Požeminis vanduo

Apie 20-ąjį šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ kalbasi jo kuratorės Agnė Pulokaitė ir Rimgailė Renevytė.

Rimgailė Renevytė: Šiemet festivalį pradėjome renginiu „Prarastos Versmės“ apie tekstus, kurie dėl įvairių priežasčių liko festivalio paraštėse. Man tai buvo vienas geriausių galimų „Versmės“ pavidalų, nes jis ateina iš teatro vidaus.

Agnė Pulokaitė: Aš gal ne nuo pradžių, o labiau apibendrintai pradėčiau, kad man šių metų „Versmės“ programa apskritai atrodo viena geriausių per pastaruosius keletą metų. Nors net ne mes atrinkome itališkas pjeses, o partneriai iš Italijos (kaip jau vyksta keletą pastarųjų metų, kai turime partnerius užsienyje, be to, tai ir neprieinamų vertimų klausimas), tačiau viskas taip grakščiai susijungė į darnią visumą. Tekstai buvo įdomūs, patiko jų klausyti scenoje. O ir festivalio vizualinė koncepcija man tapo dar vienu atskiru tekstu, kurį galėjai kažkaip skaityti ir interpretuoti. Tos vienovės daug buvo visoje programoje.

R. R.: Sakei, kad itališkos pjesės (Italija – šių metų šalis viešnia) tau persiskaitė naujai, kai pamatei jas scenoje.

A. P.: Tiesą sakant, per itališkų pjesių skaitymus man jos visos suskambėjo ne tik naujai, bet ir daug geriau negu patys tekstai, kai skaičiau juos išsispausdinusi. Ir per diskusiją „20 metų „Versmės“. Pjesės, virstančios dramaturgija“, kurią moderavo Mindaugas Nastaravičius, regis, Goda Dapšytė sakė, kad dramaturgija yra ne literatūros, o teatro žanras, dėl ko anksčiau galbūt būčiau polemizavusi, bet dabar į šitą teiginį pasižiūrėjau kitaip, ir išties – dramaturgija toks tarpinis, ne vien literatūros žanras.

R. R.: Turbūt šios itališkos pjesės ir rodo, kad dramaturgija yra teatras. Teatras su tekstu padaro tai, kad literatūra virsta dramaturgija. Visos itališkos pjesės ir lietuviškoje festivalio dalyje rezidencijų metu rašytas Kristinos Steiblytės „Sargas“ buvo apie dramaturgiją. Šiuo atveju mane itin nustebino, kaip režisieriui Rokui Lažaunykui pavyko pajausti tą atmosferą ir draminį tekstą perteikti teatrine kalba. Tekstas buvo integruotas į teatrą, nes tai yra teatro kalbinė raiška. O Eglės Elenos Murauskaitės ir Vaivos Grainytės „Skeveldros“ liko tekstu, kuris bandė ignoruoti teatrą.

A. P.: Taip, „Skeveldroms“ dramaturginio ar teatrinio dėmens tikrai pristigo. Žinoma, to teksto atsiradimo priežastys truputį kitokios – jis nebūtinai turėjo tapti tekstu ar pjese. STAGES rezidentų konkursas ragino tarpdiscipliniškai pažiūrėti į siūlomą temą, o tai, kas atsirado, buvo tekstas, kuris „norėjo“ tapti pjese, bet, man atrodo, netapo. „Skeveldromis“ iš pradžių, kai dar žinojau tik idėją, labai tikėjau ir mane labiausiai nuvylė intelektualumo perteklius, kuris, negavęs atsvaros (žaismės, charakterių spalvų ir gylio, pagaliau naratyvo), tapo snobiškas. Skaitymo metu tai veikiausiai būtų pataisę režisūriniai sprendimai, nes pjesė juk nėra mokslinis straipsnis, tad ir jos skaityme dalyvauja daugiau dėmenų nei vien tekstas. Negali išjungti ar ignoruoti visumos. Gal čia reikėjo tvirtesnės režisūrinės rankos iš šalies.

