Aktorė Ilona Kvietkutė Vilniaus mažajame teatre sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (rež. Christianas Weise, 2024), „Ein Elefant“ (rež. Tadas Montrimas, 2022), „Čia nebus mirties“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, 2020) ir daugelyje kitų. Už Sonios vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“ (rež. Tomi Janežičius, 2021) apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Kodėl nusprendėte rinktis vaidybos kelią?
Penktoje klasėje pajutau norą vaidinti. Įtaką man padarė įvairūs filmai apie princeses – visuomet norėjau jas vaidinti. Eidama iš mokyklos pastebėjau ant stulpo kabantį kvietimą lankyti teatro studiją. Tuomet supratau, kad noriu mokytis vaidybos ir dalyvauti teatro būrelyje. Iki studijų aštuonerius metus lankiau teatro studiją pas Albiną Damašauskienę. Pamenu, Raseinių kultūros centre reikėjo laikyti net stojamąjį egzaminą. Tad iš šių pamokų po truputį supratau teatro niuansus, energiją, jėgą. Gal tik po dvejų metų paaiškėjo, kaip teatre reikia veikti. Per visus tuos metus įgijau stiprų teatro pagrindą.
Kas vyko toliau?
Mąsčiau apie režisūros studijas Klaipėdoje, bet nusprendžiau stoti į vaidybą. Vilniaus aktorių, teatrų ir tuo metu kursus rinkusių režisierių nežinojau. Algirdą Latėną dar buvau girdėjusi, bet Rimo Tumino – ne. Kadangi būrelio vadovė griežtai liepė stoti pas Tuminą, taip ir dariau. Trys stojamųjų dienos buvo pilnos įtampos, turėjome visą dieną sėdėti koridoriuje ir laukti savo eilės. Pamenu, kartu su manimi laukusi įspūdinga mergina išėjo pavalgyti. Kaip tik tuo metu ją pakvietė, kadangi neatėjo laiku – nebeįstojo. Kai nuėjau į tualetą, atbėgo tuometis vaidybos magistrantas Gintaras Tubelis ir liepė greitai lėkti į sceną. Tad jei ne jis, irgi būčiau praleidusi savo eilę. Dar puikiai prisimenu vadovės žodžius, kad jei aktorius kaip anksčiau vis dar būtų rinkę pagal grožio standartus, būčiau neįstojusi. Tačiau Tuminas rinko itin skirtingus aktorius ir su bendrakursėmis buvome labai nepanašios.
Kokia jūsų studijų patirtis?
Pirmi metai buvo itin nelengvi – sunkiai pripratau prie Vilniaus, tiksliau, visus ketverius metus stengiausi prie jo priprasti. Iš pradžių nesupratau, ko dėstytojai iš manęs nori, buvo sunku kurti etiudus, todėl jaučiausi labai nevykusi. Džiaugiuosi, kad buvo mane palaikančių ir mano pastangas vertinančių dėstytojų. Jų pamokas pritaikiau ne tik studijose, bet ir gyvenime. Galbūt mūsų kursui apskritai trūko aiškesnės sistemos, nes labiau dirbome pagal nuojautą. Taigi buvo visko, studijų patirtis – tarsi amerikietiški kalneliai.
Koks buvo jūsų pirmasis vaidmuo profesionalioje scenoje?
Tai įvyko Tumino „Revizoriuje“. Kai išleidome spektaklį, buvau trečio kurso studentė. Pamačiusi dirbančius profesionalus, pajutau didžiulį skirtumą tarp studijų ir realaus darbo teatre. Jaučiau didžiulį džiaugsmą dirbti su teatro legendomis – Arūnu Sakalausku, Vytautu Šapranausku, Gediminu Girdvainiu, Arvydu Dapšiu, Sigitu Račkiu, Egle Gabrėnaite, Andriumi Žebrausku ir kitais. Matyti, kaip jie dirba, ir būti ten buvo labai stipru. Kadangi buvau studentė, tyliai sėdėjau, klausiausi jų, bandžiau viską sugerti ir mokytis. Šis spektaklis man itin brangus, su juo išmaišėme daug pasaulio. Jis visad primena tą jaunatvišką gyvenimą.
