Vilniaus mažojo teatro užsienis

2025 m. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (VMT) mini savo kūrybinės veiklos 35-metį. Režisieriaus Rimo Tumino ir kompozitoriaus Fausto Latėno įkurtas teatras dabartines patalpas gavo tik 2005-aisiais. Glausdamasi tuomečio Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) Mažojoje salėje, turėdama galimybę per mėnesį suvaidinti vos 2–4 spektaklius, septyniolikos asmenų trupė kartu išgyveno ir savo auksinius metus. Tuo laikotarpiu VMT su spektakliais aplankė beveik visą Europą, pasirodė Kanadoje, Kolumbijoje, Meksikoje ir Pietų Korėjoje. Visame pasaulyje užsienio publikai didžiausią įspūdį padarė žiemiškasis „Maskaradas“, kurį galima pavadinti ne tik išskirtiniu lietuviškuoju reiškiniu pasaulyje, bet ir vienu mylimiausių spektaklių Lietuvoje – šiais metais jis skaičiuoja 27-uosius aktyvaus rodymo metus. VMT su spektakliais „Dvigubas nepastovumas“, „Čia nebus mirties“, „Vyšnių sodas“, „Maskaradas“ ir „Revizorius“ 1989–2001 m. aplankė per 25 užsienio šalis. Apie VMT legendą užsienyje su aktoriais Larisa Kalpokaite, Jonu Braškiu ir Inga Burneikaite-Tuminiene, grimo dailininke Dalia Žakyte bei dekoracijų montuotuoju Almantu Bučiumi kalbėjosi VMT Literatūrinės dalies vedėjas Vincentas Klipčius.

Kelias į pasaulį

Inga: Pirmoji mūsų kelionė – į Austriją 1989 metais. Vyko pertvarka, po truputį atsivėrė sienos. Jaunimo teatras jau buvo surengęs gastroles Jugoslavijoje ir mums tai atrodė didelis įvykis. Taigi tais metais į Jaunimo teatrą atvažiavo austrų teatras su spektakliu apie Vilniaus getą pagal Jošua Sobolio pjesę. Ir mes buvome pakviesti susipažinti. Buvo pirmosios pažintys, pirmieji nedrąsūs sakiniai angliškai. Labai susibendravome. Pakvietėm juos pasižiūrėti savo „Dvigubo nepastovumo“ – pirmo mūsų spektaklio Akademiniame teatre. Jo pastatymas buvo mums pirmas postūmis sukurti savąjį teatrą ir išeiti. Vykome į Zalcburgą traukiniais.

Larisa: Mes parodėme jiems tą spektaklį, taip pat ir žiūrovams. Prieš tai keturis kartus rinkosi meno taryba vertinti. Vis kažkas netikdavo, taigi Akademinis teatras nepriimdavo rodyti. Buvome ištikti visiškos frustracijos. O kai parodėm austrams – kilo furoras, jie švilpė, plojo, trypė kojomis. Pasirodo, trypti kojomis jiems – didžiausia pasitenkinimo išraiška. Būtent tada spektaklis buvo priimtas į Akademinio teatro repertuarą. Į Zalcburgą vykome kartu su Kauno dramos teatru ir „Lėlės“ teatru. Paskui 1990 m., per blokadą, atvyko pirkliai iš Toronto, išvydo „Čia nebus mirties“ ir pakvietė į festivalį. Stebino, kiek dėmesio ten buvo skirta mūsų spektakliui. Tiesa, dekoracijų nevežėme, nes buvo per brangu. Vietoje padarė. Vežėmės tik kostiumus ir, beje, duonos, lašinių, raugintų agurkų. Scenoje kvapas pasklisdavo, kiti prašydavo.

Dalia: Tos visos gastrolės buvo lyg iš giedro dangaus. Visuomet namie būdavo sukrauti du lagaminai, su vienu išvažiuoji, grįžti, pasikeiti, vėl važiuoji. Iš pradžių grimo skyrių ne visada veždavosi, stengdavosi taupyti. Apmokydavome aktorius, kaip nusigrimuoti, pasidaryti šukuosenas, žinoma, išeidavo ir nelabai kaip. Atkūrus nepriklausomybę jau imdavo visa sudėtimi. Bet vis tiek labai taupydavome – jei maistas netilpdavo į lagaminą, veždavome tarp dekoracijų, lyg kontrabandą.

