„Hedwig and the Angry Inch“ miuziklas Lietuvoje

Kada ir kodėl nusprendėte kurti šį miuziklą?

Augustas: Prieš kokius trejus metus su Dominyku atsitiktinai susitikome viename iš drag pasirodymų. Pasiūliau jam kurti šį miuziklą Lietuvoje. Norėjau iššūkio, taip gimė idėja. Miuziklo žanru žaviuosi, bet niekada nebuvau tiesiogiai prie jo prisilietęs, nors savo kūryboje naudoju jo nuotrupas ar užuomazgas, pavyzdžiui, spektakliuose pasitelkiu gyvos muzikos ar kabareto formas. Miuziklas man atrodė lyg natūralus kitas žingsnis. Queer bendruomenei ši medžiaga yra kultinė, nes net dabar filmuose ar serialuose Hedwig dažnai cituojama arba vaizduojama.

Dominykas: Tai buvo mus supančios aplinkos ir atsitiktinumo impulsas. Augusto pasiūlymas skambėjo taip ambicingai ir nerealiai, kad privalėjau iš karto sutikti, o miuziklo žanras atkeliavo kartu su pasirinkta medžiaga. Galbūt Augustas mane pakalbino ir dėl to, kad miuzikluose jau esu sukūręs ne vieną vaidmenį. Kažkuriuo savo gyvenimo etapu itin domėjausi miuziklo subžanrais, dalyvavau įvairiuose mokymuose. Taigi pasiūlymas atrodė pakankamai ambicingas, kad pasirašyčiau šiai kūrybinei avantiūrai, kurią toliau tęsiame į procesą įtraukę dar daugiau žmonių.

Kodėl miuziklas pristatomas tik po trejų metų?

Dominykas: Ilgai nesiėmėme ryžtingų veiksmų statyti šią pjesę, nes turėjome sau atsakyti į pagrindinius klausimus. Metus skyrėme svarstymams, ar ši pjesė aktuali Lietuvos žiūrovams, ar tai nėra tik mudviejų ambicija. Per šiuos trejus metus pasaulis taip pasikeitė, kad pjesė atrodo dar aktualesnė. Galbūt metaforine ir simboline prasme Hedwig ir jos dualumas, buvimas kažkokiu visuomenės pleištu tapo itin aktualus po Trumpo išrinkimo antrajai kadencijai, kai Amerikoje pradėjo keistis politinė situacija. Dabar ir mes aiškiai matome visuomenės skaldymo procesus, radikaliai stumiamą dviejų priešingų pasaulio dalių naratyvą, įvairių stovyklų priešinimą. Motyvavo ir klasikinių queer spektaklių, kuriuose personažai nebūtų pasitelkiami tik pramogai, trūkumas. Šis pastatymas mums taip pat svarbus žmogiškąja prasme, nes Lietuvoje norime sukurti aplinką, kurioje teatro profesionalai keltų jiems rūpimas temas ir kurtų spektaklius iš savo perspektyvos, patys turėdami queer patirtį.

Augustas: Dabar Lietuvos teatre queer pasakojimų išties daugėja, tačiau čia svarbi queer klasika, kurios mes dar neturėjome. Mums svarbi bendruomenės klasikos interpretacija kaip tam tikra edukacinė veikla ir kaip šio klasikinio kūrinio prikėlimas naujam gyvenimui lietuviškame kontekste. Mūsų muzikos vadovas Josephas Batesas teisingai pabrėžė, jog vien tai, kad šią medžiagą pristatome Lietuvoje, tvyrant tokiam politiniam klimatui, yra tikras laimėjimas. Ilgai galvojome, kaip padaryti, kad tai būtų reikalinga Lietuvai, bet šis miuziklas jau savaime yra svarbus.

Pirmą kartą miuziklas buvo pristatytas 1998 metais. Kaip sekėsi balansuoti tarp originalaus kūrinio ir šiandieninio pasaulio?

Augustas: Didžiausią klausimą kelia ne laikotarpio, o vietos kontekstas. Pjesė parašyta ir jos veiksmas vyksta Amerikoje. Tai istorija, atsidūrusi didžiųjų pasaulio įvykių spąstuose; to niekaip negalime perrašyti, kaip kartais darome aktualizuodami pjeses, veiksmą perkeldami kitur. Bet mes atsižvelgiame į tai, kad tekstas ir kontekstai, naudojami pasakojime, būtų suprantami ir mūsų publikai. Yra ir laikotarpio savybių – kūrinyje daug humoro ir jis gana politiškas, tad vienas temas šiek tiek aktualizuojame, o mažiau žinomas keičiame savu kontekstu. Pasirinkome pritaikymo, o ne adaptacijos ar perrašymo principą. Galvojome, kaip panaši mintis skambėtų šiandien, – taip atsivėrė nauji kontekstai bei juokeliai.

