Adomas Juška ir Lauryna Liepaitė: bent akimirkai nustebti teatro salėje

Vasario 26 ir 27 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos (JMDT) teatre įvyks Adomo Juškos spektaklio „Priešinimosi melancholija“ pagal to paties pavadinimo László Krasznahorkai romaną premjera. Apie kūrybinį procesą skaitykite interviu su režisieriumi ir scenografe Lauryna Liepaite.

Adomai, kaip atradote romaną „Priešinimosi melancholija“? Kas sudomino imtis šio kūrinio pastatymo?

Adomas Juška: Prieš penkerius metus šią knygą, kaip ir daugumą mano statomų kūrinių, padavė ir liepė perskaityti mano draugas Andrius Bialobžeskis. Perskaitęs iškart supratau, kad autoriaus mąstymas, požiūris ir kalba – absoliučiai išskirtiniai. Nuo tada žinojau, kad noriu kada nors ją pastatyti. Tai nuostabi knyga, kuri mane praturtino kaip žmogų ir dabar jau kaip režisierių. Ko dar norėti iš knygos? Vien dėl jos sužinojau, kodėl vienos natos dera tarpusavyje, o kitos ne, susipažinau su skirtingomis derinimo sistemomis ir jų filosofinėmis implikacijomis, su sąvokos „melancholija“ istorija. Ir čia tik „sausoji“ dalis, dar svarbiau yra žmonės – knygos veikėjai. Man neįkainojama pažintis su Valuška ir jo pasaulio matymu. Taip pat pažintis su autoriumi per jo kūrybą.

„Priešinimosi melancholija“ analizuoja, kaip skirtingai saujelė veikėjų elgiasi senosios santvarkos griūties akivaizdoje. Kodėl pasirinkote scenoje nagrinėti šią temą būtent dabar?

A. J.: Netikiu, kad tokį kūrinį kaip šis galima pasirinkti tam, jog būtų „nagrinėjama tema“ ar kažkas panašaus. Mano supratimu, tai būtų didaktiška, reduktyvu ir, svarbiausia, nuobodu. Tikrame meno kūrinyje telpa visuma, kurios neįmanoma redukuoti į temas ir pagrindines mintis. Tai mažas pasaulis su savo pradžia ir pabaiga, dėsniais ir gyventojais. Žinoma, tai nereiškia, kad knyga neturi filosofinio, tematinio pamato. Bet jis yra išreikštas per žodžius, sakinius, vaizdinius, personažus, siužetus. Mano nuomone, jei knyga iš tikrųjų gera, jos keliami vaizdiniai, jausmai, mintys ir idėjos nėra atskiriami. Skaitydami knygą į pasaulį, įvairias temas žiūrime iš skirtingų personažų perspektyvos. Ir jie gali visiškai skirtingai suvokti tą pačią temą. Kas yra žlugimas? Kas yra tvarka? Valuška ir Esternė šiuos dalykus apibrėžtų visiškai kitaip. Geroje knygoje tema yra neatskiriama nuo jos išraiškos būdo, nuo požiūrio į ją.

Lygiai taip pat su spektakliu. Mano tikslas nėra nagrinėti temą ar „adaptuoti“ literatūros kūrinį. Absurdiška būtų bandyti „adaptuoti“ paveikslą į styginį kvartetą, eilėraštį – į interaktyvią instaliaciją. Per ilgą teatro istoriją tapo visai įprasta į spektaklio statymą žiūrėti kaip į teksto adaptavimą. O mūsų laikais – kaip į temų ar aktualių klausimų nagrinėjimą. Man tai neįdomu. Mano tikslas – surinkti komandą žmonių, kurių mąstymas ir kūryba man įdomi, ir kartu su jais susidurti su šia knyga, su šiuo autoriumi. Ir iš šio susidūrimo, jo sukeltos nuostabos, pagarbos, meilės sukurti savitą, teatrinę visumą, o ne adaptaciją ar temos nagrinėjimą. Labai rekomenduoju paskaityti, ką apie „adaptaciją“ įvairiuose interviu kalba pats knygos autorius. Ir prie to paties, ką apie tai kalbėjo Tarkovskis; arba pažiūrėti 2002 m. filmą „Adaptacija“.

Kokius pagrindinius veikėjus matysime scenoje?