R. R.: „Skeveldrose“ man užkliuvo tai, kad didelė pjesės dalis buvo sutalpinta į remarkas. Mano ausims – pernelyg daug.

A. P. O taip!

R. R. Tie žodžiai itin apgalvoti, labai literatūriški. Įprastai remarkos turi padėti aktoriui, bet čia aktoriams neleidžiama jų išreikšti. Žinoma, esama pjesių, kuriose vaidmuo yra tik vaidmens skaitymas, bet šiuo atveju režisūrinis sprendimas – visų pirma aktoriui skaityti ne tik savo tekstą, bet ir remarką apie personažo būseną ar atliekamą veiksmą, o antra, atimti iš aktoriaus bet kokią jausminę ar fizinę raišką – apvagia ir žiūrovą. Suprantu, kad autorės vengė iliustratyvumo, bet galbūt tokiu atveju lengviau būtų klausyti įrašyto, o ne gyvo skaitymo. Kam „Skeveldroms“ gyvas (ir, kaip Edwardas Gordonas Craigas sako, savo gyvumu darkantis teatrą) aktorius, jeigu jose nėra nė kiek teatro?

A. P.: Kadangi teksto autorės buvo ir režisierės, joms, matyt, pritrūko distancijos, svetimo ir kartais labai negailestingo žvilgsnio į tą tekstą. Kai jis tavo ir, regis, net kūnas pamena skausmingą vieno ar kito žodžio arba scenos gimimą, pradedi per daug jį branginti. Paradoksalu, bet toks rūpestis padaro daugiau žalos.

R. R.: Režisieriaus rankose tekstas galėjo būti „apvalytas“ nuo to, kas nereikalinga, ir gal būtų pasirodžiusios silpnosios jo vietos.

A. P.: Kartu ir stipriosios. Kaip, mano nuomone, įvyko su kita lietuviška specialiai festivaliui parašyta pjese „Sargas“. Rokas nuostabiai užčiuopė Kristinos teksto žaismę, jos fantastinį elementą ir atrado tam vizualinę raišką. Kartais pastebiu, kad vizualumas nuvogia tekstą, bet šiuo atveju jis jį prakalbino. Tiesa, ir Kristinos pjesė alsuoja gyvybingumu. Labai norėčiau, kad ji toliau skintųsi kelią į sceną ir taptų spektakliu.

R. R.: Gal teatras gali apnuoginti tekstą. Ir leisti jam nepamesti savo prasmės.

A. P.: Čia vėl apsukusios ratą grįžtame prie to, apie ką kalbėjome pačioje pradžioje, kad dramaturgija vis tik nėra gryna literatūra, o veikiau teatras.

R. R.: Kasmet pjesės skaitomos labai įvairiai: vieni rengia spektaklių eskizus, kiti centre palieka dramaturgiją. Kaip tu matai ir supranti patį pjesės skaitymo žanrą?

A. P.: Kaskart jį naujai atrandu ir kaskart juo mėgaujuosi. Man tai visų pirma toks scenos kūrinys, kuriame tekstas yra svarbiausias. Kaip jis tampa svarbiausias – jau kitas klausimas, esama įvairių būdų. Turint galvoje ir festivalio laiko rėmus, ir įgyvendinimui skiriamą biudžetą, labai svarbi sprendimų ir pasitelktų priemonių ekonomija. Kuo ilgiau stebiu teatrą, tuo labiau man atrodo, kad kažko atsisakyti daug sunkiau nei pridėti ko nors papildomo. Šiaip kasmet pirmas mano skambutis režisierei ar režisieriui siūlant imtis skaitymo būna gana ilgas – noriu įsitikinti, kad žmogus supranta, jog spektaklio nestatysime. Bet visada pabrėžiu, kad režisūrinis žvilgsnis čia labai svarbus, gal net svaresnis, nes nėra galimybės pasislėpti už kitų priemonių. Man atrodo, kad šiemet visiems režisieriams pavyko atrasti aukso vidurį. Mane nudžiugino labai skirtingų režisierių patirčių pritaikymas. Kino režisierė ir scenaristė Eglė Vertelytė, ketvirto kurso režisūros studentai Paulius Juška ir Gabrielė Tumaitė bei režisierius Rokas Lažaunykas labai skirtingai, bet taikliai suvokė skaitymo žanrą ir parodė jame savo kūrybines interpretacijas. Nė vienas darbas neišsišoko savo režisūra (bet ir nenublanko), išlaikė pagarbą dramaturgijai.

