Teatro mechanizmas

Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė – teatro režisierė, vis dažniau kurianti spektaklius vaikams. Tarp svarbiausių jos pastarojo laiko darbų – „Mergaitė su šautuvu“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2025), „Pelėda Drūlija“ (Valstybinis ansamblis „Lietuva“, 2024), „Supermoksliukas“ (Meno ir mokslo laboratorija, 2021), „Virimo temperatūra 5425“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2019), „Trijulis aukštyn kojom“ (LNDT, 2018) ir kt.

Režisūros studijas baigėte pas Aidą Giniotį ir Agnių Jankevičių. Kaip prasidėjo jūsų režisūros kelias?

Paauglystėje lankiau Mažąją teatro akademiją, ten susipažinau su įvairiais žmonėmis, su kai kuriais iš jų iki šiol ne tik draugaujame, bet ir kuriame. O fantastiškiausias dalykas, kad ją lankydama galėjau nemokamai žiūrėti spektaklius visuose Vilniaus teatruose – sėdėdavau ant laiptų ar scenos kišenėje. Tuo metu buvo tiek laisvo laiko, kad beveik visus vakarus praleisdavau teatre: žiūrėjau viską, kai kuriuos spektaklius – po daug kartų.

Apsisprendžiau studijuoti vaidybą. Būdama aštuoniolikos net nemąsčiau, kad galėčiau režisuoti, nors per mokyklos renginius natūraliai imdavausi būtent režisūros. Vis dėlto nusprendžiau stoti į vaidybą Karališkojoje menų akademijoje Londone. Ten neįstojusi dėjau visas pastangas dėl studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Perėjau visus keturis turus, bet patekau ne į vaidybą, o į režisūrą. Pamenu, dėstytojas manęs paklausė, ar noriu studijuoti režisūrą, o aš nuoširdžiai atsakiau, kad norėčiau į vaidybą, bet iš esmės – į teatrą. Išvykusi į mainų programą Vengrijoje supratau, kokia gili buvo dėstytojų įžvalga, kad mane priėmė būtent į režisūrą. Už tai iki šiol esu jiems dėkinga. Grįžusi į trečią kursą, į vaidybą nebesižvalgiau, pradėjau koncentruotis į režisūrą.

Koks buvo pirmas jūsų režisuotas spektaklis jau profesionalioje scenoje ir kaip jį prisimenate?
Pirmasis krikštas įvyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre su spektakliu „Bestuburiada“. Mane visą laiką domino aktorių bendruomenė, susiformuojanti repeticijų metu ir gebanti atvirai pažvelgti į analizuojamą temą bei pačius save. Kuriant su bendrakursiais jaučiamas natūralus pripratimas, jų elgesys jau yra žinomas, tad dialogas tęsiamas, o ne inicijuojamas. Kai žmonių visiškai nepažįsti ir pradedi su jais gilintis į temą, atsiskleidžia didelis nuoširdumas ir atvirumas. Puikiai prisimenu tą laikinos bendruomenės susikūrimo jausmą, kai visiškai nepažįstami žmonės staiga ima kalbėtis apie aštriausius gyvenimo potyrius, intymiausius dalykus. „Bestuburiados“ procese šį aspektą prisimenu kaip svarbiausią. Man rodos, lietuvių aktoriai, sutikę kurti su jaunu režisieriumi, laikosi tam tikro etiketo – nerti ir pasitikėti. Žinoma, ne kartą esu susidūrusi su tam tikra kova, kai reikia ieškoti būdų įtikinti aktorius sava idėja.

Kokį darbo su aktoriais būdą dažniausiai renkatės?

Analizę ir improvizaciją. Net ir turėdama galvoje tam tikrus išėjimo kelius, visada noriu pažiūrėti, kas gali gimti kontakto su aktoriumi metu, kaip aktorių gyvenimiškos patirtys gali skleistis jiems kuriant vaidmenį arba kaip jos gali pildyti pasakojimą, pasakojimo temą. Galvodama apie spektaklį visada pasilieku tas vietas, kurias norėsiu spręsti improvizuodama, ieškodama kartu su aktoriais. Labai svarbu nepalikti aktoriaus tik kaip vaidmens atlikėjo – atvirkščiai: reikia suteikti erdvės kūrybai.

Tikrai nesu vaizdo režisierė – susitelkiu į pasakojimą. Man, kaip žiūrovei, įdomu tyrinėti tai, ko pati savyje nesinešioju, – mėgstu labai vizualius spektaklius, kai tam tikra kontempliacija vyksta vaizdo ir teksto dermėje. Tačiau aš – ne tokia kūrėja. Man labai svarbu pats pasakojimas ir kaip jis bus papasakotas. Pasakojimas ir darbas su aktoriais – esminis dalykas, kuris mane „veža“ režisūroje.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dirbote režisieriaus asistente. Pažinote žymius užsienio režisierius – Á. Schillingą, K. Lupą, L. Twarkowskį. Kokios patirties pasisėmėte iš jų?

