Ritualinis kolektyvinių traumų iškėlimas – retraumatizacija ar terapija?

Lapkričio 28 d. pasirodė lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko spektaklis „Lietuviškos Vėlinės“. Jame, remiantis Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ antra ir ketvirta dalimis, sukurtomis Lietuvoje, per poemoje aprašomą Vėlinių ritualą bandoma žiūrovą pastatyti į akistatą su tautos vėlėmis. Viešojoje erdvėje nuaidėjo pasipiktinimai, kad spektaklyje peržengiama riba naudojant tautos simbolius, smurtinius vaizdinius ir pornografinį turinį. Kyla klausimas, ar pridera Nacionaliniam Kauno dramos teatrui leisti tokiomis priemonėmis megzti dialogą su kultūrinėmis traumomis.

Ritualas

Pagrindinė scenografija kuria monumentalios valdžios institucijos salės įvaizdį. Tai veikia kaip nuoroda į vietą, kur vyksta pilietiniai ritualai, tvirtinantys tautos tapatybę (pvz., valstybinių dienų minėjimai, svarbių žmonių pagerbimo ceremonijos). Scenos centre stovi žemės pripildyta dėžė, kurios kraštuose kartais dega liepsna: žemė – kaip amžinojo poilsio, istorinio paveldo ženklas, o ugnis – kaip stichija, padedanti sujungti gyvuosius ir mirusius. Kartu tai įgauna atsinaujinimo ir perkeitimo prasmę, sudaro pereinamąją ritualo erdvę. Agatos Skwarczyńskos sukurta scenografija minimalistinė, bet konkrečiai perteikianti mintį – matomas ritualas kuria santykį su valstybės praeitimi.

Visi aktoriai su lęšiais, baltai dengiančiais akis. Jų veidams tai suteikia kaukės bruožų, o žiūrovui sukelia veikiau atmetimo, o ne susitapatinimo jausmą, taigi kuria emocinį atstumą, leidžiantį žiūrėti į veiksmą scenoje labiau atsiribojus. Pasak režisieriaus, tokios akys turėtų simbolizuoti, kad esame apakinti savo praeities patirčių. Be individualaus žvilgsnio aktoriai tampa tarsi kolektyvinės atminties figūromis. Tai atsispindi ir vaidyboje – siekiama perteikti žmogaus archetipą, o ne kurti personažus. Ritualas prasideda žaliai apsirengusiai moteriai su vainiku (Ugnė Žirgulė) skelbiant, kad giedosime laimingiausios šalies, pirmaujančios pagal savižudybių skaičių, himną, – iškeliamas simptomas, rodantis, jog kažkas kolektyviai lietuvius slegia.

Pirmoji trauma – sovietų okupacija

Pirmame segmente vaizduojama, kaip sovietų okupacijos metais smurtinėmis priemonėmis bandyta ardyti Lietuvos suverenitetą. Į salę įėję du sovietų kareivius vaidinantys aktoriai (Dainius Svobonas ir Povilas Barzdžius) parklupdo prie durų stovėjusius Lietuvos kariškius ir lietuvaitę, vienas sudegina rekvizitą, primenantį Lietuvos vėliavą, o kitas beria Lietuvą žeminančius žodžius. Vėliau lietuvaitė, simbolizuojanti Lietuvą, priverčiama giedoti sovietinės Lietuvos himną. Buvau dėkinga, kad pasirinkimas metaforiškai pavaizduoti sovietų „prievartaujamą“ Lietuvą pasitelkiant ją simbolizuojančią lietuvaitės figūrą neperaugo į grafišką prievartos sceną, – palikta tik intencija. Įdomu, kad sovietiniu kostiumu apsirengęs Svobonas sako burtininko, vadovaujančio Vėlinių ritualui, eiles iš „Vėlinių“ poemos, taip lyg pavaizduojant okupacijos metu vykdytą lietuviškų tradicijų ir jų naratyvo kūrimo perėmimą.

Smurtas, vykstantis šioje scenoje, simbolinis, aktorių veiduose matoma baimė, jie šiek tiek patampomi, tačiau žiūrovui ne tai atrodo smurtingiausia. Būtent simbolių (vėliavos ar himno) naikinimas atrodo kaip bendrų Lietuvos vertybių – istorijos, prarastų aukų ir valstybės laisvės – išniekinimas. Vis dėlto lietuviai tai patyrė per okupaciją – norint išsigydyti, reikia tai pripažinti. Simbolinis smurto vaizdavimas – viena iš geresnių tam padedančių priemonių, nes išlaiko atstumą nuo tikrojo smurto, tačiau leidžia jį įvardinti. Šiuo spektaklio segmentu tikrai siekiama šokiruoti, bet tas šokas turėtų sukelti telkiančią neapykantą. Ne tik pažiūrėti, kokį siaubą tauta išgyveno, bet ir suprasti, ko nenorėtume, kad pasikartotų šiandienos karo grėsmės kontekste. Ne veltui iš Svobono vaidinamo kareivio lūpų pasigirsta frazė „Kviesk amerikonus, NATO, vokiečius [...] – niekas neateis“ – tai konkretus kvietimas patiems rūpintis valstybės saugumu. Be abejo, kai kuriems tai galėjo sukelti stiprias emocijas, neleidusias į šią dalį pasižiūrėti kontekstualiai. Bet netgi tiems žiūrovams neapykantos reakcija kilo dėl sužadinto patriotiškumo, noro apsaugoti, kas iškovota, todėl tikslas vis tiek pasiektas.