R. R.: Teatro pogrindis?

A. P.: Taip, „Versmei“ tai tiktų.

R. R: Man atrodo, skaitymai turėtų režisieriui padėti išryškinti tekstą, kad šis suskambėtų, tačiau jis neturi tiktai skambėti. Tai sunki užduotis – režisuoti taip, kad tam tikra prasme neleistum sau kurti muzikos, o tik parodytum skambesį. Šiemet turėjome ir patyriminę, ir su aktoriumi tam tikrą atstumą išlaikančią, ir „teatras teatre“ mechanizmu parašytą pjesę. Tačiau atrodė, kad visi režisieriai tikrai pajuto, kas glūdi kiekviename kūrinyje ir kaip reikia prie jo prieiti, kad leistum jį išgirsti ir pamatyti žiūrovui.

A. P.: Skaitymo žanras man šiek tiek kalba ir apie tam tikrą hierarchijos, būdingos režisūriniam teatrui, apvertimą. Juk pas mus spektakliai dažnai prasideda nuo režisieriaus. Labai retai spektaklis atsiranda, kai dramaturgas ar dramaturgė yra pakviečiami sukurti pjesę, o tada ieškoma režisieriaus (ar bent jau tai vyksta paraleliai). Dažniausiai režisierius ateina į teatrą su savo medžiaga arba tema, kuriai ieško dramaturgo arba tekstą kuria pats. Todėl „Versmė“ man atrodo ir kaip tam tikras skolos grąžinimas dramaturgui ir dramaturgijai.

R. R.: Man „Versmė“ visada kelia klausimą apie tai, kas yra tekstas apskritai ir kas yra geras tekstas teatrui bei kaip jis gali veikti. Aišku, čia nemažas režisieriaus indėlis – parodyti, kaip jis gali veikti, bet neperspausti, kad tebeveiktų. Tačiau vis tiek per pastaruosius „Versmės“ metus man tampa vis akivaizdžiau, jog neužtenka tekstui būti tekstu, kad jis taptų dramaturgija.

A. P.: Skaitymo metu gali pasitikrinti, kas tekste veikia, o kas ne. Gero teksto evoliucijai skaitymas gali būti ne galutinė, o tarpinė stotelė. Vis dėlto aktoriams ir visai teatro mašinerijai atiduodamas dar nečiupinėtas daiktas, todėl skaitymas tampa pasitikrinimu, koks imlus tekstas yra teatro medžiagiškumui, ar paklūsta aktoriui. Kaip ir kalbėjome, skaitymo pavidalu parodai silpnąsias ir stipriąsias puses. Jeigu, žinoma, leidi ir jų nemaskuoji. Man atrodo, kiekvienas dramaturginis tekstas turi pereiti šitą pjesės skaitymo egzaminą.

R. R.: Tavo jau minėtos diskusijos metu teatrologės ir dramaturgės Godos Dapšytės pasakyta mintis, kad „jeigu nustosime bandyti, tuomet tikrai nepavyks“, man stipriai surezonavo galvojant apie būsimus festivalius. Kokią tu matai festivalio ateitį?

A. P.: Šiemet per „Versmės“ savaitę būsimus festivalius mačiau niūrokai. Kone kasdien kėliau sau klausimą, ar šito festivalio išties reikia. Man tiek daug žmonių sakė, kad reikia, bet išvydusi pustuštes sales, kai jose vyko tokie puikūs skaitymai, labai tuo abejojau. Tačiau matydama, kaip festivalyje kuriantiems žmonėms jis rūpi, manau, kad jis turi tęstis. Man galbūt norėtųsi daugiau procesualumo, o ne rezultato. Pavyzdžiui, anksčiau vykdavo tęstinės kūrybinės dirbtuvės, trukdavusios savaitę su dramaturgų grupe, o tada prasitęsdavusios jiems keliems vystant savo tekstus su mentoriais. Taip gal grįžtume prie proceso, kuris „Versmei“ buvo ir yra itin svarbus.

R. R.: Čia gal ir yra geriausias būdas išlaikyti festivalį gyvą.

A. P.: Taip, kad tai būtų verdantis katilas. Festivalis yra kažkas, kur ateini švęsti. Bet kad švęstum rezultatus, gal reikia, kad daugiau žmonių dalyvautų procese. Man „Versmė“ smarkiai asocijuojasi su edukacija plačiąja prasme, kažkuo, kas įsiterpia tarp akademijos ir profesija tampančio teatro. Kai gali ateiti nežinodamas, bandyti ir nebijoti klysti. Noriu auginti festivalį, kad jis būtų platforma kuriantiems jauniems žmonėms. Galbūt ne tik dramaturgams, bet ir režisieriams, aktoriams, scenografams, šviesų ir kostiumų dailininkams, videomenininkams – visiems. Toks pirmas žingsnis į rimtą teatrą.