„Šlovingi kūnai“: brandžios akrobatikos manifestas

Kaip gyventi, kai kūnas nuolat keičiasi ir sensta? Ar scena gali priimti vyresnius kūnus, kurių linijos nebeatitinka tradicinių standartų? Ar įmanoma pasiekti visišką harmoniją su savimi? Į šiuos klausimus atsako tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje „Helium“ pristatytas šiuolaikinio cirko spektaklis „Glorious Bodies“ („Šlovingi kūnai“). Tai – belgų cirko ir šokio trupės „Circumstances“ pasirodymas, per kurį scenoje susitinka šeši akrobatai, sulaukę 57–69 metų. Kiekvieno jų praeitis glaudžiai susijusi su klasikiniu cirku. Šis jautrus ir įtaigus pasirodymas ne tik demonstruoja kūno galimybes, bet ir kviečia žiūrovą permąstyti matomumo, senėjimo ir kūniškumo sąvokas scenoje.

Pirmoji „Glorious Bodies“ dalis primena hipnotizuojančio šešėlių teatro ir šiuolaikinio meno instaliacijos sandūrą. Už sceną nuo žiūrovų skiriančios širmos kūnų siluetai susilieja ir veidai išnyksta – atlikėjai lieka be tapatybės, be amžiaus, be lyties. Šis neapibrėžtumas ir sąmoningas anonimiškumas kuria subtilų emocinį disonansą – žiūrovas negali „įsijausti“ į subjektą, todėl net įspūdingi akrobatiniai gestai lieka be atgarsio. Tik tada, kai šydas nuimamas ir atlikėjai pasirodo ryškioje šviesoje, situacija pasikeičia: kūnas tampa atpažįstamas, žmogiškas, ir auditorijos reakcija staiga sušyla – atsiranda poreikis atliepti, ploti, pripažinti.

Kontrastas tarp nematomumo ir atpažinimo atskleidžia vieną esminių spektaklio temų – pasirinkimą būti matomam. „Circumstances“ trupė senstantį kūną iškelia ne kaip problemą ar tabu, o kaip sąmoningą meninį ir egzistencinį gestą. Atlikėjai patys nusprendžia, kada atsiverti, o kada likti šešėlyje, kada leisti žiūrovui matyti projekcijas, o kada parodyti kūno tikrovę – su visais jos ženklais, raukšlėmis, lėtumu ar trapumu.

Nors šiuolaikinis cirkas teoriškai laikomas itin atvira meno forma, gebančia priimti įvairius kūnus, amžių ir tapatybes, šiuolaikinio cirko ir šokio scenoje senėjantis kūnas tebėra paradoksas. Dauguma atlikėjų jauni, jų kūnai atitinka cirko istorijoje įsitvirtinusius ištvermės, jėgos ir lankstumo standartus. Todėl senėjimas šioje srityje – nepatogus klausimas, tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kaip yra minėjęs spektaklio autorius ir choreografas Pietas Van Dycke’as, su amžiumi dažną scenos menų atstovą apima baimė – ne tiek netekti formos, kiek prarasti matomumą ir svarbą savo srityje. „Glorious Bodies“ šią baimę paverčia kūrybine energija: vietoj jaunatviško heroizmo čia atsiranda patirties orumas, vietoj jėgos – jautrumas, vietoj siekio pranokti – gebėjimas būti.

Taigi ši pasirodymo dalis primena tylų pripažinimo aktą: kol lieka šešėlyje, kūnas išvengia visuomenės žvilgsnio ir išankstinių nuostatų, o šviesoje jis matomas kaip laiko ir patirties archyvas, kuriame kiekvienas judesys liudija praeitį. Taip „Glorious Bodies“ kalba ne tik apie fizinį pokytį, bet ir apie žmogaus norą išlikti matomam – ne dėl įspūdžio, o dėl autentiško buvimo.