Jonas: Gyvenome geram viešbuty, ant Ontarijo ežero kranto. Vietiniai lietuviai, su kuriais visur, kur vykome, bendraudavome, stebėjosi. Mes irgi. Visi suprato, ir mes taip pat, kad iš sovietinės Lietuvos atvažiavę menai yra dideli. Parodėm, ėmė rašyti vietiniai laikraščiai, buvo recenzijų. Mūsų spektaklis buvo vienas iš lyderių. Į Torontą turėjome skristi per Maskvą, nuvežėm penkis mažus „Šilelius“, daug dešrų. Viską paėmė, o bilietų nedavė. Netikėtai paskui susisiekėm su Varšuva, per naktį nuvažiavome iki jos ir iš ten jau išskridome.

„Maskarado“ sūkurys

Dalia: Aš nedalyvaudavau priėmimuose, būdavau grimo kambariuose. Nueidavome tik nusilenkti, būdavo daug ovacijų. Ypač po „Maskarado“.

Almantas: „Maskarade“, atrodo, nedaug tų dekoracijų, bet montuoti jas būdavo sudėtingiausia. Scenų planus gaudavome, bet vis tiek būdavo reikalingas režisierius, pasitardavome. Viena scena atrodydavo lyg pritaikyta spektakliui, ypač Anglijoje, kur senieji teatrai, kitur reikėdavo režisūrinių sprendimų. Tokia uždangėlė puslankiu priekyje būna – ji ir būdavo sudėtingiausia, dar duobes tekdavo padaryti. Iš linksmų nutikimų – kartą kapinių tvorelę pamiršom, važiavo Adomas Jacovskis su vietiniais į kapines, ieškojo, buvo triukšmo. Bet scenografas retai į gastroles vykdavo, Tuminas visad važiuodavo. Vienoje vietoje tam spektaklyje šaudavo raketos, pasirodydavo šiek tiek dūmų. Todėl kartą suveikė priešgaisrinė ir per spektaklį nusileido metalinė užuolaida. Paskui raketų atsisakėm.

Larisa: Su „Maskaradu“ buvo visos didžiosios kelionės. Buvome labai alkani įspūdžių. Ekskursijos, muziejai, susitikimai. O kiek nutikimų! Parmoje Adrija Čepaitė nuėjo pasižiūrėti Paganinio kapo, o kapines užrakino. Kiek jinai lakstė, kol kažką pamatė, kol paprašė, kad pakviestų sargą ir ją išleistų! O vakare spektaklis buvo. Kolumbijoje, prisimenu, scena buvo panašiai kaip Operhauze, truputį į žiūrovus besileidžianti. O spektaklyje muilas krinta, ir labai slidu, mes bėgom bėgom, slydom slydom, reikia jau išbėgti, aš bėgu pirma, ir kad paslydau, nugriuvau, visi – ant manęs. Vaidotas Martinaitis, kuris buvo atvykęs su kitu spektakliu, matė ir paskui sakė: „Chebra, kai slydinėjot, atrodė – kaip per tikrą ledą, o kai sukritot visi tarsi kortų kaladėlė – išvis fantastiška.“

Jonas: Juk „Maskarade“ turi bėgti iš paskutiniųjų, negali truputį, nes bus melas.

Inga: Tai buvo skirtingo temperamento žmonės, skirtingų taisyklių kraštai. Kaskart turi publiką nugalėti iš naujo, tam reikia ir jėgų – ne tik fiziškai prie didesnės scenos prisitaikyti, bet ir mokėti spontaniškai reaguoti, improvizuoti vidiniu veiksmu, ieškoti priėjimo prie kitos publikos.

Pasaulio temperamentas

Larisa: Kolumbija atrodė viena egzotiškiausių šalių. Tada ji buvo ir labai pavojinga.

Jonas: Gyvenom pačiam senamiesty. Gatvelė, viešbutis, langas. Ir parašyta: „Per šitą langą pabėgo Simonas Bolivaras, nes jį būtų nužudę.“ Sustojo autobusas prie viešbučio. Kol su lagaminais į jį nuėjom, mus saugojo šeši ginkluoti vyrai.

Larisa: Visur ginkluoti vyrai lydėjo. Antrą kartą, kai buvom su „Revizoriumi“, mūsų net į miestą neišleido.

Jonas: Į spektaklį – tik su kareiviais. Ten eilė atsistoja, mes tarp kareivių praeinam, tada vėl į autobusą ir – į viešbutį.

Larisa: Apvogė mus ten, kai ėjom į šventą kalną.

Jonas: Vietiniai lietuviai buvo mus įspėję.

