7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atrakinti vaidmenį

Pokalbis su aktoriumi Robertu Petraičiu

Ingrida Jankauskaitė
Nr. 32 (1524), 2024-10-11
Teatras
Robertas Petraitis spektaklyje „Orfėjas“. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Orfėjas“. D. Matvejevo nuotr.

Aktorius Robertas Petraitis sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Atidaryk duris“ (rež. Justinas Vinciūnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2024), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis, Vilniaus mažasis teatras, 2024), „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ (rež. Povilas Makauskas, „Transmutation Theatre“, 2023), „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2023), „Belaukiant Godo“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras, 2022) ir kt.

 

Kodėl pasirinkote vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir kaip prisimenate šį laikotarpį?

Pasirinkau vaidybos studijas, nes norėjau veiksmo – visos kitos profesijos atrodė nuobodžios. Baigęs mokyklą iš karto įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Dar ir dabar nesuprantu kodėl, nes žinojau, kad noriu studijuoti aktorinį. Galbūt išsigandau, pabijojau. Tais metais kursą rinko Oskaras Koršunovas, o aš tuo metu pradėjau mokytis, ką reiškia serveris, CPU ir GPU. Po savaitės išėjau. Įstojau kitais metais pas Gytį Ivanauską ir Nelę Savičenko.

 

Studijų laikotarpis buvo įsimintiniausias gyvenimo etapas. Viskas nauja: miestas, draugai, namai. Atrodo, kad per akademijos metus nugyvenau ir pamačiau dvigubai daugiau nei prieš tai. Studijuodamas susiradau geriausių ir artimiausių draugų. Džiugu, kad su beveik visais dar ir dabar susiduriame bendruose spektakliuose. Girdėjau visokių mitų apie akademiją, tačiau aš apie ją galiu atsiliepti tik teigiamai ir šiltai. O kur dar aptrupėjusios Sluškų rūmų sienos ir geriausia pasaulyje valgykla...

 

Koks buvo jūsų pirmasis vaidmuo profesionalioje scenoje?

Vaidinau Arlekiną Gintaro Varno spektaklyje „Sombras“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Sekėsi labai sunkiai: scena didelė, o aš – mažas. Nelabai supratau, kaip tas teatras veikia, bet juo tikėjau ir stengiausi. Prisimenu, kad scenoje labai daug judėjome – bėgome, vartėmės. Vėliau ir tekstą reikėjo pasakyti, ir mintį jame atrasti, o dar ir girdėtis salėje. Žodžiu – šaltas dušas.

 

Neseniai prisijungėte prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės. Kaip pavyko į ją įsilieti?

Įsiliejimas vis dar vyksta, bet Kauno aktorius pažinojau jau nuo anksčiau, nes šiame teatre turėjau porą spektaklių. Džiaugiuosi, kad šiuo metu viena po kitos vyksta premjeros, todėl ir įsiliejimas lengvesnis, nes tik per darbą atsiranda santykis su kolegomis. Po studijų porą metų dirbau laisvai samdomu aktoriumi. Vienu metu pajutau, jog imu prarasti vaidybinius įgūdžius, o turimų spektaklių neužtenka, kad jie neatbuktų. Man pasisekė, kad prisijungti prie spektaklio „Atidaryk duris“ mane pakvietė gerai pažįstamas režisierius Justinas Vinciūnas, su kuriuo jau dirbome ir akademijoje. Su šiuo pakvietimu atėjo ir kitas pasiūlymas – prisijungti prie teatro trupės. Kai tai sužinojau, neslėpsiu, buvau šiek tiek šokiruotas, nes etatas man atrodė toks „nepasiekiamas“ ir sunkiai gaunamas, todėl ilgai nesvarsčiau ir prisijungiau prie trupės.

 

Paminėjote spektaklį Atidaryk duris“. Kuo išsiskyrė šio spektaklio kūrimas?