A. J.: Derdis Estera – buvęs muzikos mokyklos direktorius, protingiausias žmogus mieste, jau keleri metai neišeinantis iš namų ir į juos įsileidžiantis tik Valušką. Janošas Valuška – paštininkas, kaimo „idiotas“, beveik benamis, kuriam labiausiai už viską rūpi kosminių kūnų judėjimas. Tiundė Esternė – Esteros žmona, jau keletą metų gyvenanti atskirai, bandanti pakliūti valdžion, kad galėtų „apvalyti“ miestą nuo to, kas, pagal ją, silpna ir supuvę. Pflaumnė – Valuškos motina, išvariusi sūnų iš namų už girtuokliavimą ir atsidavusi paprastiems džiaugsmams: uogienių konservavimui, operetėms, kambarinių augalų priežiūrai. Nenoriu per daug išduoti apie veikėjus, noriu, kad žiūrovas pats juos apibrėžtų ir įvertintų.

Spektaklyje pagrindinius veikėjus įkūnys Albinas Kėleris, Eleonora Koriznaitė, Aušra Pukelytė ir Donatas Želvys. Kodėl pasirinkote šiuos aktorius?

A. J.: Nemanau, kad statant šią knygą Miltinio teatre kažkam ateitų į galvą, jog Derdį Esterą gali vaidinti koks kitas aktorius, nei Albinas. Nežinau, ar verta pasakoti apie jo autoritetą trupėje, apie jo požiūrį į darbą, apie jo profesionalumą – turbūt visiems ir taip aišku. Pflaumnę vaidins Eleonora. Šis personažas knygoje turbūt mažiausiai iš keturių išplėtotas, todėl reikėjo didelio pačios aktorės indėlio, ir labai džiaugiuosi, kad Eleonorai pavyksta Pflaumnę, kaip personažą, praturtinti, suteikti jai gyvybės ir humoro. Esternę ir Valušką vaidins Aušra ir Donatas. Su jais abiem jau esu dirbęs, susipažinęs su jų mąstymu, žinau, kaip jie repetuoja ir ką sugeba scenoje, todėl žinojau, kad man su jais bus lengva rasti bendrą kalbą, o jiems bus įdomu kurti šiuos vaidmenis.

Aktoriams užduotis tikrai nelengva. Pradedant tuo, kad nėra pjesės, dirbame su romanu, kurdami inscenizaciją proceso metu. Tai reiškia, kad yra daug nežinojimo, eksperimentavimo, kuris ne visada vaisingas. Prieinami akligatviai, scenos, kurios atrodo pavykusios, po savaitės nebesižiūri, kai šalia jų atsiranda kitos scenos. Tai labai daug kantrybės ir pasitikėjimo reikalaujantis procesas. Dar liko trys savaitės, bet iki dabar esu patenkintas šia trupe, jų santykiu su darbu, vieni su kitais bei tuo, kaip jie priima kūrybinės komandos pasiūlymus. Todėl esu dėkingas visiems aktoriams ir labai norėčiau paminėti Julių, Laimutį, Jorį, Roką, Urtę, Kamilę, Mantą, Mindaugą, Dainių. Jiems nežinojimo buvo net daugiau nei pagrindinius personažus kuriantiems aktoriams, bet visuomet jaučiau jų susitelkimą, susidomėjimą pačiu spektakliu ir jo idėjomis. Be to kūrybinis procesas būtų buvęs neįmanomas. Esu už tai labai dėkingas.

Lauryna, nuo ko atsispiriate kurdama šio spektaklio scenografiją? Kokia ji bus, ką siekiate joje išryškinti?

Lauryna Liepaitė: Pradžioje man svarbiausia yra medžiaga, kuri atsiduria mano rankose, šiuo atveju – romanas „Priešinimosi melancholija“. Knyga ilgai gulėjo mano knygų lentynoje, kartą bandyta skaityti, bet, kaip dažnai nutinka su knygomis, pradėtomis skaityti ne laiku, ties keliais puslapiais padėta atgal su pažadu „kai bus daugiau laiko“. Vėliau ją man į rankas įdavė Adomas, prašydamas perskaityti ir neužtrukti.

