Apie Čiurlionį reikia kalbėti ne kaip apie paminklą

2025-ųjų pabaigoje teatras „No shoes“, kuriantis vaikams ir jaunimui, pristatė spektaklį „Kastukas“. Kaip pasakoja spektaklio režisierė, „No shoes“ teatro bendrasavininkė, edukatorė, režisierė ir choreografė Ieva Jackevičiūtė, sukurti spektaklį paaugliams apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį tikrai nebuvo paprasta užduotis ir dėl temos, ir dėl auditorijos specifikos. Vis dėlto žiūrint „Kastuką“ matyti, kad kūrėjams pavyko rasti būdą įtraukti ir sudominti paauglius. Ieva pasakoja, kaip vyko spektaklio kūrybinis procesas, kas padeda kūryboje rasti atsakymus ir kuo ypatingi spektakliai, skirti jaunajai auditorijai.

Būtų įdomu išgirsti daugiau apie spektaklio „Kastukas“ kūrybinį procesą. Kokie iššūkiai, atradimai lydėjo jo metu?

Pradėčiau nuo to, kad mums, kaip kūrėjams, labai norėjosi prisidėti prie 150-ųjų Čiurlionio gimimo metinių paminėjimo. Paprastai spektaklių temos ateina iš auditorijos problematikos. Pavyzdžiui, jei statau spektaklį kūdikiams, ieškau sąsajų tarp jų raidai būdingų dalykų ir meno, paaugliams – jiems aktualių temų. Šiuo atveju tema atėjo „iš išorės“. Buvo iššūkis sudominti savo vidinį kūrėją šia tema, kuri tuo metu tarp menininkų buvo populiari, o kartu – tai ir didelė atsakomybė Čiurlionio palikimo atžvilgiu. Buvo svarbu, kad informacija, kurią mes transliuojame, būtų teisinga.

Galvojome apie įvairias amžiaus grupes, tačiau galiausiai pasirinkome kurti spektaklį 10–14 metų paaugliams. Tai pati sunkiausia auditorija, nes jie jau nebe vaikai, ne pradinukai, kurie yra labai smalsūs ir nori viską žiūrėti, daryti, dalyvauti. Tačiau dar ir ne gimnazistai, kurie jau subrendę. Tai permainingas laikotarpis, kai viskas nekieta, o jiems norisi, kad būtų kietai. Tad iššūkis buvo atrasti būdą, kaip bendrauti su paaugliais, nemėginant jais tapti ar pataikauti, bet kartu nebūnant mokytojais, kurie didaktiškai pasakoja. Man labai patiko mūsų dramaturgės Kristinos Marijos Kulinič mintis, jog paaugliai vartoja savo slengą, kuria savo identitetą tam, kad atsiskirtų nuo suaugusiųjų, turėtų savastį. Dirbdami kaip pedagogai ir rodydami spektaklius pastebėjome, jog pajutę, kad į jų teritoriją įsibrauna su jų tekstais, slengu, paaugliai atsitraukia ir vėl kuria savo naują pasaulį, naują identitetą. Mes pasirinkome nesitapatinti su jais, o atvirkščiai – būti savimi ir į jų pasaulį įnešti savo požiūrį.

Tačiau ką pasakoti paaugliams, kai „Čiurlionio“ aplinkui ir taip daug? Nuolat kildavo klausimų: ar jie to dar negirdėjo, ar jie to nežino? Pavyzdžiui, norėjome spektaklyje bent porą minučių paleisti „Jūrą“, tačiau galiausiai nusprendėme nebenaudoti šio kūrinio, kad išlaikytume autentiškumą. Kitas iššūkis buvo atrinkti medžiagą, kurią norėtųsi išskleisti, kad pavyktų papasakoti ir apie kūrėją – Čiurlionį, ir kartu per teatro formą turėti dialogo su paaugliais galimybę.

Kaip vyksta ši dialogo su paaugliais paieška, siekiant nesusitapatinti, tačiau kalbėti apie tai, kas jiems būtų artima?

Ieškodami tinkamos medžiagos pirmiausia analizavome Čiurlionio rašytinį palikimą. Aš norėjau, kad spektaklyje nuskambėtų tam tikros Čiurlionio gyvenimo akimirkos – jo santykiai su žmona Sofija, bent keletas jo muzikos fragmentų, būtų galima pamatyti originalių dailės kūrinių.

