Vidų atveriantis darbas

Aktorė Saulė Gotbergė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Antrininkas“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2025), „Kartoteka“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT, 2024), „Dviejų Korėjų susijungimas“ (rež. Artūras Areima, NKDT, 2024), „Taisykla“ (rež. Gornatkevičius, NKDT, 2023), „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“ (rež. Hilde Brinchmann, NKDT, 2022), „Kauno pavasaris ’72“ (rež. Jonas Tertelis, NKDT, 2022), „Emilių Emilis“ (rež. Gornatkevičius, NKDT, 2021), „Elektra“ (rež. Jaša Koceli, NKDT, 2020), „Pirmeiviai“ (rež. Gytis Padegimas, NKDT, 2020) ir kt.

Jūsų mama – aktorė Ilona Balsytė. Kiek tai lėmė profesijos pasirinkimą?

Iš dalies augau teatre – aktorių vaikams darželis nėra išeitis, nes spektakliai rodomi vakarais. Su sese dažnai būdavome teatre ir žiūrėdavome tuos pačius spektaklius po šimtą kartų. Iš tiesų nuo mažens galvojau, kad būsiu aktorė. Vis dar turiu laiškelį, kuriame penkiametė rašiau: „Močiutė nori, jog būčiau pianiste, bet aš noriu būti aktoriste.“ Žinoma, paauglystėje buvo etapas, kai maniau, kad aktorystė yra nesąmonė ir kai visi tikisi, jog būsiu aktorė, turiu daryti ką nors priešingo. Mąsčiau apie mokytojavimą, psichologiją, matematiką. Vis dėlto tas etapas truko neilgai, vis tiek norėjau vaidinti. Manau, kad nieko nenustebinau. Mama pasakė, kad pati puikiai žinau šios profesijos pliusus ir minusus, nes viską mačiau iš arti. Tiek ji, tiek visa šeima manimi pasitikėjo, todėl niekada savo pasirinkimu neabejojau.

Baigėte vaidybos studijas Algirdo Latėno ir Vido Bareikio kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip vertinate studijų patirtį?

Man labai pasisekė tiek dėl kurso, tiek dėl jo vadovų. Net po ilgo laiko jaučiame, kad buvo kuriama komandinė, šeimyniška atmosfera. Kadangi teatras – komandinis darbas, mes visad ir buvome komanda. Aišku, pasitaikė visko – dramų, santykių peripetijų, bet niekada nebuvo ydingos konkurencijos. Kiekvienas norėjome pasirodyti geriau nei draugas, bet ne jam kenkti ar nuvilti. Dėstytojai mus užaugino labai darbščius, atsakingus ir komandiškus. Jei tik turime spektaklį su bendrakursiais, visi labai džiaugiamės, juokiamės iki ašarų. Tikrai jaučiame ryšį. Mums labai pasisekė, kad beveik visą mūsų kursą priėmė į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Nors dabar daug kas išsivaikščiojo, po studijų kartu turėjome gražią ir sėkmingą pradžią profesionaliame teatre.

Kaip sekėsi dirbti su dviem gana skirtingais kurso vadovais?

Per pirmuosius studijų metus tiek Latėnui ir Bareikiui, tiek mums reikėjo suprasti, kaip drauge dirbti. Jiems norėjosi išties skirtingų dalykų. Bareikis buvo labai entuziastingas, disciplinuotas, augino mus tarsi kareivukus – patys tikrinome vieni kitų lankomumą, daug sportavome, rašėme dainas, rengėme koncertus. Taigi pirmaisiais metais visko buvo itin daug, bet po mokyklos mums to ir reikėjo. Ilgainiui šios vadžios atsileido. Dėstytojams kartu dirbti buvo sunku. Vėliau jie sutarė, kad jų vaidybos pamokos bus atskiros, o mes mokysimės iš jų abiejų. Tai irgi gerai, nes patirtys buvo skirtingos, mes matėme abiejų režisierių teatro suvokimo skirtumus bei naudojamas priemones. Abu dėstytojai mums pabrėžė komandiškumo teatre svarbą, juk atmosfera, tai, kaip jautiesi tarp kolegų, yra labai svarbu. Jei bijai ar jautiesi nepatogiai, sunku kurti vaidmenį ir veikti spektaklyje. Taigi abiejų dėstytojų skirtumai ir panašumai mums virto pliusais.

Koks buvo pirmas jūsų vaidmuo profesionalioje scenoje ir kaip sekėsi jį kurti?