Nuleidus uždangą, skiriančią atlikėjus nuo žiūrovų, ir visapusiškai transformavus scenos ribas bei erdvę, pasikeičia ir spektaklio kuriama atmosfera. Po santūriai paslaptingo anonimiškumo scenoje ima dominuoti šiluma – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme: aktorių kostiumai (kostiumų dailininkė Oona Mampuys) ir scenografija (instaliacijos autoriai Arjanas Kruidhofas, Arjenas Schoneveldas) išryškėja šiltais oranžinės ir geltonos atspalviais, fone skambantis garso takelis (muzika Kriso Auwerso) primena senamadišką polifoninę muziką, o vyresnio amžiaus akrobatai scenoje žaidžia lyg maži vaikai. Spektaklio estetikoje juntamas sąmoningas infantilumas – žaismingas, atviras, išlaisvinantis iš racionalaus santykio su kūnu. Ir būtent čia įvyksta paradoksas: tie patys akrobatiniai judesiai, kurie anksčiau buvo sutikti tyla, dabar išprovokuoja audringus plojimus ir šūksnius.

Tačiau šiluma, užliejanti sceną, nėra vien scenografinis efektas – ji veikia kaip emocinis tonas, kuriuo spektaklis pereina į atviresnę, sentimentalesnę nuotaiką. Vietomis šis jausmingumas pernelyg tiesmukas – sentimentalumas neatrodo organiškas, jis tarsi įbrukamas žiūrovui. Vis dėlto už šio pertekliaus slypi nuoširdus noras kalbėti apie trapumą ir žmogiškumą. Sulėtėję gestai, švelnūs prisilietimai ir netobulai suderinti akrobatiniai judesiai kuria įspūdį, tarsi kūnas scenoje bando prisiminti pats save. Čia ir slypi spektaklio stiprybė – tai ne bandymas sukelti jausmą, o leidimas jausmui atsirasti iš lėtumo ir netobulumo.

Šiomis akimirkomis pasirodymas sulėtėja – akrobatai Winfriedas Deulingas, Astrid Schöne, Det Rijven, Thorstenas Bohle, Paulas Griffioenas ir Johannesas Fischeris vaikšto po sceną, laksto, žaidžia slėpynių ar tingiai atlieka triukus. Tokie prailgę epizodai gali prarasti intensyvumą ir auditorijos dėmesį, bet suteikia laiko refleksijai ir asmeninėms asociacijoms. Žiūrovas nebėra priverstas nuolat sekti kiekvieną detalę ir intensyviai reaguoti – vietoj to atsiranda erdvės pajusti pasirodymo poveikį, susikurti savas interpretacijas ir įžvalgas. Šis lėtas ritmas tampa ne trūkumu, o subtilia priemone kurti intymų ryšį su auditorija.

Vienas ryškiausių „Glorious Bodies“ aspektų – kūniškas žiūrovo įsitraukimas. Spektaklis veikia ne tiek intelektualiai, kiek somatiškai: žiūrovo kūnas reaguoja į atlikėjų ritmą, kvėpavimą, judesio intensyvumą. Tokį reiškinį šokio teorija apibūdina kaip kinestetinę empatiją – gebėjimą kūnu atpažinti kito kūno patirtį. Tada tarp scenos ir žiūrovų išnyksta įprastos ribos – atsiranda jutiminis artumas, scena ne tiek rodoma ir stebima, kiek fiziškai išgyvenama.

Galiausiai „Glorious Bodies“ kalba apie buvimą – paprastą, nelengvą, bet esminį. Scenoje pasirodantys kūnai nebesiekia įspūdžio ar techninio tobulumo, jie tiesiog liudija savo laiką. Šis liudijimas tampa meniniu ir etiniu gestu: būti matomam reiškia priimti savo kūną tokį, koks jis yra, su visais jo trūkumais. Matomumas visada yra ir pažeidžiantis, ir išlaisvinantis. Čia senėjimas ne slepiamas, o priimamas kaip neišvengiama ir prasminga egzistencijos dalis. Toks santykis su kūnu išlaisvina ir žiūrovą – leidžia atpažinti save ne idealiame atvaizde, o gyvame ir  pažeidžiamame kūne.