Nematomas teatro darbas

Milda Jurkutė – Jaunimo teatro kostiumininkė, jau keturiolika metų dirbanti su visais repertuaro spektakliais. Tarp jų – „Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, 2024), „Sūnus“ (rež. Ignas Jonynas, 2024), „Edžio pabaiga“ (rež. Naubertas Jasinskas, 2022), „Guašas“ (rež. Adomas Juška, 2022), „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, 2021), „Raudona“ (rež. Valentinas Masalskis, 2018) ir kt.

Prieš Jaunimo teatrą dirbote kine – kaip ten atsidūrėte?

Baigiau Vilniaus kultūros mokyklą – saviveiklos teatro režisūrą. Mus ruošė darbui regionų kultūros namuose, tačiau ten dirbti labai nenorėjau. Pasisekė, kad gavau paskyrimą į Lietuvos kino studiją. Pradėjau su dokumentiniais filmais montažinėje, tačiau ilgai neišdirbau, nes paaiškėjo, kad turiu akių alergiją kino juostai. Perėjusi į filmavimo grupę, dirbau su pliauške kaip režisieriaus padėjėja. Vėliau tapau režisieriaus asistente, dabar tai reikštų darbą su aktorių atranka. Dirbau su tokiais režisieriais kaip Gytis Lukšas, Jonas Vaitkus, Artūras Pozdniakovas, Algimantas Kundelis, Almantas Grikevičius, Raimondas Vabalas. Prisimenu, kad pradėjau būtent su jo filmu „Rungtynės nuo 9 iki 9“. Nedaug režisierių, su kuriais teko dirbti, yra likę.

Kur pasukote po darbo kine?

Kadangi prasidėjo persitvarkymo politika, kino studija buvo panaikinta. Sukūriau šeimą ir ilgai niekur nedirbau. Bet kur eiti nenorėjau. Buvusi kolegė pakvietė į Jaunimo teatrą. Kine visi buvome artimesni, tarsi šeima. Tarkim, išvažiuodavome mėnesiui į filmavimus, o ten būdavome savimi, nes sunku ilgą laiką apsimesti kažkuo kitu. Kine su kostiumais jokio ryšio neturėjau, todėl teatro kostiumininko sritis buvo nauja, nors ir artima, nes mano tėvai buvo siuvėjai. Pradėjau nuo pusės etato. Mane priėmusi moteris klausė, ar ilgai užsibūsiu, nes buvo tikra, kad neilgai. Tačiau čia dirbu jau keturiolika metų.

Kokių įgūdžių ir savybių reikalauja teatro kostiumininko darbas?

Tai nematomas darbas. Ne visi supranta, ką veikiame. Manau, svarbiausia savybė – paslaugumas. Negali nešioti karūnos, nes čia reikia padėti kitiems. Tačiau nematau problemų, pats darbas išties smagus, nes aplinkui geri žmonės – aktoriai. Žinoma, kartais pritrūksta jėgų, nes tai fizinis darbas. Pasitaiko ką nors užmiršti, juk nesu robotas. Galbūt kiti ir neužmiršta, o man yra buvę visko.

Kaip atrodo įprasta jūsų darbo teatre diena?

Pirmiausia turime paruošti spektaklio kostiumus – iš sandėlio atsinešame jau anksčiau išskalbtus drabužius, juos išlyginame, nuvalome batus, susirenkame kojines, apatinį trikotažą ir padedame aktorių persirengimo kambariuose. Per spektaklį aktoriai dažnai keičia kostiumus, tad juos išdėliojame arčiau scenos, ten, kur iš anksto sutariame su aktoriais. Tada vyksta darbas per spektaklį. Kiek galime, padedame aktoriams, tačiau esame tik trise, tad per didelio sąstato spektaklius nesame pajėgios visų aprengti. Jei per spektaklį mūsų pagalbos nereikia, tada itin lengva – lieka tik po jo iš visų kampų surankioti drabužius, nuvežti į sandėlį ir atrinkti skalbimui. Vis dėlto tokių mums lengvų spektaklių beveik nebėra. Darbas nėra valandinis, viskas priklauso nuo to, kaip spėjame pasiruošti.

Ar užtenka laiko pasiruošti spektaklio dieną?