Dominykas: Pjesės autoriai pradžioje parašė, kad šį kūrinį laiko site-specific – vietai būdinga pjese, leidžiančia keisti spektaklio kontekstus ir tekstus, atsižvelgiant būtent į tos vietos aktualijas. Mes privalėjome sau atsakyti, kuo ši Hedwig istorija mums aktuali dabar. Daug apie tai diskutavome. Vienas iš kūrybinių uždavinių buvo neapsimesti, kad dabar 1997-ieji ir mes esame Amerikoje, kai iš tiesų taip nėra. Mes Hedwig istoriją atgaiviname tarsi kultūrinį paveikslą iš praeities šiandieninėje Lietuvoje. Pasitelkėme žaidybinius elementus, sąmoningai suprasdami, kad mūsų kontekstai skiriasi. Bet tai gali simbolizuoti ir mūsų dabartinę būklę – bandymą suprasti, kur esame, su kuo tapatinamės. Pjesėje Hedwig lyginama su Berlyno siena, egzistavusia tarp rytų ir vakarų.

Miuziklo žanras Lietuvoje nėra toks populiarus kaip kitose šalyse. Kaip manote, kodėl taip susiklostė?

Augustas: „Hedwig and the Angry Inch“ labiausiai žinomas konkrečiai bendruomenei, bet tai kultinis pavadinimas, todėl naiviai tikėjausi, kad paskelbus apie premjerą bilietų labai greitai neliks. Tačiau taip nėra. Miuziklai Lietuvoje vyksta ir gyvuoja, tik mums šis žanras nėra toks istoriškai svarbus, todėl ne visi pavadinimai ar vardai imponuoja. Lietuvoje dažniausiai dėmesį patraukia tai, kas lietuviška. Be to, garsieji miuziklai veikia franšizės principu – dėl daugumos jų pateikiami reikalavimai, pavyzdžiui, kaip turi atrodyti scenografija, kokie elementai privalomi. Tą suprasdami mūsų režisieriai klausia, kur dingsta jų kūrybinė laisvė, autentiškumas. Tai nėra blogai, bet mums trūksta režisierių-statytojų, kurie galėtų įveiklinti visus efektus ir režisuoti stiprias vaidybines scenas. Čia slypi devyniasdešimt ar net daugiau procentų bet kokio spektaklio sėkmės.

Dominykas: Manau, dabartinę miuziklų situaciją lemia kelios priežastys. Lietuvoje turime stiprią teatro tradiciją, kuri siejama su visai kitomis kultūrinėmis ir politinėmis aplinkybėmis. Mūsų, kaip okupacijas ir skriaudas patyrusio krašto, mentalitetas daugiau kontempliatyvus, apmąstantis ir išjaučiantis. Neturime didelės džiaugsmo kultūros, kaip ir suformuotos kultūrinės miuziklų tradicijos ar mokyklos. Teatras labiau linkęs į kitokią estetiką. Manau, kad miuziklo žanro poveikis didelis, bet profesionalai ne visada ryžtasi šio darbo imtis dėl kompetencijų trūkumo, nes norima kurti kokybišką produktą, o ne apsimestinį. Egzistuoja ir licencijų problema. Mūsų teatro industrija gana maža, todėl daugelis populiarių miuziklų neįmanomi dėl pateikiamų autorių teisių sąlygų – negalime jų išpildyti dėl mažų žiūrovų salių ir repertuarinio teatro tradicijos. Mes tiesiog taip gerai nepažįstame šio žanro, gal net kažkiek jo prisibijome. Išaugę su Nekrošiumi, Koršunovu ir kitais menininkais, neskubame įsileisti kitų žanrų ir kitokios estetikos kūrinių.

Augustai, kaip jums pavyksta suvaldyti visą miuziklo kūrybinį procesą?

