Teatro disciplina

Kaip aktorius Lukas Petrauskas sukūrė vaidmenis Jaunimo teatro spektakliuose „Keliaujantys“ (rež. Árpádas Schillingas, 2025), „Barbarai“ (rež. Schillingas, 2023), „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, 2022), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2022), „Autonomija“ (rež. Schillingas, 2018), „Šveikas“ (rež. Adomas Juška, 2018) ir kt. Kaip režisieriaus asistentas dirba Jaunimo teatro spektakliuose „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas, kartu su Meno ir mokslo laboratorija, 2025), „Shopping and fucking“ (rež. Jonas Kuprevičius, 2024), „Pranašystė“ (rež. Justinas Vinciūnas, 2024), „Ūbas caras“ (rež. Gintaras Varnas, 2023) ir kt.

Kodėl nusprendėte rinktis vaidybos kelią?

Visada norėjau studijuoti archeologiją, o teatras mano gyvenime atsirado visai netyčia. Kartą mama paklausė, galbūt noriu studijuoti vaidybą, nes vyksta papildomas stojimas į kelias likusias vietas. Išmokau eilėraštį, pasakėčią, draugas papasakojo, kas yra etiudas, jį parodžiau, ir taip nutiko, jog įstojau. Esu neįdomi asmenybė – mama nuvedė į pirmą klasę, tą mokyklą ir baigiau, tuomet įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, po jos atėjau į Jaunimo teatrą, kuriame dirbu iki šiol. Atrodo, kiti žmonės daug ką išbando, patiria gyvenimo skonį, o pas mane viskas stabilu.

Jūsų tėvas – žymus Panevėžio dailininkas Stasys Petrauskas. Kaip jis reagavo į vaidybos studijas?

Tėčiui teatras apskritai nepatiko, klausdavo, kodėl turi sėdėti tamsoje ir žiūrėti, kaip kažkas kenčia. Jis tik vieną kartą buvo atėjęs pažiūrėti spektaklio, kuriame vaidinau. Nors pats priklausė Panevėžio menininkų bohemai – teatrą ignoravo. Greičiau jau pats kurdavo teatrą. Jo namuose rinkdavosi įvairūs menininkai, tie patys aktoriai po spektaklių arba atvykę į gastroles.

Jis nebandė manęs atkalbėti, bet siūlė būti kunigu. Anot jo, reikėtų pakentėti kelerius metus seminarijoje, o po jos jau prasidės gyvenimas – bus šeimininkutė, namas, žmonių dovanos. Jis buvo sudėliojęs tokį mano gyvenimo planą, bet visko nepavyko nuspėti. Jo akimis, akademija sulaužo žmogų, jo asmenybę, pritaiko prie kažkokių taisyklių, kurios naikina originalumą. Tampi tarsi įrėmintas, darai ir gyveni taip, kaip kitiems atrodo teisinga, net vaidini pagal taisykles.

O pats ar pritariate šioms mintims dėl akademijos?

Taip. Aišku, jo požiūris yra kaip dalininko, nes jis pats vienas galėjo būti atsakingas už savo darbą. O teatre reikalinga disciplina, elgesio, vaidybos taisyklės, visi turi ieškoti bendro rezultato, būti lankstūs. Įstojau visiškai nedrausmingas, susigriebiau tik paskutiniais metais, nes pačiam buvo įdomu studijas baigti ir pagaliau ko nors pasiekti. Antanas Šurna mėgdavo juokauti, kad aktoriui tereikia mokėti tekstą ir gražiai atrodyti, o viskam kitam jis yra paruoštas ir viską padarys.

Įstojote į Algirdo Latėno ir Algės Savickaitės kursą. Kaip sekėsi studijuoti?

Pirmame kurse, tikriausiai kaip ir dauguma, pjoviau grybą. Iš tiesų buvau vienas labiausiai pjaunančių, tad turėjau rinktis, ar noriu studijuoti toliau, ar išeiti. Buvome nutrūkę nuo tėvų, jų priežiūros, turėjome daug jėgų, entuziazmo, viskas buvo tik ateityje. Tad tikriausiai tik ketvirtame kurse atsirado prasmė ir teatras pradėjo teikti malonumą, pasitenkinimą tuo, ką darai.

Žinoma, studijų metu buvo įvairių patirčių. Žiūrėdamas iš šiandieninės perspektyvos suprantu, kad ne viskas buvo teisinga, tačiau tuo metu atrodė normalu. Žmonės dabar psichologiškai raštingesni, nei buvome mes. Atrodė, kad tiesiog turime viską išgyventi. Regis, gana lengvai tą viską išgyvendavau, nors galbūt kas nors ir siekdavo, kad tos patirtys būtų nekokios. Aišku, likę nuoskaudų, kai viską prisimeni ir geriau pagalvoji, bet manęs neužgaudavo iki gelmės. Man itin nepatiko, kad mus mokė ir aiškindavo, kas yra blogai, bet neskatino mūsų ir nepasakydavo, ką darome gerai. Man atrodo, taip galima pasiekti dar daugiau.