Pirmoji scena knygoje vyksta traukinyje – tai buvo pirmas objektas, pasižymėtas mano užrašų knygelėje skaitant romaną. Užaugau netoli traukinių stoties, traukinio garsas yra mano tapatybės dalis, jį pamenu iš naktį perkabinamų vagonų triukšmo. Traukinyje telpa viskas – vagonas-restoranas, kupė, kuriuose miegama ilgų kelionių metu, ir bendras vagonas, kuriame susigrūda daugybė keleivių. Jame telpa visas miestelis, jis kaip planeta, lėtai besisukanti bėgiais. Geležinkelis lyg vieno iš pagrindinių veikėjų Valuškos kosmosas, jame greitėjantys vaizdai pro traukinio langą susilieja ir virsta žvaigždėmis.

Kitas man labai svarbus vaizdinys romane – cirkas. Jis kitoks, negu mes įpratę matyti, – jokių tigrų ar akrobatų, tik pūvantis banginis. Tai mane nuvedė į irimo temą: viduryje miestelio irsta demonstruojamas didžiausias pasaulio žinduolis, pūva žmonės miestelio pakraščiuose, spektaklio metu dalimis suyra ir vaizdas scenoje.

Šio spektaklio erdvė – be apčiuopiamo laiko, su gal kiek jaučiamu sovietmečio brutalumu, nuasmenintomis viešosiomis erdvėmis. Svarbiausias joje yra kosmosas, mažo daikto sukimasis aplink didelį – taip juda dekoracija, taip juda personažai. Traukinys tampa saule su dangaus kūnais, judančiais aplink.

Judviejų kūrybinė partnerystė statant „Vakarų krantinę“ įvertinta „Auksiniais scenos kryžiais“ už režisūrą ir scenografiją. Papasakokite apie kūrybinį procesą – kodėl per repeticijas renkatės dirbti išvien?

L. L.: Ne kartą esu sulaukusi šio klausimo skirtingomis aplinkybėmis ir kurdama su skirtingais žmonėmis. Dažnai tai, kad dailininkas dalyvauja, o ne pateikia paveikslėlį ir dingsta, paverčiama savotiška supergalia. Nesijaučiu tokią turinti. Dirbdama noriu jaustis proceso dalimi, matyti, kodėl scenos keičiasi, kokius sprendimus aktoriai atranda mano sukurtame dekore. Juk mes visada kaip susitarę kartojame, kad teatras yra bendras kūrybinis procesas. Norėčiau, kad tai neliktų tik skambūs šūkiai, gal tada mums ir nebekiltų klausimų, kodėl dailininkas visad dalyvauja bendrame procese, – juk jis yra to bendro teatro kūrėjas, ar ne?

A. J.: Tai, kad toks klausimas išvis kyla, daug sako apie tai, kaip Lietuvoje ugdomi režisieriai ir scenografai. Jie mokosi skirtingose akademijose, neturėdami sąlygų atlikti bendras užduotis, mokytis dirbti kartu. Dažnai ketvirtakursiai režisieriai nepažįsta nė vieno ketvirtakursio scenografo. Aktorius, veikiantis erdvėje, keičia žiūrovo erdvės patirtį. Jei scenografas to nejaučia, nemoka valdyti – jis nepasiruošęs dirbti teatre. Lygiai taip pat ir režisieriai.

Pirmųjų spektaklių scenografijas kūriau pats (o iš tikrųjų padedamas scenografijos dėstytojos Nadeždos Gultiajevos – be jos nieko nebūčiau padaręs). Scenografo į komandą neėmiau todėl, kad net neįsivaizdavau, kaip reikia su juo dirbti. Nesupratau, kiek daug atimu iš savo spektaklių. Visa tai suvokiau labai iš lėto, per nelengvas patirtis – dar ir dabar turiu daug mokytis.

Prieš porą metų, nuėjęs į kelias scenografijos studentų sesijas, susidūriau su kažkokia paraleline visata, kurioje, atrodo, svarbiausia, ar maketas kruopščiai padarytas. O apie tai, kaip ši erdvė pakeis žiūrovo santykį su joje veikiančiu žmogumi, kokias galimybes sudaro aktorių veikimui – nė žodžio. Studentai scenografai nepratę apie tai galvoti, nes nė karto neturėjo progos dirbti kartu su studentais režisieriais. Ir atvirkščiai. Aš nekaltinu studentų ar dėstytojų, bet sukurta mokymo sistema ir sąlygos yra apgailėtinos. Kažkodėl mūsų pagrindiniams meno universitetams atrodo normalu paleisti žmones su diplomu į vakuumą, o ne į realią kūrybinę erdvę, kurioje spektaklis kuriamas komandoje. Ne nusibrėžiant ribas – čia mano, čia tavo, o atsispiriant nuo vienas kito pasiūlymų.