Pirmas spektaklis buvo išties anksti. Vasarą po pirmo kurso kūrybinėje stovykloje sukūrėme Bareikio režisuotą spektaklį „Pasirinkimas“. Jo premjera įvyko Jaunimo teatre, o pats spektaklis buvo paremtas mūsų asmeninėmis istorijomis. Turiu prisipažinti, kad labai jo nemėgau. Net nežinau kodėl, tik, atsimenu, kai reikėdavo nusilenkti žiūrovams, nenorėdavau to daryti. Apimdavo keistas jausmas, juk tai pirmas darbas teatre, o taip jaučiausi. Tačiau man labai patiko Jaunimo teatras ir visa jo komanda. Tai buvo vienintelis mano darbas šiame teatre, tad jis tuo ir brangus, nes svajojau čia dirbti. Vėliau kelis savo spektaklius, sukurtus iš mūsų etiudų, rodydavome netradicinėse erdvėse. Labai įkvėpė, kad žiūrovai ateidavo į mus, studentus, pažiūrėti.

Po studijų kartu su kurso draugais buvote pakviesta į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Ar lengvai pavyko įsilieti į trupę?

Manau, nė vienam iš mūsų nekilo didelių abejonių, eiti ar ne. Bent jau man tikrai ne, juk tai puiki proga nuolat turėti darbo ir treniruotis. Pauzė po studijų būna gana sudėtinga, kaip ir bet kuri pauzė. Buvo nemaža pertrauka per pandemiją, taip pat buvau išėjusi motinystės atostogų. Sunku sugrąžinti kūną ir protą į parengtį, nes apima nepasitikėjimas savimi ir sustiprėja vidinis kritikas. Taigi buvo itin naudinga, kad mūsų kursas iš karto gavo galimybę vaidinti teatre. Žinoma, ateidami jau sudarėme didelę daugumą, tad mums įsilieti buvo lengviau. Bet visi mus priėmė labai šiltai, šis įspūdis nėra pasikeitęs ir tai atsiliepia kūryboje.

2023 m. baigėte scenos menų terapijos magistrantūros studijas. Kas paskatino rinktis šią kryptį?

Per pandemiją man trūko veiklos, todėl ėmiau ieškoti studijų. Kadangi dar būdama vaidybos studentė pradėjau dirbti su vaikais muzikos mokytoja, svarsčiau, kas apimtų mano vaidybos ir mokytojavimo patirtį. Taip atradau dramos terapiją. Nesiekiau persikvalifikuoti – norėjau didinti savo žinių bagažą, kuris padėtų dirbant tiek teatre, tiek su vaikais, paaugliais ar suaugusiaisiais edukacijų metu. Studijos buvo išties naudingos – pasirinkau orientuotis į dramos terapijos taikymą vyresnio amžiaus žmonėms. Praktikas atlikau senjorų socialinės globos namuose. Ten dirbdama supratau, kad nors dažnai sakome, jog mūsų ateitis yra jaunimas, iš tiesų visų mūsų ateitis – senatvė. Taigi daugiau meilės, pagarbos ir kantrybės turime skirti vyresnio amžiaus žmonėms. Bet rašyti magistro darbą buvo sudėtinga, nes akademijoje tiek rašyti niekada nereikėjo. Tuo metu dar ir laukiausi bei ruošiausi premjerai, tad buvo pralieta daug ašarų, maniau, kad daugiau niekada nieko neberašysiu. Vis dėlto praėjus laikui atrodo, kad būtų įdomu ir doktorantūrą kada nors išbandyti.

Naujausias jūsų darbas – Augusto Gornatkevičiaus režisuotas spektaklis ,,Antrininkas“. Kokį kūrybinį procesą patyrėte?

Prieš sugrįžtant į teatrą iš motinystės atostogų per interviu man pasiūlė ką nors sau palinkėti. Norėjau darbo, kuriuo degtų visa komanda. Manau, kad šio spektaklio kūrybinis procesas toks ir buvo. Spektaklio komanda nedidelė, atrodė, kad visi mėgsta šį darbą ir nori kartu kurti, todėl ir procesas buvo lengvas. Atrodytų, kad mano vaidmuo šiame spektaklyje sunkus, su daugybe išgyvenimų, bet nebuvo nė vieno momento, kai būčiau įklimpusi ar galvočiau, kas čia vyksta. Jis labai švelniai augo, lipdėsi ir pynėsi. Man šis darbas labai brangus. Taip pat turėjau puikius kolegas. Spektaklyje mano partneriai – Pijus Narijauskas ir Robertas Petraitis – dubliuojasi, su jais vaidiname porą. Iš pradžių jaudinausi, kad reikės vaidinti pakaitomis. Tačiau nebuvo taip sudėtinga, nes abu aktoriai nuostabūs. Tai net tapo privalumu, mat jie abu labai skirtingi ir aš turėjau prie kiekvieno prisitaikyti, o mano personažas dėl to įgavo dar daugiau spalvų. Turiu daug ironijos ir kandumo, režisierius man vis sakydavo neironizuoti. Kai pavyko tai padaryti, savyje atradau švelnumo, kurio iš tiesų bijodavau. Ironija man suteikdavo saugumo. Labai vertinu darbus, kurie praplečia ir atrakina mano vidų.