Koks buvo pirmas jūsų vaidmuo profesionalioje scenoje?

Pirmoji patirtis buvo 2002 m. Latėno spektaklyje „Barboros Radvilaitės testamentas“ Jaunimo teatre. Su dar penkiais studentais buvome šokėjai – dvasios. Tikriausiai visi aktoriai gali atsiminti tą momentą, kai stovi prie nuleistos uždangos ir supranti, kad ji tuoj atsidarys ir salėje sėdės tikri žiūrovai. O vaidybos prasme pirmas vaidmuo buvo Dalios Jakubauskaitės spektaklyje „Juodasis pienas“. Ten teko sukurti didesnį vaidmenį, suprasti ir išlaikyti vaidybinę liniją viso spektaklio metu, kai reikia susidėlioti daug įvairiausių dalykų ir juos išpildyti.

Kaip tapote režisieriaus asistentu Jaunimo teatre?

Latėnas pakvietė kelis kurso aktorius dirbti Jaunimo teatre, bet aš tarp jų nepatekau. Didžiajai mūsų daliai buvo siūloma dirbti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, tačiau nusprendžiau pasilikti Vilniuje, nes tuo metu turėjau vaidmenų tiek Lietuvos nacionaliniame dramos, tiek Jaunimo teatre. Žinoma, neapibrėžtumas, kai gyveni nuo spektaklio iki spektaklio, gąsdino. Nors dabar taip gyvena daugelis. Vis dėlto ryžausi taip gyventi, kol atėjo laikas, kai norėjosi stabilių pajamų. Ir taip nutiko, kad man pasiūlė režisieriaus asistento poziciją. Veikiausiai iš visų bendrakursių buvau labiausiai nepavyzdingas, išlepęs ir atsipalaidavęs. Gavęs šį darbo pasiūlymą ilgai juokiausi ir sakiau, kad tikrai nedirbsiu. Vis dėlto sutikau ir įgijau daug disciplinos.

Kaip pavyko įvaldyti šias pareigas?

Ši pozicija itin techninė, o kartais visai smagu atsitraukti nuo kūrybos. Taip su teatru susipažinau iš visai kitos pusės. Pirmiausia į teatrą atėjau kaip aktorius, jį mačiau vienaip, ir staiga mano problemomis tapo žmonių vėlavimas, nepareigingumas, lengvabūdiškumas. Kai tik atėjau dirbti, viskas atrodė gerai, turėjau daug jėgų, nervų. Dabar prieš kiekvieną premjerą sakau, kad tai bus paskutinis spektaklis, prie kurio dirbu. Tačiau praėjus laikui visos žaizdos užgyja ir vėl judu toliau. Kartais atrodo, kad mano pagrindinis darbas – išklausyti žmonių nepasitenkinimą kitais. Visi prieina ir skundžiasi man, tarsi kalbėtų su tuo žmogumi, dėl kurio yra nepatenkinti. Žinoma, darbuotojui, kuriuo skundžiamasi, informaciją perduodu, bet jau ramiai suformuluotą. Čia ir vyksta tikrasis teatras.

Kai vaidinu spektaklyje ir režisieriaus asistentas sako – einame į sceną, aš pirmas atsistoju ir einu. Visada yra tokių, kurie kažką komentuoja, atsikalbinėja. Aš puikiai suprantu, ką režisieriaus asistentas jaučia, nes žinau, ką reiškia suvaldyti dvidešimt žmonių, kai kiekvienas nori individualaus prašymo, dėmesio, parodymo, kad jis ypatingas. Viskas panašu į vaikų darželį, kai reikia sugaudyti vaikus.

Kaip sekasi derinti aktorystę ir režisieriaus asistento darbą?

Derinti išties sudėtinga, ypač su kinu, filmavimais. Kai esi tik aktorius, gali lengviau išsisukti ir viską suderinti. Kai esi ir režisieriaus asistentas – daug sudėtingiau, nes visą laiką, kai repetuojama premjera arba rodomas spektaklis, prie kurio dirbi, privalai būti teatre. Kai tik atėjau į teatrą ir man rodė, kaip reikės dirbti, moteriškės sakė, kad nieko nereikės daryti: tik paleisti skambučius, uždaryti ir atidaryti uždangą, dar su režisieriumi pasišnekėti. Anksčiau taip viskas ir vyko, ir buvo tikrai lengviau. Būdavo ir labai aiškūs, pastovūs repeticijų laikai, visi žinojo, kada reikia būti teatre. O dabar kiekvienas derinasi individualiai, nes kils skandalas, jei aktorius atvyks į repeticiją ir jam kelias valandas nereikės nieko daryti. Nebėra to, kad repeticijoje dalyvauja visi, nes kiekvienas dirba milijoną darbų ir vyksta nuolatinis bėgimas.