Jis nebuvo visiškai kitoks, bet didesnę laiko dalį skyrėme ieškojimui, o ne jau esamų scenų šlifavimui. Kadangi pjesė parašyta afrikiečių dramaturgo Aristide Tarnagda, skiriasi tiek politiniai, tiek kultūriniai kontekstai. Pjesėje daug draminių elementų, kraujo, žudynių. Viso to spektaklyje nėra. Tam, kad apskritai suprastume ir siužetą, ir charakterių vystymąsi, į autoriaus tekstą reikėjo pažvelgti lengviau, pritaikyti tam tikrus režisūrinius sprendimus.

 

Spektaklyje vaidinu berniuką Vendeijamą iš svetimos genties. Jo kalba gana poetiška, jautri. Ieškojome, koks žmogus galėtų taip kalbėti, kaip jis mato ir suvokia pasaulį, nes spektaklio pabaigoje pasiūlo protu visiškai nesuvokiamą išeitį. Atradus jo kalbėjimo būdą ėmė dėliotis ir teksto logika, o kartu – pats charakteris ir plastika. Žodis „atrakinti“ tapo dar suprantamesnis man, kaip aktoriui. Bet tai tikrai nereiškia, kad čia mano darbas pasibaigė. Nesumeluosiu sakydamas, kad turėjome bent penkiolika vienos scenos variacijų. Spektaklis neilgas, todėl nėra laiko įsivažiuoti į sceną, turi iš karto į ją „įšokti“, todėl nuolat jaučiu adrenalino pakilimą ir kartais nesuprantu, kad jau vaidiname paskutinę sceną. Atsiliepimą apie spektaklį reikia palikti žiūrovams, todėl apie tai, koks jis išėjo, geriausiai pasakys jį pamatę. O aš spektaklio laukiu ir jame vaidinti man labai patinka.

 

Vaidinate ir Vinciūno spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. Koks buvo šio spektaklio kūrybinis procesas?

Vinciūnas – be galo jautrus, aplinką ir jos virpesius jaučiantis žmogus. Apskritai jo teatras pirmiausia kalba per aktorius. Ne išimtis ir jo pasirenkamos pjesės, kurios dažniausiai byloja apie ribines situacijas. Toks buvo ir spektaklis „Nepalaidoti mirusieji“. Vienas musgaudis, kibiras ir kelios šviesos. Spektaklis pareikalavo nemažai jėgų, nes ėjome per gryniausią psichologiją. Už sienos kankinama, išprievartaujama tavo mylima moteris, nužudomas jos brolis ir viskas vyksta realiu laiku ankštoje palėpėje. Per repeticijas dažnai juokaudavome – galbūt taip slopinome susikaupusį nerimą. Prieš eidamas į sceną visada sau pasakau „mažiau yra daugiau“. Spektaklis labai intymus, veiksmas vyksta kamerinėje erdvėje prie pat žiūrovų, todėl kiekvienas „perspaudimas“ labai menkina šio spektaklio vertę.

 

Varno spektaklyje Belaukiant Godovaidinate vieną pagrindinių personažų. Kaip kūrėte šį vaidmenį?

Procesas prasidėjo dar studijų metais. Su bendrakursiais parengėme etiudą, po to jis virto pirmu veiksmu, o vėliau ir spektakliu. Nuo pirmų spektaklio užuomazgų iki dabar praėjo nemažai laiko. Pasikeitėme tiek mes, tiek pats spektaklis. Samuelis Beckettas savo pjesėje matė senus, beveik pasidavusius žmones. Mes, priešingai, – jauni, veržlūs. Tad sunkiausias klausimas ir buvo, kaip pjesę adaptuoti jaunam žmogui. Negana to, kai statėme spektaklį, prasidėjo karas Ukrainoje. Tuomet atrodė, kad statyti „Belaukiant Godo“ karo akivaizdoje apskritai nebėra prasmės.