Tai jau trečias Gornatkevičiaus spektaklis, kuriame vaidinate. Kaip sekasi kurti su šiuo režisieriumi?

Su „Antrininku“ buvo antras pilnas procesas, nes spektaklyje „Emilių Emilis“ pakeičiau kitą aktorių. Šį spektaklį labai mėgstu, nors kai tenka prisijungti prie jau sukurto darbo, dažniausiai tokio ryšio nebūna. Man patinka dirbti su Augustu. Jis labai pedagogiškas, moka sakyti pastabas taip, kad tavęs nežemintų, o kaip tik atrastų ką nors gražaus. Todėl kūrybinis procesas būna šviesus. Jam labai svarbūs personažai, vis ieškome, kuo jie skiriasi nuo mūsų pačių, tai viena žaviausių darbo dalių. Kai kūrėme „Taisyklą“, neturėjome jokios medžiagos, pasakojome savo istorijas apie paauglystę, daug juokėmės, darėme etiudus ir taip lipdėme šį darbą. O „Antrininką“ statėme pagal parašytą pjesę, ją analizavome, tad darbas buvo labiau tradicinis. Šiame procese medžiagos analizė buvo įdomi, nes tai šiuolaikinė pjesė, daugelis temų mums artimos. Ir mąstome su režisieriumi panašiai – gerai suprantu, ką jis sako. Tačiau vertingiausia buvo tai, kad Augustas labai anksti mums liepė stotis ant kojų ir tiesiog eiti vaidinti. Iš pradžių būna taip nepatogu, kad, regis, išsinersi iš odos. O prieš premjerą supranti, kad viskas taip įaugę į kūną, jog gali drąsiai eiti į sceną ir pasidalinti su žiūrovais savo atradimais. Džiaugiuosi, kad Augustas kažką manyje pamatė ir suteikė erdvės kurti.

Rudenį vaidinote Gintaro Varno spektaklio „Kartoteka“ premjeroje. Koks buvo jo kūrybinis procesas?

Man labai patiko dirbti su Varnu ir pamatyti jo teatrą iš vidaus. Tačiau pjesė sena, parašyta iš vyro perspektyvos, moterys seksualizuojamos, ir iš pradžių maniau, kad repetuoti bus labai neįdomu, bet buvo atvirkščiai. Galiausiai per procesą radau pateisinimą, kodėl moterys vaizduojamos būtent taip. Spektaklis – pagrindinio personažo galvoje vykstantis veiksmas, jo atsiminimai ir fantazijos, todėl ir požiūris į moteris yra būtent šio pagrindinio herojaus. Tuomet pasidarė lengviau kurti ir mėgautis procesu.

Spektaklyje dubliuojamės su Migle Navasaityte, tad džiaugiuosi, kad mums pavyko kartu dirbti. Toks procesas įdomus ir naudingas – tu kuri personažą, jį vaidini, o tada atsisėdi ir žiūri, kaip kitas daro lyg ir tą patį, bet kitaip. Tai nuostabi galimybė tą personažą auginti, pasiimti kažką, ko pati nesugalvotum. Man patiko beribis spektaklio fantazijos pasaulis. Šiame procese Varnas buvo labai atviras aktorių pasiūlymams, turėjome laisvę kurti.

Kokio spektaklio kūrybinį procesą galėtumėte išskirti?

Kiekvienas procesas savaip sudomina, turi savą intrigą ir kažką, ką reikia išpinti ir atrasti. Jie visi turi savo spalvą. Yra tokių procesų, kuriuose patiriame kažkokį dvasinį sunkumą, yra tokių, kai keliaujame per fantazijų pasaulį, kūrybą, yra ir fizinių procesų, kai fiziškai atiduodame daug savo energijos, o yra ir tokių, kuriuose vyrauja gera aura ir smagi kompanija. Viskas labai skirtinga, todėl sunku ką nors išskirti.

Man labai patiko mūsų pirmaisiais metais teatre režisieriaus Jašos Koceli statytas spektaklis „Elektra“, nors jis ir buvo nesėkmingo likimo – jį rodėme neilgai dėl pandemijos ir praretėjusios trupės. Spektaklį kūrė visos mūsų kurso merginos, todėl patyrėme stiprią moterišką bendrystę. Juokavome, kad mes daug kietesnės už bendrakursius.

Visus kūrybinius procesus savaip mėgstu. Šiuo metu su režisieriumi Justu Terteliu kuriame spektaklį paaugliams pagal Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“. Galbūt režisierius ant mūsų pyksta, bet kažkodėl per repeticijas labai daug juokiamės. Nors spektaklis yra apie getą ir ten gyvenančius žmones, mes gerai leidžiame laiką ir ieškome šviesos. Juk pasakojant net pačias sudėtingiausias ir skaudžiausias istorijas norisi lengvumo.

Dėkoju už pokalbį.