Su dailės kūriniais spektaklyje dirbo videomenininkas Arvydas Gudas. Nusprendėme naudoti nespalvotus Čiurlionio paveikslus, jo paišytus eskizus – tokius darbus, kurie nėra dažnai matomi. Autentiškai spektaklio atmosferai sukurti buvo labai svarbūs ir scenografės Indrės Pačėsaitės bei šviesų dailininko Ramūno Nėniaus vizualiniai sprendimai.

Čiurlionis ne tik kūrė originalią muziką, bet ir harmonizavo liaudies dainas. Man pačiai tai labai įdomu, visuose mano spektakliuose paprastai skamba kokia nors autentiška folkloro melodija. Pasirinkome porą liaudies dainų, kurias harmonizavo Čiurlionis, o mūsų kompozitorius Matas Saladžius jas interpretavo savaip. Tai vienas iš tiesiausių kelių į dialogą su paaugliais, nes Matas, pats būdamas jaunas kūrėjas, jaučia tą auditoriją ir kuria tokią muziką, kuri akimirksniu sužavi, patraukia. Matome netgi kūnišką žiūrovų įsitraukimą: jie juda, kilnoja pečius, linguoja. Aš sakau, kad Matas yra mūsų Čiurlionis.

Jei kalbėsime apie spektaklio tematiką, dramaturgė Kristina išskaitė draugystės temą. Pasirodė įdomu tai, kad Čiurlionio žmona Sofija ir vienas geriausių jo draugų Eugenijus Moravskis niekada gyvenime nebuvo susitikę, tačiau visi trys susirašinėjo laiškais. Draugystės tema pasirodė atpažįstama, suprantama, ir paaugliai, žiūrėdami spektaklį, ją įvardija kaip spektaklio vertybę. Džiaugiamės, kad pavyko užmegzti dialogą.

Šalia draugystės temos spektaklyje svarbi kūrybos tema. Šie veikėjai yra ne tik draugai, jie trise stengiasi ir kurti. Regis, esame labiau įpratę prie Čiurlionio kaip išskirtinio, genialaus kūrėjo įvaizdžio. Kodėl buvo svarbu, kad šiame spektaklyje jis būtų matomas kaip kūrėjas greta kitų kūrėjų, kurie yra lygiaverčiai, papildo jį savo idėjomis?

Tiek dramaturgine, tiek teatrine prasme man įdomūs šiuolaikinio teatro kanonai. Iš tiesų autentiško Čiurlionio ir kitų personažų spektaklyje niekas nevaidina. Jame yra trys jaunuoliai, bandantys sukurti bendrą projektą. Galima matyti dvi realybes – „čia ir dabar“ bei paralelinę, kai nugrimztama šimtą metų atgal: tarsi filmo juostelėje atgimsta ir autentiški laiškų tekstai, ir vaizdai.

Taip pat Čiurlionį pirmiausia norėjosi pristatyti kaip žmogų. Teatras – tokia medija, kurioje svarbu tas „čia ir dabar“, tiesioginis kontaktas, viskas turi būti atpažįstama, tikra. Jei darysi kažką neapčiuopiama, ypač su auditorija, kuri nesivargina įdėti pastangų, kad įsitrauktų į sceninio vyksmo stebėjimą, nieko nebus.

Lygiavertiškumas buvo svarbus dramaturgės akimis. Analizuojant rašytinį palikimą ją be galo sužavėjo Sofija, kuri, nepaisant jų amžiaus skirtumo, ir laikotarpio, kai apie moterų teises buvo tiktai kalbama, išsiskyrė kaip labai ryški asmenybė ir didelis įkvėpimas Čiurlioniui. Dar klausimas, kas ką įkvėpė. Sofija nenorėjo ir nesistengė likti antrame plane – galbūt dėl to tarp jų atsiranda lygybė. Dramaturginis spektaklio pagrindas – mėginimas rekonstruoti taip ir nesukurtą Konstantino (Raimondas Klezys) ir Sofijos (Kristina Marija Kulinič) operą „Jūratė“. Na, o trečiasis veikėjas – Konstantino draugas Eugenijus Moravskis (Andrius Mockus). Veikėjų draugystės trikampis suteikia įtampos, sukuria konfliktą, reikalingą teatrui. Pirminiuose spektaklio variantuose turėjome didesnius laiko resursus. Aš norėjau, kad nuskambėtų daugiau Sofijos ir Konstantino meilės laiškų, bet kai tie meilės laiškai pasigirsta scenoje, prarandame auditorijos dėmesį. Visi stumdosi, krapštosi, šneka, juokiasi.