Vaidinote jau trijuose Schillingo spektakliuose – „Autonomijoje“, „Barbaruose“ ir gegužę išleistoje premjeroje „Keliaujantys“. Kaip skyrėsi ir kuo panašūs šie kūrybiniai procesai?

Labai myliu šį režisierių. Įdomu jo klausytis, jaučiasi didelis jo gyvybingumas. Scenoje pro jo akis nepraslysta jokia smulkmena ir visi aktoriai, nesvarbu, kokio masto vaidmenį kuria, gauna dėmesio. Tad su juo dirbti visad įdomu, yra ką veikti, nes jo spektakliuose nėra aktorių, kurie tiesiog ateina pastovėti scenoje. Visi turi tikslias užduotis, iššūkius, su kuriais turi kovoti. Yra aktorių, mėgstančių neapibrėžtumą ir improvizaciją, ir yra tokių, kurie jaučiasi kiek nejaukiai tai darydami. Esu iš pastarųjų. Vis dėlto šio režisieriaus improvizacija labai savita, jis mato žmones, žiūri, ką jie kuria, ir iš to sulipdo galutinį kūrinį. Vyksta tarsi „suneštinė“ šventė. „Keliaujančių“ kūrybinis procesas labai panašus į „Autonomijos“ – abiejuose patyrėme stiprų improvizacinį procesą. „Barbaruose“ viskas vyko kitaip, nes turėjome ribotą laiką ir dirbome pagal režisieriaus jau parašytą inscenizaciją. Bet ir čia nė vienas aktorius nebuvo paliktas, turėjo savo užduotis. Šis režisierius turi beprotišką talentą atrasti laiko kiekvienam ir įpūsti gyvybės.

Koks spektaklis pareikalavo daugiausia pastangų?

Tikriausiai „Autonomija“. Vykstant šio spektaklio kūrybiniam procesui kovojau su kažkokiais vidiniais demonais. Net per repeticijas išeiti į sceną buvo tas pats, kas šokti į bedugnę. Mane išgąsdino tas neapibrėžtumas, nes esu iš tų, kuriems reikia kartoti dalykus, juos suvokti, tuomet repetuoti, galvoti, kalbėtis. Yra tokių, kurie gali išeiti į sceną ir jau ten žiūrėti, kaip viskas pasibaigs. Į tokius aktorius žiūrėjau su pavydu, nes man tai buvo sudėtinga. Per procesą gilinomės į sudėtingas temas, jaučiausi labai nesaugiai, nes neturėjau jokio atramos taško.

Vaidinote Loznicos spektaklyje „Erinijos“. Kokį kūrybinį procesą patyrėte?

Spektaklį kūrė kino režisierius, dokumentininkas, labiau pratęs dirbti su moksline medžiaga, sėdėti bibliotekoje ir ieškoti įdomių istorinių faktų. Tai žmogus, kuriantis kiną ir iki tol nepažinęs teatrinio ir aktoriaus vidinio veiksmo. Taip pat šioje medžiagoje buvo tiek informacijos ir personažų, kad dažnai mes tiesiog atsistodavome ir pasakydavome tekstą. Aišku, buvo kilęs ir nemažas ažiotažas, nes prasidėjo karas Ukrainoje, kilo abejonių, ar tinkamas laikas tokiai medžiagai, tad galiausiai tas spektaklis buvo tiesiog ignoruojamas. Žinau, kad daugelis žmonių „Erinijose“ pasijuto ne kaip spektaklyje, o kaip paskaitoje. Tačiau jei domiesi istorija ir ją supranti, tai buvo tikrai įdomus ir vietomis vizualus mokslinis darbas.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Dirbti teatre smagu ir todėl, kad nežinai, kas tavęs laukia rudenį, o kas pavasarį. Vis dar esu teatre, nes kartais tenka pamatyti, kad scenoje įvyksta stebuklas. Neseniai Panevėžyje žiūrėjau Juškos „Priešinimosi melancholiją“ ir pirmos dalies paskutinė scena su banginiu mane visiškai „išnešė“. Supratau, kad dėl tokių akimirkų ir verta būti teatre. Arba Eimunto Nekrošiaus „Bado meistre“ keli Viktorijos Kuodytės monologai kalbėjo visiškai apie mane ir sugriovė tą paskutinę pasistatytą sieną. Turiu paminėti ir Krystiano Lupos „Užburtą kalną“, kuris ištempia laiką, liepia nusiraminti, galvoti ne apie kasdienybę, o apie kažką esminio. Ir nebūtinai turi suvesti visus galus. Įsivaizduoju, jog žmogui, neskaičiusiam Thomo Manno knygos, turbūt sudėtinga suprasti visą siužetą, bet nebūtina visko visko suvesti, kad galėtum sustoti ir pamąstyti.

Dėkoju už pokalbį.