Galiu teigti, kad šis teatras buvo pagrindinė mano režisūros mokykla. Dirbau su itin skirtingais režisieriais – skyrėsi jų režisūrinis braižas, santykiai su aktoriais, teatrinis skonis. Susipažinau su labai įdomiomis asmenybėmis. Tai atvėrė suvokimą, koks įvairus gali būti teatras ir kaip jis priklauso nuo asmeninio suvokimo bei skonio. Dar vienas svarbus aspektas – kuriantiems spektaklį režisieriams kildavo įvairiausių problemų. Aš iš arti stebėjau, kaip su jomis tvarkosi savo srities profesionalai. Jei premjeros metu neveikia projekcija – stabdome premjerą, jei suserga solistas – per kelias valandas trijų valandų operai surandame naują, keičiame kostiumus, kurie neleidžia atlikti vaidmens, ar dekoracijas, kurios neleidžia apšviesti aktorių, ir t.t.

Teatrą galima skirti į dvi dalis – kūrybą ir mechanizmą. Režisieriui taip pat tenka užduotis tą mechanizmą suvaldyti. Po dešimties metų darbo režisieriaus asistente tiek teatre, tiek operoje mechanizmas yra mano kraujyje. Tai išties man padeda stipriau atsigręžti į kūrybą. Ir, žinoma, žmonės: visi jie – tiek montuotojai, tiek aktoriai, tiek administracija – leido pasijausti didelės bendruomenės, kalbančios ta pačia kalba, dalimi.

Lietuvoje vis dar skiriasi vyrų ir moterų režisierių skaičius. Kaip manote, kodėl taip yra?

Manau, jei skaičiuotume studijas baigusiuosius, santykis būtų apylygis. Ši tendencija vis dėlto nauja. Kai aš stojau, moterų režisierių buvo vienetai, ypač jaunų kūrėjų, kurios gautų galimybę statyti didžiosiose scenose ar pelnytų pagrindinius apdovanojimus. Pirmas lūžis įvyko, kai Yanos Ross spektaklis buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ geriausio spektaklio kategorijoje, o vėliau apdovanojimą gavo ir Eglė Švedkauskaitė. Tuo nuoširdžiai džiaugiuosi, nes priėjome lūžio tašką, žymintį naują erą. Manau, dramos teatruose reikalai tikrai juda gera linkme. Norėčiau tikėtis, kad ir operos srityje atsiras vis daugiau moterų pavardžių.

Naujausias jūsų darbas – spektaklis vaikams „Mergaitė su šautuvu“. Koks buvo kūrybinis procesas?

Perskaičius pirmą Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki knygos „Mergaitė su šautuvu“ puslapį man užėmė gerklę, nes istorija prasideda tragišku įvykiu – mergaitės tėvai išvežami į Sibirą. Vaikas skaitydamas girdi tai kitaip, bet suaugusiajam atsiveria labai platus kontekstas. Mano seneliai buvo partizanai, tad ši tema šeimoje buvo aktyviai gvildenama. Dėl to knygą perskaičiau labai jautriai, mane sužavėjo autorių drąsa kalbėti atvirai, nemėginant kažkaip išlaviruoti ir pabėgti nuo sudėtingų istorijų, mirčių ir juodumos, kartu randant žavesio ir lengvumo. Knyga – tarsi komiksas, su ryškiu vizualiniu sprendimu, todėl pirmiausia reikėjo parengti scenarijų. Mūsų tikslas buvo spektaklį pritaikyti įvairioms erdvėms, kad galėtume jį rodyti ne tik teatre „Lėlė“: norėjome, kad jis taptų Birutiečių vykdomos pilietiškumo pamokos dalimi. Lėlių teatre labai svarbu apšvietimas, o čia reikėjo rasti sprendimą, kad spektaklis galėtų įvykti net ir dienos šviesoje.

Man visada norisi pateikti idėjas, kuriose būtų palikta tam tikrų „nišų“, skirtų bendrai kūrybai, improvizacijai. Aktoriai į šį procesą bei paieškas dažnai įsitraukia labai noriai ir atranda natūralų buvimą, įsijungia į kūrybinį procesą. Labai džiaugiuosi, kai aktoriai gali kūrybiškai prisidėti prie procesao.

Kokia vaikų reakcija į šį spektaklį?