Priklauso nuo to, koks spektaklis rodomas. Pavyzdžiui, Valentino Masalskio „Raudonai“ užtenka kelių valandų. Tai vienintelis spektaklis, kurį galiu žiūrėti kaip žiūrovė. Teatre iš manęs juokiasi, kad esu šio spektaklio fanė. Man Masalskis – tobulas aktorius, visus drabužius susideda pats, jam net nelabai patinka, kai lendu padėti.

Yra ir tokių spektaklių, kuriems pasiruošti užtrunka, todėl darbą pradedame dieną prieš rodymą, kad spėtume prisitaikyti prie netikėtumų. Tarkim, Gintaro Varno spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“ yra ir daug aktorių, ir daug persirengimų, tad tam reikia didesnio pasiruošimo. Turime ir Sergejaus Loznicos „Erinijas“, kuriose daugybė uniformų, batų ir įvairios atributikos. Čia dauguma aktorių atlieka po kelis vaidmenis su vis besikeičiančia apranga. Išmokus spektaklio eigą ir aprangas tampa lengviau, tačiau kai spektaklis rečiau rodomas, kai kas užsimiršta ir vis reikia atgaminti. Turime sistemą – esame susibraižę, kur kokie drabužių komplektai yra sukabinti, kad aktoriai rastų kostiumus toje pačioje vietoje.

Minėjote, kad darbe visko nutinka. Kokie netikėtumai įsiminė?

Jų tikrai nemažai. Būna, kad per spektaklį ištrūksta saga ar plyšta drabužiai. Tarkim, per Adomo Juškos „Guašą“ Simonui Storpirščiui, vaidinant finalinę sceną ir esant puikiai apšviestam, plyšo kelnės. Dar vienas atvejis, dėl kurio jau nedrįstu prisiimti visos kaltės sau, – gastrolės Lenkijoje. Mūsų darbuotojai kraustė atvežtą rekvizitą, o tuo pat metu estų teatras krovėsi saviškį, tad netyčia pasiėmė ir mūsų kostiumus. Spektaklio dieną atėjusi į teatrą neradau rūbų. Labai pasisekė, kad spektaklyje buvo gana šiuolaikiška apranga, tad kartu su aktoriais ir darbuotojais pasklidome po parduotuves ir suradome, kuo apsirengti, – man atrodo, visai neblogai pavyko. Žinoma, teatrui tai kainavo, bet situaciją išsprendėme greitai. O naktį mūsų teatro vairuotojas, susiradęs estų vairuotoją, važiavo pasiimti kostiumų. Susitiko kažkur prie Latvijos. Tad jis išgelbėjo antrąjį spektaklį, kuriame apranga jau buvo ne tokia šiuolaikiška. Patyriau daug streso, nors ir nejaučiau savo kaltės. Vis dėlto, kai aktoriai turi rengtis, aš, o ne kažkas kitas, turiu duoti kostiumą.

Kokio spektaklio kostiumai jums labiausiai patinka?

Man itin estetiški Sandros Straukaitės Nauberto Jasinsko „Edžio pabaigai“ sukurti kostiumai. Taip pat labai patiko ir jos darbai jau neberodomame Algirdo Latėno spektaklyje „Ledi Makbet“. Apskritai dabar yra daug gražiai kuriančių dailininkų. Tik man norisi, kad kostiumai spektakliui būtų siuvami, o ne pirkti parduotuvėje. Nors jei dėvėtų drabužių krautuvėse įmanoma rasti autentiškų kostiumų, siūti kaip ir neverta.

Kuris spektaklis kelia daugiausia iššūkių?