Ar teisingai supratau, kad kuriant spektaklį vyko peržiūros su paaugliais, skirtos išsiaiškinti, kas juos paveikia, yra jiems artima?

Taip, šį principą atradome dirbdami su spektakliais kūdikiams, tačiau jis ne mano pačios sugalvotas – visi, kas dirba su šiuolaikiniu teatru, skirtu jaunajai auditorijai, žino, kad kokybiško proceso indikatorius yra kūrybinės laboratorijos su tiksline auditorija. Labai anksti, po keleto repeticijų, kai jau turime išsigryninę idėją, rengiame repeticijas su žiūrovais. Tai pagrindinė skirtybė nuo spektaklių, skirtų suaugusiems žiūrovams, ir man, kaip kūrėjai, didžiausias iššūkis bei įdomumas.

Kartais manęs klausia, kodėl nekuriu suaugusiems. Vaikai man yra gerokai įdomesnė auditorija, nes suaugęs žmogus jau turi spektaklio stebėjimo įgūdį. Jeigu jis nusiperka bilietą, ateina į teatrą, vadinasi, deda pastangų, kad įsitrauktų. Šiuo atveju jaunas žiūrovas pastangų nededa ir labai dažnai tokiame amžiuje pats į spektaklį neateina. Dažniausiai mes atvažiuojame pas juos į mokyklas, arba juos atsiveda tėvai be jų sutikimo ar bent jau be jų pačių intencijos. Dėl to labai svarbu rasti ryšį. Paaugliai žiūri filmus kino teatruose ar „Netflix’e“, vadinasi, turi interesą, tačiau teatras yra kita medija. Mes turime rasti būdą, kaip su jais kalbėti, kad jie išlaikytų dėmesį. Didžiausias komplimentas man, kaip kūrėjai, kai po spektaklių, skirtų vaikams (nesvarbu, kuriai amžiaus grupei), prie manęs prieina tėvai ir sako: „Koks geras spektaklis, kitą kartą norėčiau ateiti be vaikų!“ Jeigu pataikai į paauglį, pataikai į kūdikį, tai į suaugusįjį, kuris yra mama ar tėtis, irgi pataikysi. Ši medija bet kokiu atveju paliečia ir suaugusiuosius.

Viename interviu esate minėjusi, kad pirminis spektaklio kūrybos etapas visada yra bauginantis, lyg „juoda skylė, iš kurios norisi išlipti“. Kaip pavyksta susigyventi su ta nežinomybe, neapibrėžtumu kuriant naują spektaklį?

Man atrodo, kad nesusigyvenu, šį etapą reikia tiesiog išlaukti. Kol jis trunka, būna labai sunku, guodžiuosi, kad galbūt visiems kūrėjams taip yra. Kai man gimsta spektaklio idėja, labai noriu ją įgyvendinti, sukuriu ir vizualizuoju galvoje, kaip viskas turėtų atrodyti. Tačiau gavus finansavimą, kai jau turime pradėti repetuoti, suvokiu: o Dieve, dabar reikės visa tai materializuoti, ir mane kiekvieną kartą apima siaubas. Viena, kai idėja yra galvoje, vizijose ar nuojautose, o kita – kai visa tai reikia įgyvendinti. Dėl to aš visada labai džiaugiuosi įvykus premjerai. Pats faktas, kad ta kažkada buvusi idėja per aktorius, muziką, sceną, per susitikimą su žiūrovu dabar įgavo kūną, man yra didžiausias teatro stebuklas, kuris traukia ir vėl kviečia kurti. Turiu galimybę liudyti kūrinio gimimą. Taip, vaiko gimimas yra stebuklas, kuris su niekuo nesulyginamas, tačiau kūryba – kūrinio gimimas – man irgi labai ypatinga ir stebuklinga.