Teatro „Lėlė“ aktoriai pasakojo, kad jų spektakliuose dažniausiai būna labai triukšminga, tad juos nustebino, jog šiame spektaklyje paprastai itin tylu. Spektaklio pradžioje vaikams į rankas įduotas dinamitas sukuria įtampą, ir jie staiga suklūsta, pajaučia, kad mes jais pasitikime. Jie seka, kokias instrukcijas gaus toliau. Knygoje daug laiko šuolių, grįžimo į praeitį, kuris leidžia atsitraukti nuo dramatiško buvimo „čia ir dabar“. Teatre mergaitė yra bunkeryje ir nuo šio fakto sunku pabėgti. Knygoje ji bunkeryje, bet čia pat laiminga bėgioja savo namų kieme ir gaudo kalakutą Jozifą. Vaikai spektaklį žiūri suklusę, susijaudinę, o tuo metu, kai mes pasiūlome įsitraukti į veiksmą – puola veikti ir atgyja, taip nutoldami nuo labai sunkaus draminio pasakojimo. Tai labai įdomu. Man taip pat būtų smalsu pasiklausyti, apie ką vaikai su tėvais kalbasi po spektaklio. Labai puiki teatro „Lėlė“ idėja kalbinti vaikus po spektaklio apie tai, ką jie suprato, kas jiems patiko ar sukėlė kokią neigiamą emociją.

Šiuo metu scenoje matome nemažai mergaičių herojų. Kaip manote, kodėl? Ką tai suteikia mažajam žiūrovui?

Pamenu, vienas berniukas klausė, kodėl spektaklyje su šautuvu yra mergaitė, o ne berniukas. Čia tarsi sugrįžtame prie moterų režisierių temos – kol mes vis dar keliame tokį klausimą, tol jis aktualus. Vadinasi, pas mus yra per mažai tokių herojų. Kai šio klausimo nebekelsime, tada galėsime kalbėti, kad tai gali būti bet kas. Tačiau šiuo metu svarbu, kad tai būtų mergaitė.

Daugelis režisierių renkasi kurti suaugusiems žiūrovams skirtus spektaklius. Kaip manote, kuo svarbus yra teatras vaikams?

Manau, kad kurti spektaklius vaikams mane paskatino motinystės etapas. Susidurdama su įvairiais dukros raidos etapais pastebėjau, kad sunkiau žodžiais įvardinti, kaip vaikui reikėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Daug lengviau žaidimo metu perkelti jam aktualius klausimus į lėles ar žaislus. Kai tą padarome – vaikai situaciją supranta kur kas geriau, nes situacijos stebėjimas iš šalies jiems sumažina įtampą. Jis pamato kito pavyzdį. Vaikai natūraliai linkę kartoti matomus elgsenos modelius, todėl ir spektaklio personažai formuoja vaiko įsivaizdavimą, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Vaikai iš spektaklio išsineša daugiau, nei mums atrodo. Jie negali intelektualiai visko apibūdinti žodžiais, bet jie turi jausmus, kuriais vadovaujasi, dedasi viską į pasąmonės stalčiukus. Todėl kurdama mažiesiems žiūrovams jaučiu didžiulę atsakomybę. Net nekalbu apie savaime suprantamą požiūrį, kad mes auginame savo žiūrovą, kuris vėliau ateis į teatrą arba jį aplenks.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Gruodį su ansambliu „Lietuva“ išleisiu spektaklį „Pelėda Drūlija ir žiovuliukai“ pagal Ingos Narijauskienės terapinę knygą vaikams. Paliesime miego temą, susitelksime į poilsio svarbą žmogui kaip visumai. Kalbėsime, kaip svarbu klausyti, ką sako kiekvieno kūnas, kai yra pavargęs. Pasiūlysime vaikams įvairių būdų, kaip susidraugauti su miegu. Ši tema man labai svarbi, noriu ja pasidalinti su jaunaisiais žiūrovais, nes tai, ką pasakysime dabar, jie dar ilgai nešiosis su savimi.

Kokie pastarieji spektakliai jums pačiai labiausiai įsiminė?

Spalį Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ mačiau puikų portugalų spektaklį „Katarina, arba fašistų žudymo menas“ (rež. Tiago Rodriguesas). Šiais metais festivalis pateikė išskirtinai taiklių spektaklių, susijusių su dabar vykstančiais procesais tiek politikos, tiek kultūros srityse. Teatre sudėtinga atliepti šiuo metu vykstančius procesus, nes nuo pirmosios idėjos gimimo iki spektaklio įgyvendinimo praeina ne vieni metai. O festivaliai turi galimybę atrinkti ir atvežti būtent dabar aktualių pastatymų. Todėl jaučiau didelį malonumą žiūrėti ir klausytis, kaip gromuliuojamos temos, kurios kasdien sukasi mano galvoje, stebint tokią katastrofišką šalies politinę situaciją. Viso spektaklio metu galvojau, kad galbūt apskritai esame ant naujos valdymo formos slenksčio.

Dėkoju už pokalbį.