 

Spektaklyje vaidinu Vladimirą – rūpestingą, vilties neprarandantį, dorą žmogų. Buvo sunkiau prisijaukinti ne personažą, bet absurdo logiką ir nepaversti jo draminiu personažu. Vaidinti šiame spektaklyje yra nemenkas išbandymas, su kuriuo, turiu pripažinti, ne visada susitvarkiau. Gyvenimiška patirtis čia tikrai reikalinga. Gal todėl Beckettas ir įsivaizdavo jau savo gyvenimo saulėlydyje esančius žmones, kurie apie viską gali kalbėti su lengvu humoru ir ironija.

 

Pavasarį Vilniaus mažajame teatre įvyko spektaklio Orfėjas“ premjera. Koks buvo jūsų vaidmuo ir kaip sekėsi dirbti su režisieriumi Žilvinu Vingeliu?

Dirbti su režisieriumi sekėsi puikiai, greitai radome bendrą kalbą, o teatro suvokimas taip pat per daug nesiskyrė. Režisierius labai daug laiko davė ieškojimams, kol galiausiai nereikalingi veiksmai ar prisitaikymai atkrisdavo savaime. Dažniausiai po teatrinių premjerų liūdėdavau, kad ne viską iki galo įgyvendinau, kad galėjau geriau, o šiame spektaklyje jaučiuosi tvirtai. Pradedu suprasti, kad taip jaučiuosi vaidindamas nepagrindinį vaidmenį. Tada manyje atsiranda daugiau laisvės, improvizacijos. Spektaklyje vaidinu Azraelį, kuris yra mirties tarnas, o anapusybėje – galima viskas. Vieną akimirką galiu būti senas, o kitą – jaunas. Tai nėra psichologinis personažas. Čia turėjau daug laisvės pajungti savo kūną, kuris pirmas impulsyviai diktuoja, kaip elgtis scenoje. Taip pat spektaklyje dirbau ir su choreografu Mantu Stabačinsku, kuris labai daug padėjo ir patarė kuriant vaidmenį.

 

Koks vaidmuo pareikalavo daugiausia jėgų?

Tikriausiai minėtas Žanas iš „Nepalaidotų mirusiųjų“ pagal Jeaną‑Paulį Sartre’ą.

 

Ar stebite kolegų darbus ir kokie spektakliai įsiminė?

Įsiminė Tomi Janežičiaus spektaklis „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre, Jokūbo Brazio „Žuvėdra“ Oskaro Koršunovo teatre ir Adomo Juškos „Don Kichotas“ Jaunimo teatre. Tai spektakliai, į kuriuos eičiau dar ir dar kartą. Visi jie labai jautrūs ir juose yra kažkoks neišvengiamybės jausmas. Taip pat man patinka ir Eglės Švedkauskaitės kūryba.

 

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Laukia Gintaro Varno režisuojamo spektaklio „Kartoteka“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

 

Dėkoju už pokalbį.

Robertas Petraitis spektaklyje „Orfėjas“. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Orfėjas“. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Atidaryk duris“.  D. Stankevičiaus nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Atidaryk duris“. D. Stankevičiaus nuotr.
Povilas Barzdžius, Robertas Petraitis ir Kęstutis Povilaitis spektaklyje „Atidaryk duris“.  D. Stankevičiaus nuotr.
Povilas Barzdžius, Robertas Petraitis ir Kęstutis Povilaitis spektaklyje „Atidaryk duris“. D. Stankevičiaus nuotr.
Robertas Petraitis ir Povilas Barzdžius spektaklyje „Atidaryk duris“.  D. Stankevičiaus nuotr.
Robertas Petraitis ir Povilas Barzdžius spektaklyje „Atidaryk duris“. D. Stankevičiaus nuotr.
Lukas Dirsė ir Robertas Petraitis spektaklyje „Orfėjas“. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Dirsė ir Robertas Petraitis spektaklyje „Orfėjas“. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Dirsė ir Robertas Petraitis spektaklyje „Orfėjas“. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Dirsė ir Robertas Petraitis spektaklyje „Orfėjas“. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. „Transmutation Theatre“ nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. „Transmutation Theatre“ nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“. V. Lankauskaitės nuotr.
Matas Sigliukas ir Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas ir Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis ir Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis ir Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas ir Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas ir Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.