Antroji trauma – vaikų žudymo akcija

Šiame segmente iškeliama Lietuvos patirtis Holokausto laikotarpiu. Nustebino Gyčio Laskovo vaidyba. Jis šypseną sugeba paversti nerimą ir nepasitikėjimą keliančiu nacių kareivio bruožu, sužadinančiu tokį nejaukumą, kurio nebūtų įmanoma sukurti kitais būdais. Epizodas, skirtas į viešąją atmintį iškelti 1944 m. vykusią žydų vaikų žudymo akciją, pavadintas „Lengva nuodėme“. Tai tiesioginė nuoroda į Mickevičiaus „Vėlinėse“ aprašytą vėlių, negalinčių patekti į dangų, kategoriją. Lengvos vaikų vėlės poemoje negali patekti į dangų, nes žemėje nespėjo patirti kančios. Tai akivaizdžiai kontrastuoja su žydų vaikų patirtimi per Holokaustą. Taip pat tai veikia kaip komentaras atsainiam Lietuvos atsakomybės prisiėmimui, nes Holokaustas Lietuvoje dažnai matomas kaip nacių, o ne lietuvių atsakomybė, todėl ir „nuodėmė lengva“.

Scenoje žydų vaikus – Juzį ir Ruzę – vaidina du vaikai. Kraupūs faktai, projektuojami ant sienos ir atskleidžiami aktorių sakomame tekste, kontrastuoja su nerimtu, naiviu ir žaismingu vaikų požiūriu į mirtį, ginklai šaudo be garso, imituojamas žaidimas, pabrėžiamas situacijos inscenizacijos faktas. Kontrastas pastiprinamas tragizmą perteikiančia suaugusius žydus vaizduojančių aktorių vaidyba. Kuriamas įdomus santykis tarp atsiribojimo ir žiūrovo įtraukimo į emocinį susitapatinimą. Vienu metu projekcijoje pasirodo žodžiai „Kaip žiūrisi?“, „Jie irgi žiūrėjo“, „Jie jus mato“, kuriuos lydi per visą žiūrovų salę aidintys dunksėjimo garsai – lyg žiūrovai būtų įmesti į slapstymosi situaciją, kai girdisi artėjantys grėsmės žingsniai. Holokausto nuodėmė rituališkai nuplaunama, nes iki apatinių išrengtos žydų vėlės pajunta palengvėjimą dėl neišsipildžiusio mirties lūkesčio, kai virš jų besileidžiančios dušo galvutės ima leisti vandenį, o ne simuliuoja istorinį faktą, jog dujų kameros imitavo dušus – įtampa atslūgsta.

Trečioji trauma – baudžiava

Piktojo pono, žiauriai besielgiančio su pavaldiniais, fragmentas viso spektaklio kontekste pasirodė nuobodžiausias. Gana paviršutiniškai paliečiama baudžiava – buvo piktų ponų ir jie savo galią pavaldiniams naudojo be jokio rūpesčio. Šioje dalyje, palyginti su kitais spektaklio segmentais, Mickevičiaus tekstas atkuriamas gana nuosekliai. Pono (Egidijus Stancikas) pavaldinių mušimas botagu toks perteklinis, kad balansuoja ties komiškumo riba, tačiau tai sukuria atstumą nuo vaizduojamo smurto baisumo. Atstumą kurti padeda ir poetiškas tekstas, stilizuota vėlių reakcija į smurtą. Akį rėžia pigiai žvilgantis pono kontušas (ATR didikų drabužis). Jo forma ir detalės apeliuoja į istorinį tikslumą, šilko imitaciją, tačiau medžiagos pasirinkimas tik sustiprina dirbtinumo įspūdį.

Šioje scenoje pasitelkiamas zombiškas, ritmiškas ir pasikartojantis choreografijos elementas žemės dėžėje. Aktoriai, šlapi po ankstesnės scenos, po truputį tepasi žeme – išryškėja estetiškas, meditatyvus ir paveikus gyvų numirėlių, mus persekiojančių įskaudintų praeities šmėklų įvaizdis. Tačiau choreografija atsiskleidžia tik iš dalies, nes gana didelis aktorių kiekis juda palyginti mažos žemės dėžės erdvėje.