To, kad pradžios etapas yra sunkus, išmokau nebeslėpti ne tik nuo savęs, bet ir nuo komandos. Dažnai kūrybinius procesus pradedu nuo savo baimių kūrybinei komandai išsakymo. Ji būna ne tiek susitapatinusi su idėja, nejaučia tokios didelės atsakomybės, kokią jaučiu aš kaip režisierė, todėl gali pažvelgti iš didesnės distancijos. Pirmus žingsnius kūrybos procese žengiu nuo to, ką geriausiai žinau, jaučiu. Galbūt vėliau ši dalis bus spektaklio viduryje, gal pabaigoje, o gal jos iš viso nebeliks, tačiau pradedame tuo, kas šią akimirką atrodo aiškiausia, ir daug kartų bandome. Iš tokių bandymų galiausiai kažkas pradeda ryškėti. Stengiuosi daug kūrybinės erdvės palikti pačiai komandai, visi įsitraukiame į kūrybinį debesį. Taip bendromis jėgomis išjudame ir kūrybos laivas pradeda plaukti pats.

Kas padeda pajausti, kaip turėtų atrodyti galutinis spektaklio variantas, kai net ir su komandos pagalba sudėtinga tai suprasti?

Bandomosios repeticijos su paauglių auditorija. Tarkime, spektaklio „Kastukas“ pabaiga man ilgą laiką kėlė klausimų – nežinojau, kokia ji turi būti. Buvome pasirinkę tris monologus: paskaitoma Čiurlionio laiško ištrauka, vienas paskutinių jo tekstų, tada – Moravskio laiškas Sofijai, kuriuo jis siunčia užuojautą Čiurlioniui mirus, galiausiai ištrauka iš Sofijos laiško, kuriame, praėjus metams po Čiurlionio mirties, ji rašo, koks jis buvo jai svarbus draugas. Man, kaip suaugusiam žiūrovui, visi trys monologai labai gražiai skambėjo ir atrodė, kad labai tinka tokia meditatyvi, ilga pabaiga. Tačiau per žiūrovų bandomąsias repeticijas mačiau, kad tai neveikia. Aktoriams buvo tikrai nepatogu: jie baigia spektaklį ir jaučia, kad jau dviem minutėmis per ilgai – auditorija nebelaiko dėmesio, tačiau prašiau jų išbūti tą nepatogumą, nes tada dar nežinojau, kaip reikia pakeisti. Kuriant man labai svarbu turėti laiko ir pastebėti gyvą kontaktą su žiūrovais, ir paanalizuoti spektaklių, repeticijų įrašus. Kai esu repeticijose, mano dėmesys labai išsiskaidęs, atlieku daug techninių veiksmų, bet kai turiu vaizdo įrašus ir pakankamai laiko ramiai viską stebėti, galiu panirti į kūrybinį srautą, kuriame gimsta idėjos. Jeigu turiu erdvės pabūti su kūriniu ne tik repeticijose su žmonėmis, bet ir po repeticijų skirti laiko įrašų peržiūrai, tada ateina atsakymai. Sakau, kad labai mėgstu kurti ir sėdėdama automobilyje prie vairo. Visus savo spektaklius ir naujas idėjas sukūriau vairuodama. Reikia panirti į tą srauto būseną.

Pokalbio pradžioje minėjote, kad renginių, skirtų Čiurlionio gimimo metinėms, praėjusiais metais buvo išties gausu, todėl kuriant spektaklį nebuvo lengva atrasti naujos, dar negirdėtos medžiagos. Tačiau galbūt įkvėpimo sėmėtės ir iš kitų menininkų kūrinių?

Man buvo labai įdomu, kas vyksta kultūros srityje, sekiau renginius ir leidinius, kurie buvo išleisti. Kūrybai mane visada įkvepia muzika. Vasarą, prieš prasidedant „Kastuko“ kūrybiniam procesui, buvau nuostabiame dviejų džiazo muzikantų – pianisto Dmitrijaus Golovanovo ir saksofonininko Jano Maksimovičiaus – koncerte „Paskui Čiurlionį“ Nidoje. Jie surinko Čiurlionio muzikines frazes, užrašytas servetėlėse, natų paraštėse, ir pagal tai sukūrė džiazo kūrinius, o iš jų įrašė visą albumą. Buvo labai gražu stebėti, kaip pianistas Golovanovas veda tą koncertą, kaip pasakoja apie kiekvieno kūrinio gimimą. Pajutau, kad čia yra raktas, kaip reikia kalbėti apie šį kūrėją: paprastai, be pompastikos, nebijant improvizuoti Čiurlionio tema. Sakyčiau, šis koncertas buvo įkvėpimas laisvei: supratau, kad apie Čiurlionį reikia kalbėti ne kaip apie paminklą, bet kaip apie žmogų.