Nesibaigiantis kritimas

Pradėdamas 95-ąjį sezoną Valstybinis Šiaulių dramos teatras kvietė žiūrovus „prisijaukinti dabartį“ ir pamatyti teatro santykį su dabartimi, atkreipiant dėmesį į tai, kaip skirtinguose spektakliuose atsispindi kasdienybė ir šiandienos aktualijos. Ne išimtis ir rudenį įvykusi režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklio „Icarus Machine“ premjera. Čia pamatome, kaip dabartis susimaišo su gerai visiems žinomu senovės graikų Ikaro ir Dedalo mitu.

Stebint beveik bežodį spektaklį „Icarus Machine“, paaiškėja, kad režisierius nesistengė visiškai atkurti mito, – veikiau siekiama suteikti galimybę žiūrovui pasivaikščioti po Dedalo sielos labirintą. Mitinis Dedalas yra garsus graikų išradėjas ir skulptorius, o spektaklyje aktoriaus Juozo Bindoko kuriamas personažas tarsi paverčiamas eiliniu, darbinį kombinezoną vilkinčiu meistru. Jau nuo pirmų spektaklio minučių galima susidaryti įspūdį apie jo asmenybę: Dedalas į skalbimo mašiną įdeda savo raudonus darbinius marškinėlius, kurie skalbiant susitraukia. Nekreipdamas į tai dėmesio, jis vis tiek bando juos apsirengti. Tai rodo jo nuolatinį norą siekti to, kas kitam akivaizdžiai atrodo neįmanoma.

Scenoje pasirodžius Ikarui (Vladyslavas Mozghovyjis), akivaizdi tampa ir kartų skirtumo tema. Ikaras, kitaip nei jo tėvas, vaizduojamas jaunas, pasitikintis savimi. Jis vilki baltus drabužius ir avi sportbačius su mažyčiais sparnais šonuose, kurie iš karto atskleidžia jo norą skristi ir patirti laisvės jausmą. Tik, ne taip kaip graikų mite, čia Ikaras siekia skrydžio, kad galėtų išsilaisvinti ir atitrūkti nuo tėvo, kuris jį nuolat kontroliuoja. Tai atsiskleidžia vienoje iš paskutinių spektaklio scenų, kai Ikaras bando sakyti kalbą, kurią tėvas vis pataiso, neleisdamas sūnui to padaryti pačiam. Ši kova susieja gerai žinomą mitą su dabartimi ir visiems atpažįstama kasdienybe. Tokių Ikaro ir Dedalo archetipų kiekvienas gali sutikti, o nesibaigianti kartų kova visuomet išlieka tokia pat aktuali ir gerai atpažįstama.

„Icarus Machine“ – vizualiai ir emociškai stiprus spektaklis. Kompozitoriaus Manto Mockaus muzika neleidžia jaustis ramiai jau nuo pirmų minučių. Scenografė ir kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė kuria sterilią, baltą ir beveik tuščią erdvę, kuri suteikia galimybę nesiblaškant sutelkti visą dėmesį į scenoje esančius personažus. Tiek muzika, tiek scenografija ir šviesos (jas kūrė Karolis Zajauskas) iš karto sužadina artėjančios nelaimės nuojautą. Lyg norui pakilti ir skristi niekada taip ir nebuvo lemta išsipildyti. Įspūdingai atrodo ir didžiulė kabanti karvė, kuri leidžia perteikti tam tikras mito dalis, pavyzdžiui, karalienės Pasifajės (Nomeda Bėčiūtė) virsmą į karvę, kad suviliotų dieviškąjį jautį.

Nors kai kuriuos režisūrinius sprendimus bei spektaklyje norimas pateikti temas galima suprasti, vis dėlto dauguma jų lieka neįmintos. Režisierius nori pakviesti žiūrovus pabūti detektyvais ir pačius nuspręsti, ką kiekviena atskira scena reiškia, tačiau atrodo, kad simbolių šiame spektaklyje yra per daug. Ko gero, visavertę jų reikšmę supranta tik patys spektaklio kūrėjai, neleidžiantys žiūrovui iki galo įminti mįslės savo jėgomis. Lieka neaišku, ką scenoje turi simbolizuoti vis pasikartojanti paukščių alegorija ar du žaidžiantys darbininkai (Aidas Matutis ir Severinas Norgaila), kurie atrodo identiškai ir vilki tokius pačius kostiumus kaip Dedalas. Spektaklį sudaro atskiros scenos, kurias kažkas turėtų sujungti į vieną istoriją, tačiau tai taip ir nenutinka.

„Icarus Machine“ – šiuolaikinė Ikaro ir Dedalo mito interpretacija, kurioje futuristinė atmosfera kuriama įvairiomis teatro, muzikos ir vizualiojo meno priemonėmis. Spektaklyje vaizduojama trapi riba tarp pakilimo ir neišvengiamo kritimo, atskleidžiamas žmogaus pažeidžiamumas ir didelė ambicijų bei norų kaina.