Ketvirtoji trauma – patriarchatas

Mickevičiaus poemoje esantis moters autonomijos nepaisymo aspektas spektaklyje perkeltas į šiuolaikinį kontekstą. Probleminis klausimas keliamas pasitelkiant vujaristinį žvilgsnį į jaunos merginos Zosės (Miglė Navasaitytė) privatų gyvenimą, kuris lyg slaptos kameros medžiaga rodomas ekrane, vėliau vienpusio stiklo konstrukcijoje. Tai pabrėžia Zosės asmeninių ribų peržengimą. Merginos flirtą susirašinėjant su nepažįstamu vaikinu žiūrovas mato ekrane. Ši scena gana lėta, susirašinėjimas vis pertraukiamas nukrypimais į naršymą socialiniuose tinkluose, bandymą tinkamai pozuoti darant erotines nuotraukas ir prašant dirbtinio intelekto patarimų. Tai kuria tikroviškumo ir žaismingumo pojūtį, tačiau scena užsitęsia – jos esmė tampa aiški daug anksčiau, nei ji pasibaigia. Vaikinas, negavęs iš Zosės pageidaujamų erotinių nuotraukų, atsiduria prie jos namų, ima grasinti, kad paviešins dirbtinio intelekto sukurtą pornografinį vaizdinį su jos veidu, jei ji neturės su juo lytinių santykių. Šioje scenoje tiesiogiai susiejamos šiuolaikinėms moterims kylančios psichologinio smurto grėsmės su Mickevičiaus kūrinyje pasireiškiančiu panašiu požiūriu į moters savinimąsi. Epizodas pavadintas „Vidutine nuodėme“, nes poemoje Zosės vėlė yra vidutinio sunkumo, negali pakliūti į dangų, mat per gyvenimą neatsakė į vaikinų meilę. Taip spektaklyje kritikuojama Mickevičiaus tekste atsiskleidžianti patriarchalinė Zosės „nuodėmės“ samprata ir pabrėžiamas jos gyvumas šiandien.

Ši tematika pratęsiama kritika Gustavo personažui (Motiejus Ivanauskas), kuris ateina Zosei į pagalbą, bet iš pykčio, kad ji atsisako būti su juo ir susirašinėja su kitais vyrais, ją nužudo. Šis personažas poemoje traktuojamas kaip meilės kankinys, negalintis ištverti mylimosios pasirinkimo tuoktis su kitu, todėl nusižudantis. Mickevičiaus poemoje esanti neapykanta moterims atsiskleidžia Gustavo monologe. Jo moteris niekinantis turinys pabrėžiamas agresyvia Ivanausko vaidyba ir tardytojai (Irena Sikorskytė), konkrečiai kaip moteriai, paberiama šiuolaikiškų įžeidimų virtine. Teisybė simboliškai atkuriama, nes Gustavui tenka patirti privatumą pažeidžiantį suėmimo procesą, tačiau galiausiai jis išteisinamas kariuomenės, nes yra joje tarnavęs. Taip akcentuojama, kad institucijos linkusios ginti ne aukas, o joms naudingus vyrus. Taip prieinama ir prie struktūrinės mizoginijos temos.

Tiek Navasaitytė, tiek Ivanauskas šiose scenose padovanoja savo kūno apropriacijos vaizdinius, kurie, jei žiūrovas geba įveikti nejaukumą nuogumo akivaizdoje, efektyviai įvardija visuomenėje tvyrančią teisę į moters kūną ir suteikia bent kruopelę atlyginimo už šią neteisybę jausmo. Suėmimo ir tardymo scena gana ilga, bet itin įtrauki, nes tuo pačiu metu kyla ir leidžiasi vienpusio stiklo platformos, vaizdas rodomas tai ekrane, tai gyvai scenoje, tuo pat metu į vėlių gretas priimama Zosė, jai įdedami balti lęšiai – veiksmas dinamiškas, užpildantis įvairias scenos dalis. Nors pats režisierius teigia norėjęs parodyti, kas gali laukti ateityje, akivaizdu, kad nepagarba moters autonomiškumui yra sena per Lietuvos (ir ne tik) istoriją besitęsianti problema, neabejotinai palikusi ir per kartas perduodamų traumų.

Spektaklyje rodomos stipraus emocinio turinio scenos, susijusios su Lietuvos patirtimis. Nors kai kurie naudojami būdai gali provokuoti, įžeisti, sukelti pasibaisėjimą, tam atsverti pasitelkiamos emociškai atribojančios priemonės, o įtampa ne visada laikoma aukštame taške, suteikiama laiko nusiraminti. Be to, pati spektaklio forma ir pateikimas įtraukiantys. „Lietuviškų Vėlinių“ dramaturgas ir režisierius Jakubas Skrzywanekas Vėlinių ritualo formą įprasmina kaip terapijos seansą, kuriame bendruomenė gali susidurti su skausmingomis patirtimis, atverti žaizdą aplinkoje, kurioje nekyla reali grėsmė, kad būtų galima imtis veiksmų, padedančių ją užgydyti. Akivaizdu, kad tyla nepadeda, nes esame laimingiausia tauta, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių.