Paroda apie legendinį spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“

Spalio 30 d. 18 val. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje parodos „Nusišypsok mums, Viešpatie. Legendinio spektaklio kelionė“ atidarymas. Paroda tarsi atgręžia laiką atgal – primena Vilniaus mažajame teatre 1994 m. Rimo Tumino režisuotą spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, sukurtą pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ dilogiją, kviečia vėl susitikti su išskirtinėmis mūsų teatro asmenybėmis, sukūrusiomis nepamirštamą teatro reginį.

Kelionė iš Miškinių į Vilnių, iš Izraelio į Lietuvą.

Vėl skamba – šįkart jau parodų salėje – įstabi Fausto Latėno muzika; muziejaus lankytojai turi unikalią galimybę iš arti pamatyti spektaklio kostiumus, rekvizitą, scenografijos detales, nuotraukose įamžintus spektaklio momentus ir net... klestelėti ant garsiojo suolo. Ant jo tarsi paukščiai nutūpdavo trys Miškinių miestelio žydai, nupeipusios kumelės traukiamu vežimu keliaujantys į Vilnių. Ant šio suolo rypuodavo Sigito Račkio akmentašys Efraimas Dudakas, sielodamasis dėl savo sūnaus Hiršos, šovusio į Vilniaus generalgubernatorių, likimo; iškalbingai tylėdavo Vytauto Grigolio vandenvežys Šmulė Senderis, mąstydamas apie Amerikoje gyvenantį sūnų, jo didelį automobilį, auksinį laikrodį ir svajojantis, kad ant jo antkapio iškaltų žodį „misteris“; spirgėdavo Gedimino Girdvainio elgeta Avneris Rozentalis, vis prisimindamas savo bakalėjos parduotuvėlę, sudegusią su visomis razinomis ir cinamonu... Dar tas suolas mena Vytauto Šapranausko Chloinę-Genechą ir jo žydiškus anekdotus. Ar Andriaus Žebrausko Palestinietį, pasiryžusį pasiekti Pažadėtąją žemę...

Po daugiau kaip trisdešimties metų atkuriant spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ nuotaiką labai svarbus vaidmuo teko fotomenininko Dmitrijaus Matvejevo nuotraukoms, kurios įamžino scenas iš spektaklio, užfiksavo aktorių filmavimosi Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio dokumentiniame filme „Mažasis“ sugrįžta namo“ momentus. Dar didesnį – atradimo džiaugsmą – padovanojo fotografo Gintaro Janavičiaus negatyvai; juos restauravus pavyksta patirti repeticijų, užkulisių nuotaiką.

Kadruose – pokštaujantys spektaklio kūrėjai režisierius R. Tuminas, kompozitorius F. Latėnas, scenografas Adomas Jacovskis; R. Tuminas iškalbingu judesiu koreguojantis aktorių vaidybą. Dar yra kadras, kuriame rašytojas G. Kanovičius, dalijasi pirmais įspūdžiais su F. Latėnu. Jis iš Izraelio specialiai atskrido į Vilnių, į neeilinę spektaklio peržiūrą, įvykusią paskutinį 1993-1994 m. teatro sezono vakarą.

Ačiū aktoriams!

Toji spektaklio peržiūra, prasidėjusi įprastu laiku, baigėsi naktį, pusę pirmos... Po spektaklio buvo išsakyti pirmieji įspūdžiai.

„Galbūt tai yra iliuzija – visa mano kūryba pagrįsta iliuzija, – kad šiam spektakliui lemtas gana ilgas gyvenimas. Ir aš esu tikras, kad jis sulauks dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų...“ – sakė rašytojas G. Kanovičius.

O R. Tuminas tąkart pasakė: „Retas įvykis teatre, autorius ateina, žiūri, vertina. Čechovo, Brechto nebuvo... Ačiū Dievui – yra Grigorijus Kanovičius, yra jo dvasia. Stengiamės. Padarėme tai, ką galėjome. Kas kaip galėjo. Ačiū aktoriams! Tai dideli, gražūs žmonės! Su jais galima dar daug gražių dalykų padaryti“.

Spektaklyje vaidino beveik visi Vilniaus Mažojo teatro aktoriai. Pagrindinius personažus sukūrė S. Račkys (Efraimas Dudakas), V. Šapranauskas (Chloinė-Genechas), Andrius Žebrauskas (Palestinietis); tarp moterų svarbūs vaidmenys teko Ingai Burneikaitei (Nechama-Ožkelė), Rasai Jakučionytei (Krapivnikovo moteris), Larisai Kalpokaitei (Chasia, Joselio čigono žmona). Kurdamas spektaklį R. Tuminas dairėsi aktorių asmenybių ir kituose teatruose. Kviestiniai – G. Girdvainis (Avneris Rozentalis), atėjęs iš Valstybinio jaunimo teatro, V. Grigolis (Šmulė Senderis), dėl darbo su R. Tuminu palikęs Kauno valstybinį akademinį dramos teatrą – po spektaklio įsiliejo į Mažojo teatro trupę. Dar spektaklyje dirbo vilnietis aktorius Evaldas Jaras, vaidinęs du personažus – Rabi Aviezerį ir rusų karininką.

Spektaklis apie meilę ir Amžinybę

„Šios mano dienos Lietuvoje vienodai sunkios ir laimingos, – po peržiūros sakė rašytojas G. Kanovičius. – Ir negali suprasti iš karto, ar jos yra sunkesnės negu laimingos ar laimingesnės negu sunkios. Šiandien man teko būtent tokį jausmą patirt. Visi padėkos žodžiai visados skamba banaliai, ir, deja, net geras rašytojas – aš negaliu savęs priskirt prie jų – negali surasti ką nors naujesnio dėkodamas. Mano pojūtis yra toks: aš esu laimingas, kad esu čia – teatre, aš esu laimingas, kad esu su jumis, aš esu laimingas, kad mačiau tai, ką mačiau. (...) Aš neieškau šiame spektaklyje savo romanų atitikmenų. Mano knygos – tai didžiulis 700 puslapių kūrinys. Neįmanoma sutalpinti jo į vieną vakarą, detaliai atspindint visas siužetines linijas. Vis dėlto spektaklis labai atitinka tai, ką aš parašiau. Aš esu laimingas, kad lietuviai taip įsijautė į mano tautos gyvenimą, mano tautos problematiką. O ta problematika – ne vien žydų tautos aistros, bet ir bendražmogiški dalykai.“

Rašytojui antrino teatrologė Irena Aleksaitė: „Bet ar tik apie Žydus rašė G. Kanovičius, o R. Tuminas statė spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“? Daugiau ir labiau apie Žmogų ir jo dalią, dar apie Tėvus, kuriems niekada neužtenka Vaikų meilės, dar apie Vaikus, kurie yra amžini Tėvų skolininkai, dar apie Tėvynę – artimą ir tolimą, dar apie nuolatinę Žmogaus kelionę į Amžinybę.“

Tąkart, prieš trisdešimt vienerius metus, G. Kanovičius sakė, kad labai dėkingas ir verslininkui Daumantui Levui Todesui, kuris finansavo spektaklį, kuris ryžosi palaikyti teatrą labai sunkią jam valandą.

Šių metų vasarą, D. L. Todesas ir Valstybinio mažojo teatro vadovai nusprendė padovanoti muziejui jau daug metų nevaidinamo spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ kostiumų, rekvizito, butaforijos daiktų. Tai įkvėpė surengti parodą, kuri primintų ir legendinį spektaklį, ir jį kūrusias iškilias teatro asmenybes.

Išskirtinis XX a. Lietuvos spektaklis, pripažinti jo kūrėjai

Net trys menininkai – režisierius R. Tuminas, kompozitorius F. Latėnas ir aktorius G. Girdvainis – už spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ 1995 m. pelnė teatralų teiktus „Kristoforo“ apdovanojimus.

„Nusišypsok mums, Viešpatie“ buvo tarp pastatymų, už kuriuos Rimui Tuminui 1994-aisiais buvo paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Ir kiti spektaklio kūrėjai, tiesa, skirtingais metais už nuopelnus Lietuvos menui buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija: scenografas A. Jacovskis – 2000 m., inscenizacijos bendraautoris, kino režisierius Almantas Grikevičius – 2009 m., kompozitorius F. Latėnas – 2013 m., rašytojas G. Kanovičius – 2014 m.

Visuotinė žiūrovų meilė ir kritikų pripažinimas lydėjo spektaklį Lietuvoje, gastrolėse toli už šalies ribų: Bona, Varšuva, Torunė, Lvovas... Šiandien muziejus tarsi atsuka laiką atgal – vėl kviečia ir ištikimus spektaklio gerbėjus, ir jaunus, apie pastatymą gal tik girdėjusius žiūrovus, patirti svaiginančią teatro šedevro „Nusišypsok, mums, Viešpatie“ magiją. Prisiminti spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ kūrėjus. Tarp jų – jau Anapilin iškeliavusių žvaigždynas: rašytojas G. Kanovičius, vertėjas Feliksas Vaitiekūnas, inscenizacijos bendraautoris Almantas Grikevičius, režisierius R. Tuminas, kompozitorius F. Latėnas, aktoriai V. Grigolis, G. Girdvainis, V. Šapranauskas, Vilius Petrauskas, pastatymų dalies vedėjas, aktorius Valentinas Tudorakė, garso režisierius Alfredas Klimas.

Paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki 2026 m. sausio 25 d.; trečiadieniais, vidudienį, ekspozicijos erdvėje numatyti susitikimai su spektaklio kūrėjais ir Vilniaus mažojo teatro gerbėjais.