Vilniaus mažajame teatre dirbate daugiau nei dvidešimt metų, čia sukūrėte apie dvidešimt vaidmenų. Kaip apibūdintumėte šį kūrybinį laikotarpį?
Tiesiog einu ir dirbu – kiekvieno spektaklio patirtis labai skirtinga ir ji vis kaupiasi. Nėra taip, kad su kiekvienu vaidmeniu šaunama į aukštumas. Visuomet stengiuosi darbą atlikti kokybiškai, bet išties stiprių vaidmenų per visus šiuos metus greičiausiai buvo šeši. Dabar nepamenu, bet arba Eglė Gabrėnaitė, arba Regimantas Adomaitis yra puikiai pasakę, kad duok Dieve aktoriui per visą gyvenimą sukurti bent vieną stiprų vaidmenį.
Kaip prisijungėte prie Vilniaus mažojo teatro trupės?
Tuminas rinko kursą būtent Vilniaus mažajam teatrui. Reikėjo jaunų aktorių, todėl visi iš anksto žinojome, kad čia dirbsime. Kaip tik tuo metu teatras kėlėsi ir į dabartinę vietą Gedimino prospekte. Veikiausiai į trupę įsiliejau su „Revizoriumi“, o likę bendrakursiai kiek vėliau, vaidindami spektakliuose. Dabartinė situacija man atrodo sudėtingesnė, nes ne visi studijas baigę aktoriai turi kur dirbti, todėl kursas išsibarsto. Labai džiaugiuosi, kad mūsų kurso branduolys galėjo dirbti kartu.
Koks buvo režisieriaus Tomi Janežičiaus spektaklio „Dėdė Vania“ kūrybinis procesas?
Buvo sunku. Dėl karantino spektaklį statėme beveik dvejus metus. Žinoma, su didžiulėmis pertraukomis, tačiau atrodo, kad vis viena pritrūko laiko. Per procesą vyko susidūrimas su savimi ir tarsi sugrįžimas į pirmą kursą, kai reikėjo kurti etiudus ir jie buvo nevykę. Tai kirto per smegenis ir ego – juk esu profesionali aktorė. Buvo didžiulis spyris... Džiugu, kad dalis etiudų panaudoti spektaklyje, tačiau nemažai gražių momentų ir nebeliko.
Iš pradžių visi keitėmės vaidmenimis ir ėmiau repetuoti auklę. Pamenu, savo draugei pasakojau, kad auklės vaidmuo yra mano arkliukas, tačiau norėtųsi iššūkių, tarkim, Sonios vaidmens. Ji paklausė, ar leisčiau vaikui žaisti su degtukais, atsakiau, kad ne. Pasak jos, ir man niekas neduoda to daryti, nes dar nesu pasirengusi. Kai supratau, kad esu pasirengusi, vaidmenį gavau. Regis, taip buvo lemta ir taip turėjo nutikti.
Kaip sekėsi kurti Sonios vaidmenį?
Spektaklyje „Pupos“ vaidinau savo močiutę, „Šeimyninėse istorijose“ buvau senelis, tad taip sutapo, kad Sonia visiškai atitiko mano vidų. Atradau šeimyninių, gyvenimiškų situacijų panašumų. Pati vaidmens kūrimo pradžia buvo sunki, praėjo nemažai laiko, kol perpratau, kokios vaidybos reikia. Vėliau peržengiau per save, dariau, kaip man išeina, ir, matyt, viduje paleidau tai, kas mane rakino. Leidau sau būti pažeidžiamai, o tai buvo sunku. Režisierius man kartojo, kad turiu juo pasitikėti. Tai supratus, viskas susidėliojo į vietas. Esu įpratusi apsitverti visomis įmanomomis sienomis, kad niekas neskaudintų, o čia reikėjo atidaryti vartus. Tad po truputį reikėjo perlipti visus kompleksus. Žinoma, atsisukusi atgal nebesuprantu, kodėl reikėjo tiek priešintis. Viskas buvo mano galvoje. Mane labai žavi Martyno Nedzinsko improvizacijos lygis, buvimas čia ir dabar bei visos situacijos matymas – tai genialiu, unikalu, net galva svaigsta.