Didžioji dalis sprendimų mūsų spektaklyje, nuo didžiausių iki smulkmenų, yra bendri tikrąja to žodžio prasme – aš pasiūlau vienokią idėją, Lauryna kitokią, išgirdęs jos mintis pasiūlau kažkokių pakeitimų, ji pasiūlo pakeitimų mano pakeitimams ir po kokio mėnesio mes prieiname tašką, kuriame nebeįmanoma padalinti: čia sugalvojau aš, o čia tu.

Kiek leidžiate vienas kitam patarti ne savo disciplinos klausimais?

L. L.: Nemanau, kad ta riba, skirianti mūsų disciplinas, egzistuoja. Manau, ji neegzistuoja net tą akimirką, kai aš einu išrinkti dažų spalvos dekoracijai, o tuo tarpu Adomas sėda peržiūrėti pjesės teksto. Mes pasitikime vienas kito sprendimais. Yra užduočių, kurias spektaklio kūrybiniame procese priimu viena, bet net ir tada jos nėra tik mano.

Kaip apibūdintumėte vienas kitą, kaip menininkus?

L. L.: Adomas turi labai daug laisvės savyje, mane žavi jo noras teatre rizikuoti – rinktis kūrinius, kuriuos reikės atrasti procese, kurie neturi greitų ir lengvų sprendimų.

A. J.: Lauryna iš esmės ir nesumeluotai darbšti. Darosi madinga šnekėti, kaip persidirbau ir nepamiegojau, šiek tiek kuriant įvaizdį, o Lauryna, vardan spektaklio iš tikrųjų persidirba ir nepamiega, ir niekam dėl to nesiskundžia. Kai pamatai tai savo akimis, supranti, kad šiuo žmogumi gali pasitikėti besąlygiškai. Tai aš ir pasitikiu. Be to, ir tai ne mažiau svarbu, ji įdomiai mąsto ir jai įdomu mąstyti.

Adomai, jūsų kūrybinėje biografijoje – ne vienas sudėtingas, didelės apimties, regis, nepastatomas kūrinys (tarkim, Jorge Luiso Borgeso kūryba ar Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“), reikalaujantis inscenizacijos rašymo, keliantis daug išbandymų. Ne išimtis ir „Priešinimosi melancholija“. Kas traukia imtis tokių kūrinių teatro scenoje?

A. J.: Įsivaizduok, draugas sako: „Pažiūrėk, šoksiu iš pirmo aukšto balkono.“ Turbūt galvotum: „Šok, kam čia mane šauki.“ Bet įsivaizduok, jei draugas sakytų: „Pažiūrėk, šoksiu iš penkiolikto aukšto, pasidariau tokį kaip ir parašiutą iš antklodžių ir...“ – tikrai būtų įdomu. Net jei nepavyks, nepavyks įspūdingai. Trumpai tariant, jei nėra ambicijos (net jei nepamatuotos) – neįdomu dirbti, nėra paskatos kurti, perlipti savo paties galimybes. Be to, man patinka, kai aktoriai ateina į pirmą repeticiją ir sako: „Neįsivaizduoju, kaip tokį dalyką įmanoma pastatyti.“ Aš irgi neįsivaizduoju. Milžiniškas banginio lavonas? Trys šimtai žmonių, nusiaubiančių miestą? Neįmanomi dalykai teatre. Tam ir yra tie mėnesiai repeticijų, kad kartu sukurtume kažką, ko negalėjome įsivaizduoti pavieniui.

Kaip teatro žiūrovas, mąstau taip pat. Juk anekdotas nebus juokingas, jei gali atspėti pabaigą. Jei ateinu į spektaklį ir viskas praeina taip, kaip ir aš galėčiau įsivaizduoti, tuomet kam visa tai? Kuo tai mane praturtino? Duokit man bent akimirką nustebti teatro salėje. „O, aš taip nebūčiau įsivaizdavęs“, – tai juk dovana, jei gali taip pasijausti.