Amžėjantys kūnai cirko scenoje

Spalio 30 ir 31 d. Vilniuje vykusiame festivalyje „Helium“ pristatytas belgų cirko ir šokio trupės „Circumstances“ spektaklis „Glorious Bodies“, pasakojantis apie mūsų kūno galimybes. Scenoje – šeši patyrę 57–69 metų cirko akrobatai, kurių pasirodymas kelia klausimus apie „tobulų“ kūnų transformaciją. Spektaklio choreografas Pietas Van Dycke’as kuria tarp disciplinų, kelia svarbius klausimus ir žmogiškas istorijas talpina į cirko pasirodymus. Interviu kūrėjas atskleidžia savo požiūrį į cirką ir kūrybą.

Kaip prasidėjo jūsų kaip cirko artisto kelias?

Pradžia iš tiesų buvo netikėta. Mokykloje man gerai sekėsi matematika ir gamtos mokslai, todėl buvau įsitikinęs, kad studijuosiu mediciną. Tačiau būdamas septyniolikos dalyvavau atrankoje į šokio pasirodymą ir buvau priimtas. Nuo tada mano požiūris į judesį visiškai pasikeitė. Staiga judesys man tapo ne tik fizinis ar techninis – pamačiau, kad jis gali būti teatrališkas, poetiškas, žmogiškas. Ši patirtis atvėrė visiškai naują pasaulį ir galiausiai lėmė, kad iš mokslo pasukau į meną. Niekada nesigailėjau šio sprendimo.

Kas laiko jus cirke visus tuos metus? Ką labiausiai jame vertinate?

Man cirkas sujungia viską, ką mėgstu performanso mene: riziką, pasitikėjimą, atvirumą ir bendradarbiavimą. Mane labiausiai žavi mintis, kad kas nors gali nepavykti. Cirke pavojus nėra tik iliuzija – jis tikras, ir būtent tai kiekvieną judesį paverčia prasmingu. Neįmanoma suvaidinti susikaupimo ar ryšio su kitu, kai balansuoji ant jo pečių. Šis autentiškumas ir laiko mane šioje srityje.

Stebint jūsų darbus susidaro įspūdis, kad kūryboje dažnai renkatės peržengti ribas. Pavyzdžiui, bendradarbiaujate su skirtingų sričių menininkais, į spektaklį įtraukiate vyresnio amžiaus žmones, scenoje pastatote didžiulę konstrukciją, kurioje atliekate triukus. Ar ribas laužote sąmoningai? Jei taip, kodėl jums tai svarbu?

Tikrai taip. Mano kompanija „Circumstances“ remiasi idėja, kad kiekvieną kartą kuriame naujomis sąlygomis. Sąmoningai renkuosi skirtingas formas, medžiagas ar žmonių grupes, kad galėčiau sau, kaip kūrėjui, kelti naujus iššūkius. Tai jautrus procesas, nes kiekvienas projektas prasideda nuo nulio, bet tai taip pat mane išlaiko žvalų. Kiekvienas bendradarbiavimas atveria naujas perspektyvas, o nuolatinis kūrybinis atsinaujinimas man be galo svarbus.

Kaip savo kūryboje žiūrite į riziką ir eksperimentavimą?

Rizika mano darbe egzistuoja daugeliu lygmenų – fiziniu, kūrybiniu ir socialiniu. Fizinė rizika cirke akivaizdi, bet mane taip pat domina kūrybiniai ir socialiniai iššūkiai. Turiu omenyje drąsą kvestionuoti tai, kas laikoma norma, susidurti akis į akį su nebūtimi ar kelti nepatogius, bet atpažįstamus klausimus. Eksperimentavimas reiškia gebėjimą suvaldyti neužtikrintumą. Ne viskas vyksta taip, kaip planuoji, tačiau nesėkmė gali būti labai reikšminga. Tai matau kaip visos ekosistemos dalį. Pasitikėjimas, ryšys ir transformacija visada prasideda nuo rizikos. 

Kas jus labiausiai įkvepia kūryboje?