Larisa: Mes keturiese: aš, Jonas, Sigitas Račkys ir Rasa Jakučionytė. Rasa naują lietpaltį įsidėjusi į Sigito odinę tašę, „muilinė“ dar buvo ir pesų. Ir staiga matome, kad kiti žmonės eina į šventą kalną ratu, o priešais trumpa tiesi gatvė, visai tuščia. Galvojame, eisime čia. Sekmadienis. Ir moteris, išėjusi pro duris, stovi prie laiptinės, rodo mums ženklus. Mes nesuprantam. Nusprendėm, gal turistai įkyrėjo iki gyvo kaklo. Pasišypsojom ir nuėjom. Einam per vidurį gatvės, po vieną – gatvė siaura, šaligatvis siauras. Ir tokia parduotuvytė maža, pagyvenęs žmogus stovi. O gatvytėj tokia įtampa... Praėjom pro tą parduotuvę. Atsidusau. Ir girdžiu atbildančius žingsnius – šeši bernai, visai jauni. Sigitas su taše mojuoja, man pirma mintis gelbėti tašę. Aš puolu, pradedu rėkti nesavu balsu, girdžiu, Rasa pradėjo rėkti, girdžiu – jau ir Jonas rėkia. Aš tą tašę gelbėti, o mane vienas iš vaikinų suėmė ir prispaudė prie sienos. Dar spėjau pagalvoti: „Oho, kokia švelni jo oda.“ Nežinia, kas tokiais momentais ateina į galvą. Ištraukė tašę ir dingo. Kaip pelės į visas puses. O gatvės gale stovi žmonės, viską mato. Kai jau pasukom jų link, vienas pasakė: „Tokia ta Kolumbija.“

Jonas: Tas kalnas buvo šventas visai Pietų Amerikai. Upės žmonių eidavo. Ant kalno – funikulieriai. Lyg šiais laikais viskas. Beje, Bogotos meras buvo lietuvis, Antanas Mockus.

Larisa: Kai jau leidomės funikulieriumi, viena moteris mus ramino, sakė, džiaukitės, kad neužmušė. Paskui vietiniai lietuviai aiškino, kad galėjo mus ir papjauti, bet patys išsigando, niekas jiems, matyt, nesipriešina. Ir nieks nerėkia.

Dalia: Korėjoje, atsimenu, nuėjome į turgų, nusipirkome sriubos, valgome. Trūksta druskos. Paprašome, ateina moteris, atsakinga už mūsų sriubą, paragauja – iš tavo lėkštės, su tavo šaukštu, ir atšauna, kad netrūksta.

Larisa: Atidarydavo vyrams duris, atitraukdavo kėdę, net maisto į burną įdėdavo. O moterys Korėjoje – viską pačios.

Prabilti lietuviškai

Jonas: Lietuviai žiūrovai mus žinojo ir mes juos žinojom. O užsienyje spektaklis augdavo. Jeigu gyvas ir geras augalas, duok jam kito grunto, jis iškart reaguos – kiek išvešės, kiek ne, bet reaguos. Pirmiausia mes sužavėjome gerais spektakliais. Žiūrovai, kad ir kokioj šaly būtume, mus suprato. O jeigu žiūrovas supranta – jauti, nes neša tave.

Inga: Išvažiavę pamatėme, kad turėjome vertybę, kurią saugojome ir kuri saugojo mus. Būdami čia sukūrėme pasaulinę vertę. Labai tuo didžiavomės. Išeini su savo teatru, vienas tarp visų užsieniečių, ir matai, kad tave vertina kaip šito spektaklio dalyvį, kaip aktorių, kaip žmogų. Rimas niekuomet nestatydavo apie šalį, jis statydavo apie žmones. Kiti išvysdavo tekste rusiškus vardus, ir iškart – samovarai ir sarafanai. Čia viso to nebuvo. Kanadoje rodėme „Čia nebus mirties“ – spektaklį iš pokarinės liaudies kūrybos, vyresnės kartos biografijų. Ir visi suprato.

Larisa: Mes, ta pirmoji karta, buvome ansamblis. Fiziškai jutome, ką reiškia vieno ar kito spektaklio atmosfera. Kaip radarai jautėme vienas kitą. Kuo daugiau vaidinome, tuo daugiau stengėmės išlaikyti tuos saitus, kurie kūrė atmosferą. Ji gal ir papirkdavo publiką. Visą laiką išliko, ir dabar išlikęs, pagrindinis moto – bėgti, kurti šventę. Su „Maskaradu“ važiuodavai ir visada žinojai, kad bus geriausias spektaklis. Visada buvo didelis noras išsaugoti jį. Kad liktų nors dalelytė to kvapo, to lėkimo į „Maskaradą“, to pūgos šėlimo. Visa kita ten nesvarbu.