Kuo įsiminė darbas su režisieriumi Janežičiumi?
Aš jo bijojau, nes jis viską matė, nesicackino. Vienu metu jis man pasakė: jei nenori vaidinti – eik iš scenos. Pradėjau verkti, nes nesupratau, ko jis nori, o to pasakyti kažkodėl nedrįsau. Vėliau jis suprato, kad jei mane griežčiau paspaus – užsidarysiu. Nuo to laiko jis švelniai ir gražiai bendravo, elgėsi delikačiai, net jei ir būdavau neteisi, stengdavosi tai pasakyti apeidamas aplinkui, už tai jam esu dėkinga.
Per kūrybinį procesą visai komandai vyko begalė pamokų ir transformacijų – tiek kiekvienam atskirai, tiek visiems kartu kaip grupei. Jaučiausi perėjusi skaistyklą ir pragarą, kol pasiekiau rojų. Režisierius mus lupo kaip kopūstus – lapą po lapo. Buvo visko – vyko susidūrimas su savimi, pasipriešinimas, skausmas, kol pavyko susiimti. Visiems mums tai buvo smegenis sprogdinantis procesas, bet rezultatas viso to vertas. Dabar vaidindami spektaklį jaučiamės puikiai.
Už Sonios vaidmenį pelnėte „Auksinį scenos kryžių“. Kaip į tai reagavote?
Kai buvau jaunesnė – šis apdovanojimas buvo svajonė. O tuo metu jo jau nesitikėjau ir nelaukiau. Tačiau tikrai džiaugiausi, nes gauti apdovanojimą malonu – tai patvirtinimas, kad tikrai gali vaidinti, bet metai duoda savo. Buvo džiugu dėl mūsų teatro ir kolektyvo. Vien už šį spektaklį buvome nominuoti šešiose kategorijose ir keturias jų laimėjome. Tai buvo stipru, kaip ir mūsų pačių susivienijimas. Įvyko režisieriaus ir aktorių susijungimas – be to nieko nebūtų.
Spalį įvyko Christiano Weise’s režisuoto spektaklio „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ premjera. Koks buvo jo kūrybinis procesas?
Man patinka režisieriai, kurie eina koja kojon su aktoriumi. Manau, dabar tai tampa retenybe, o šiuo atveju režisierius tai ir darė, nors proceso pabaigoje veikiausiai šiek tiek pritrūko laisvumo. Spektaklyje visi atlikome funkciją, kurios jis norėjo, ir bandėme suprasti bei išpildyti stilistiką, nes su ja tikrai buvo ką veikti. Buvo sudėtinga – kūrybinį procesą pradėjome nuo formos, o pačių personažų dar nebuvome sukūrę. Kai mus aprengė įspūdingais, kūną išdidinančiais kostiumais ir pamatėme, kaip vizualiai atrodo mūsų personažai, bandėme pripildyti jų vidų. Tai buvo toks atvirkštinis procesas, nes pradėjome nuo ž ir keliavome iki a. Man patiko, nes dar nebuvau to dariusi, tai buvo iššūkis. Patiko ir vokiečių kūrėjų komanda, dirbusi profesionaliai, pagarbiai. Aišku, likus savaitei iki premjeros visų nervai buvo įtempti, bet taip yra visada. Spektaklis mano stiliaus – pati esu šaržuota ir charakterinė aktorė.
Kokie jūsų kūrybiniai planai?
Kovą Vilniaus mažajame teatre turėtų įvykti Oskaro Koršunovo „Kanto“ premjera. Laukia ir Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Žiurkės“. Didelių kūrybinių ambicijų neturiu, viskas atsiranda pakeliui, tik reikia dalyvauti.
Dėkoju už pokalbį.