Atlikėjai – jų kūnai, tarpusavio santykiai ir jų istorijos. Mane įkvepia, kaip žmonės drauge juda, priklauso vieni nuo kitų ir kartu kuria jėgą. Mane taip pat domina socialiniai klausimai – ką reiškia senti, rūpintis ir priklausyti? Šios žmonių patirtys praturtina mano vaizduotę.

Kaip pasirenkate temas, kurias norite tyrinėti savo choreografiniame darbe?

Dažniausiai viskas prasideda nuo stebėjimo – ko trūksta, kas per mažai pristatoma arba apie ką norėčiau sužinoti daugiau. Kartais tai būna socialinis klausimas, pavyzdžiui, senėjimas ir kolektyviškumas, o kartais – fizinė, erdvinė ar metaforinė idėja. Nuo šios minties tema vystosi organiškai, bendraujant su kitais menininkais.

Kas jus įkvėpė sukurti spektaklį „Glorious Bodies“?                  

„Glorious Bodies“ idėja gimė iš asmeninės patirties. Prieš pandemiją pasirodymai buvo mano kasdienė rutina – treniruotės, fizinė įkrova ir būdas išlaikyti formą. Kai dėl kovido staiga viskas sustojo, fiziniai iššūkiai dingo, o mano kūnas pradėjo gana greitai keistis. Tai privertė mane susimąstyti – kaip ilgai galima išlaikyti tokią intensyvią fizinę karjerą? Suvokiau, kad scenoje labai retai matau vyresnio amžiaus atlikėjus, ypač cirko ir šokio srityse. Ši mintis neapleido. Vedamas smalsumo, o gal šiek tiek ir baimės, pradėjau galvoti apie galimybę sukurti pasirodymą, kuriame būtų nagrinėjamas klausimas, ką reiškia pasirodyti scenoje senstant. Norėjau parodyti, kad senstantys kūnai taip pat nuostabūs.

Kas kuriant šį pasirodymą jums buvo maloniausia, o kas kėlė daugiausia iššūkių?

Didžiausias džiaugsmas atsirado keliaujant su pasirodymu, kai jis jau kurį laiką buvo rodomas. Buvo gražu stebėti, kaip atlikėjai ėmė susigyventi su medžiaga, nustojo galvoti apie choreografiją ir pradėjo ja gyventi. Tai jausmas, kai atsiranda harmonija tarp atlikėjo kūno, proto ir žiūrovų.

Daugiausia iššūkių kėlė ne akrobatiniai triukai – atlikėjai treniravosi visą savo gyvenimą, – o eigos prisiminimas ir gebėjimas prisitaikyti net prie mažų pokyčių. Šis tikslumas ir lankstumas jiems buvo kur kas sunkesnis nei fiziniai triukai.

Kaip norėtumėte, kad žiūrovai jaustųsi po spektaklio?              

Tikiuosi, kad jie iš teatro išeis su švelnumo ir susižavėjimo, o ne gailesčio jausmu. Noriu, kad jie senėjimą pamatytų kaip stiprų, jausmingą ir pilną potencialo procesą. „Glorious Bodies“ – tai kvietimas pergalvoti, kas yra grožis ir gyvybingumas bet kokiame amžiuje. Būtų puiku, jei žiūrovai išeitų įkvėpti ir viltingi dėl savo kūno bei ateities.

Ką naujo kuriate šiuo metu?

Kompanijoje „Circumstances“ nuolat ieškome būdų atsinaujinti. 2027 m. kursime cirko pasirodymą su 8–12 metų vaikais ir šiuo metu ruošiame tyrimo projektą apie įtrauktį. Be to, laukia dar keli įdomūs kūriniai, kurių kol kas negaliu atskleisti. Be kūrybos, norime daugiau investuoti į dalijimąsi žiniomis – dirbti su jaunais kūrėjais ir prisidėti prie cirko srities augimo. Esame pilni entuziazmo ir energijos tęsti tiltų statymą tarp žmonių, kartų ir idėjų.