Tai jaudinantis procesas, nes, kaip minėjau, čia pirmas mano miuziklo pastatymas, o dar ir pats miuziklas nėra standartinis. Jame daug standup, storytelling ir drag pasirodymo elementų. Kūrybinio proceso metu atrandame įvairių dalykų. Ilgai ieškojome vaidybinio santykio su personažu ir turėjome labai įdomių pokalbių tiek su aktoriais, tiek su dramaturge Sigita Ivaškaite. Įkvėpimui žiūrėjome įvairius drag pasirodymus ir bandėme suvokti, kaip teatrine kalba įvardinti tai, kas vyksta ne teatre. O kita pusė labai praktinė. Jautėme didžiulį laimėjimą, kai su prodiuseriais, VšĮ „Darbininkai“, gavome šią Brodvėjaus licenciją, nes spektaklis gimsta nepriklausomame teatre. Atrodo, kad mums visiems tai iš tiesų aistros projektas. Bet dėl to jis netampa prastesnis ar mėgėjiškas. Visų požiūris labai profesionalus, o tai įkvepia dirbti ir perkopti proceso metu kylančias problemas. Neturiu laiko būti nepasiruošęs, nes visa dvidešimties žmonių komanda už santykinai mažą atlygį nori sukurti gerą spektaklį.

Dominykai, o kaip sekasi kurti tokį įvairialypį Hedwig personažą?

Šiuo metu atrodo, kad tai vienas didžiausių profesinių iššūkių gyvenime. Turiu daugybę uždavinių, reikia sujungti daug teatrinių ir muzikinių elementų. Anksčiau maniau, jog tai prakeiksmas, dabar laikau privilegija, kad mano profesija ir fiziologija lėmė įkūnyti tik pozityvius arba nuskriaustus personažus. Būtent tokius personažus žiūrovai dažniausiai palaiko, nori, kad jiems pasisektų. Tai atlikėją padrąsina ir palengvina jo egzistavimą scenoje. Pirmą kartą susidūriau su tokiu personažu, kuris neturi tiek daug žavių savybių ir kitiems nėra meilus. Skaitydamas pjesę pats norėjau personažą auklėti. Tad toks nelengvas profesinis uždavinys, kai reikia rasti santykį, simpatijos ir meilės personažui, šiuo metu ir yra didžiausias iššūkis. Taip pat nėra itin lengva į galvą susidėti valandą keturiasdešimt minučių teksto ir muzikos. Kartu turime prisiimti riziką, nes medžiaga socialiai ir politiškai jautri. Nors procesas kelia iššūkių, tuo pačiu metu atveria duris ieškoti įdomesnių sprendimų ir pasirinkimų, kurių kituose projektuose įgyvendinti tiesiog negalėtume.

Kiek Lietuvoje šiandien reikia drąsos būti savimi scenoje ir už jos ribų?

Augustas: Manau, kad daug. Jos visada reikia. Laikai keičiasi, situacija gerėja, bet tai lėtas ir ilgas procesas. Ateina pagerėjimo banga, o po jos – atoslūgis. Sunku kalbėti apie queer tapatybes, kai paprastas sakinys, kad politikui meluoti nėra gražu, kultūrininkams užtraukia tokią purvo laviną. Čia net nešnekame apie kitoniškumą – veikiau apie paprastą drąsą išdėstyti savo vertybes. O tapatybės klausimai dar sudėtingesni ir visada tokie liks. Manau, reikia padrąsinti jaunimą ir žmones, gyvenančius mažiau juos priimančiuose burbuluose, kurių šeimos, bendruomenės ar mokyklos nėra tokios atviros. Pirmiausia kūryba ir tarnauja šiam tikslui.

Dominykas: Drąsos tikrai reikia, bet ji – tik vienas iš svarbių elementų. Itin svarbu kurti saugią aplinką. Mūsų, kaip menininkų, atsakomybė būnant queer bendruomenės dalimi – ją kurti arba bent kiek prisidėti prie tos saugios aplinkos kūrimo, rodant įvairius naratyvus ir suteikiant galimybę žiūrėti, diskutuoti, galbūt net nesutikti su kokia nors mūsų traktuote arba įsivaizdavimu. Kai dabartiniame pasaulyje daug ideologinių veiksmų, kuriais siekiama skaldyti visuomenę, būtų naivu tikėtis, kad queer bendruomene nebus bandoma manipuliuoti. Juk istoriškai žinoma: visuomeniniuose konfliktuose pasirinkus kokias nors visuomenės grupes, jas lengva panaudoti kaip atpirkimo ožį arba išskirti kaip visuotinai erzinantį elementą. Tad laisvė, nepriklausomybė ir orumas turėti savo tapatybę, deja, dar tikrai nėra savaime suprantami dalykai.

Dėkoju už pokalbį.