertrauką) atrodė taip: vieną savaitę būdavau Panevėžyje, o tris Ciuriche. Studijas Šveicarijoje pasirinkau būtent dėl galimybės gauti stipendiją. Jei ne ji – tikrai nebūčiau galėjęs sau to leisti. Reikėjo pasirinkti iš skirtingų teatrinių mokyklų Berne, Lozanoje, Verscio ir Ciuriche. Nusprendžiau studijuoti prestižinėje Ciuricho menų universiteto tarptautinėje teatro vaidybos programoje, orientuotoje į performanso meną.

Kuo ji skyrėsi nuo studijų Lietuvoje?

Studijų programą buvo galima susidaryti individualiai pagal kreditų kiekį. Didžioji dalis studijų buvo paremtos dvi tris savaites trunkančių kūrybinių dirbtuvių principu. Šios kūrybinės dirbtuvės atviros visoms menų disciplinoms, kitaip tariant, pasirinkęs dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, gali ten nesutikti savo bendrakursių ir mokytis kartu su kitų disciplinų magistrantais. Ciuricho menų universitete dėstomos visos pagrindinės menų disciplinos, galima pasirinkti paskaitas tiek meninės kūrybos, tiek vadybos, tiek technologijų srityse.

Panevėžio teatrui „Menas“ vadovavote beveik septynerius metus. Kokią teatro viziją per šį laikotarpį pavyko įgyvendinti?

Vasario 11 d. prasidėjo aštuntieji mano vadovavimo Panevėžio teatrui „Menas“ metai. Baigiantis pirmų metų kadencijai atsiverčiau konkursui rengtą programą ir nustebau, kiek jos pavyko įgyvendinti. Yra nemažas skirtumas tarp programos rengimo ir susidūrimo su teatro realybe. Negaliu prisiimti nuopelnų sau, nes tai komandinis darbas.

Be puikių premjerų, režisierių, kūrybinių komandų ir žiūrovų pamėgtų spektaklių, pavyko auginti patį juridinį vienetą. Teatras įgavo didelę patirtį teikiant projektus Lietuvos kultūros tarybai – jau kelerius metus ji kofinansuoja mūsų veiklą, o bendra pritrauktų lėšų suma siekia ne vieną šimtą tūkstančių eurų. Teatras dalyvavo kuriant projektą „Vienijantis kūrybiškumo centras – Pragiedrulių sodyba“, įgyvendinamą Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo lėšomis. Šiandien turime plačią edukacijų programą, kuria miestiečiai ir svečiai gali džiaugtis tiek teatre „Menas“, „Pragiedruliuose“, tiek išvykstamosiose edukacijose. Teatro edukacijos prasiplėtė ir į Europos „Erasmus+“ projektus „Mascarade“ ir „Smash“, kuriuose drauge su kolegomis iš Prancūzijos, Italijos, Graikijos ir Ispanijos kuriamos naujos darbo su jaunimu metodologijos. Pavyzdžiui, vienas spektaklių „Kichotas stebuklų šalyje“ buvo kuriamas bendradarbiaujant su Italijos ir Austrijos teatrais, kuriant du tapačius spektaklius Lietuvoje ir užsienyje. Dalis kviestinių kūrybinių komandų narių buvo užsienio menininkai. Tai – kol kas didžiausias toks tarptautinės koprodukcijos pasiekimas šiame teatre.

Nuo 2022 m. kuruojamas kasmetis projektas – platforma „(Ne)rezervuota“. Kūrybinė idėja turi būti apie Panevėžį arba jo įkvėpta. Taip teatras skatina jaunuosius kūrėjus kurti šiuolaikinę nacionalinę dramaturgiją. Šiemet įvyks premjera „Bulvės metafizika“, siejanti Arvydo Šliogerio filosofiją ir bulves.

Rengtas ir teatro prestižą vainikuojantis Panevėžio tarptautinis mažosios scenos festivalis „Baltic Small“, jungiantis Lietuvos, Latvijos ir Estijos kūrybines komandas. Šis festivalis yra teatro kolektyvo ilgo įdirbio rezultatas, kasmet džiuginantis išskirtiniais darbais. Festivalis turi suformuotą spektaklių atrankos komandą iš Baltijos šalių. Šalia viso to yra dar daugybė kitų veiklų, tačiau vienas svarbiausių darbų per tuos metus – teatro auginimas, praminant kiek įmanoma daugiau kelių.

Kodėl nusprendėte dalyvauti Klaipėdos dramos teatro vadovo konkurse? Kokių ambicijų ir siekių turite šiame teatre?

Ambicija, kurią nešuosi su savimi į kitą gyvenimo etapą, – kad teatras taptų aktyvia laisvalaikio leidimo forma, kolektyviai patiriant profesionalų gyvąjį scenos meną. Norėčiau, kad tai taptų nacionalinės svarbos įpročiu. Šiais laikais teatras kaip medija susiduria su daugybe iššūkių, dėmesio konkurencija, bandant išlaikyti žmogaus dvasios mokyklą. Sugebėjau išvysti teatrą kaip proto ir dvasios ugdymo estetinę priemonę, todėl išlikdamas tikras ketinu nenustoti to siekti.

Kaip matote šį teatrą dabar ir kokią jo kryptį sieksite plėtoti?

Teatro komanda tikrai gera, trupė stipri. Matau išties puikų įdirbį, todėl galima keliauti tolyn prisiimant naujus iššūkius. Su meno vadovu Gintaru Grajausku nustatėme aiškią norimą kryptį – aukštą meninę kokybę. Svarstydami, ko dabar labiausiai trūksta, supratome, kad norime spektaklių su jau užrašyta aiškia dramaturgija. Manau, teatras Lietuvoje labai stiprus, savitas, turintis savo priėjimą prie medžiagos, ypač dirbant ties aktorine meistryste. Taip pat mąstome, kaip galėtume aktyvinti šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos kūrybą, pastatymus. Neformalusis švietimas, kviečiant žiūrovą atrasti teatrą, taip pat teisinga priemonė. Man svarbu nusistatyti kad ir nepasiekiamas koordinates, dėl kurių verta stengtis ir bent judėti jų link.

Ar jau spėjote susipažinti su Klaipėdos kultūriniais kontekstais ir teatro žiūrovų lūkesčiais? Kokį teatro ryšį su miesto bendruomene norėtumėte kurti?

Šmaikštu, kad su lūkesčiais susipažinau iš Klaipėdos miesto savivaldybės užsakyto tyrimo apie klaipėdiečių kultūros įpročius. Tai nėra džiuginanti statistika, tačiau su ja taip pat galima darbuotis. Su kontekstais mane aktyviai pažindina visi Klaipėdoje gyvenantys mano bičiuliai, manau, tai padės greitai įsijaukinti. Panevėžio teatre „Menas“ kuriame pagarbų, tačiau neformalų, jaukų ryšį su miesto bendruomene. Klaipėdos dramos teatras gali apimti labai daug kultūrų ir subkultūrų: kadangi įstaiga yra valstybinė – ji turi pareigą būti atvira visoms sudedamosioms.

Ką pirmiausia nuveiksite vos tik atvykęs į Klaipėdą?

Padarysiu tai, ką darau nuvykęs į bet kurią pasaulio šalį, bet kurį miestą, – susirasiu jaukią kavinę, kurioje prisėsiu išgerti kavos ir valandėlę stebėsiu praeinančius žmones.

Dėkoju už pokalbį.