Per visus spektaklius stengiuosi ir jaudinuosi vienodai, tad ypatingo nėra. Žinoma, labiausiai išgyvenu per premjeras. Tarkim, per „Puikaus naujo pasaulio“ premjerą dingo aktoriaus Mato Sigliuko kelnės. Kai atėjau patikrinti, jos buvo, o kai reikėjo rengtis – dingo. Salėje visi kritikai, garbūs svečiai, o pagrindinis veikėjas neturi kelnių. Nežinojau, ką daryti, suradau kitas kelnes ir nunešiau kostiumų dailininkui Juozui Statkevičiui, paaiškinau padėtį, jis suprato, tik liepė atnešti žirkles ir kirpti raištelius. Vis dėlto prieš pat aktoriui žengiant į sceną kelnes pavyko rasti užkritusias už skalbimo mašinos. Buvo daug išgąsčio, aktoriui taip pat stresas – vis dėlto rimtas vaidmuo ir dar premjera. Per premjeras trypčiojame kaip reikiant, rankos dreba, sagos į kilpą nepataikome, jaudulys suima, nes persiduoda bendra visų darbuotojų nuotaika. Paskui viskas tampa ramiau.

Kaip sekasi sutarti ir dirbti su kostiumų dailininkais?

Iki šiol visad pavyko gerai, dar nė vienas nėra parodęs savo viršenybės. Visų darbo metodai skirtingi – vieni ateina iš anksto viską pasiruošę, o kiti daugiau atranda dirbdami teatre ir vis varijuodami aprangomis. Tarkim, Straukaitė jau ateina tiksliai žinodama, ko nori, mums būna paduoti kostiumai ir jau žinome, ką su jais daryti. Ji net paaiškina, kaip juos prižiūrėti ir skalbti.

Vasaros pabaigoje Zalcburgo festivalyje įvyko Krystiano Lupos „Užburto kalno“ premjera. Kaip sekėsi ten?

Darbas su kostiumų dailininku Piotru Skiba buvo kiek sunkesnis, nes trukdė ir kalbos barjeras, ir nežinomybė – Lietuvoje neturėjome generalinės repeticijos ir nežinojome visų kostiumų bei persirengimų eigos. Jis norėjo kostiumus derinti vietoje prie apšvietimo, stebėti bendrą vaizdą ir aprangos patogumą aktoriams. Taigi procesas buvo nelengvas, turėjome daugybę drabužių, juos vis reikėjo persiūti ir taisyti. Jis labai norėjo visas aktores išpuošti ir turėjo tikrai daug gražių suknelių, bet joms tiesiog neužteko scenų.

Kartu su mumis dirbo šeši festivalio kostiumininkai, kuriuos po spektaklio premjeros palikome darbuotis per kitus rodymus. Kiek žinau, jokių netikėtumų neįvyko. Įdomu, kad tarp kostiumininkų buvo ir vyrų, tad dirbome pagal festivalio nurodymus: vyrams padeda vyrai, o moterims – moterys. Turėjome ir paauglį aktorių, kuris privalėjo būti atskirame persirengimo kambaryje. To pas mus teatre nėra.

Kaip sutariate su aktoriais?

Nežinau, ką kalba man už nugaros, bet manau, kad sutariame puikiai – tiek su trupės aktoriais, tiek su prisijungiančiais prie atskirų spektaklių. Neišskirčiau nė vieno kaprizingo ar sužvaigždėjusio. Visi aktoriai man labai geri, dauguma jų itin jautrūs. Turime ir nemažai jaunimo, vis galvoju, kiek daug šviesių, kultūringų žmonių ateina. Smagu, kad tenka susidurti būtent su tokiais žmonėmis.

Ar per visus šiuos darbo metus teatre pastebėjote pakitusį bendravimą?

Galbūt šiek tiek trūksta gyvo bendravimo, ypač šiuolaikiniam jaunimui, nes susirinkę įpratome pasiimti telefonus. Daugelis dar įsivaizduoja, kad teatre bohema, aktoriai po spektaklių užsibūna, bet nieko panašaus – visi greitai susideda drabužius ir išbėga namo.

Seniau, kai buvo daugiau vyresnės kartos aktorių, jie papasakodavo visokių įdomių istorijų, nevengdavo pasišaipyti vienas iš kito, pajuokauti. Dabar dažniausiai būname kiekvienas sau. Žinoma, galėčiau išskirti „Erinijų“ spektaklį – užtenka, kad ateitų Vygandas Vadeiša, nes jis iš karto puola juokauti. Taip pat pas mus vaidina Masalskis, kuris su visais randa kalbą ir jam nesvarbu, kuo dirbi. Jis su visais vienodai mandagus ir šmaikštus, jo pilna visur.

Dėkoju už pokalbį.