Režisierius Albertas Vidžiūnas: „Galios centrai vilioja visokio plauko niekšus“
Vilniaus senajame teatre rugsėjo 21, 22 dienomis įvyks spektaklio „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ pagal litvako Šolomo Zelmanavičiaus pjesę premjeros (pirmi du parodymai įvyko dar birželio 15, 16 d.). Režisierius Albertas Vidžiūnas šį spektaklį statė duetu su Jonu Vaitkumi, kuris yra šio spektaklio meno vadovas.
A. Vidžiūnas svarsto apie prarastąjį, žydiškąjį Vilnių, lietuvių dramaturgiją, galios centrus, daugiakalbystę, tikėjimą, fanatizmą ir mėgina atsakyti į klausimą – ar šiandien teatras apskritai dar prasmingas ir įmanomas.
Šolomas Zelmanavičius. Greičiausiai ši pavardė daugeliui nedaug ką sako, jei išvis girdėta. Koks tavo asmeninis santykis su juo? Ar šį litvaką žinojai iki pradedant darbą su pjese „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“?
Buvau matęs jo dailės darbus, žinojau, kad jis buvo ryškus to meto menininkas. Su litvakais taip jau yra, kad tik susidomėjęs menininko, mokslininko darbais ir pasigilinęs atrandi, kad jie ar jų tėvai kilę iš Lietuvos. Labai norėtųsi, kad būtų atvirkščiai. Rašytojo Jeromeʼo Davido Salingerio tėvai iš Sudargo apylinkių, elektroninės muzikos pradininkė, teremino dyva Clara Reisenberg Rockman kilusi iš Vilniaus, būdama ketverių jau studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje, broliai Minkovskiai iš Kauno: neįkainojami Oscaro tyrimai gydant diabetą, Hermanas buvo reliatyvumo teorijos pradininkas, dėstęs Albertui Einsteinui, astrofiziko Rudolfo garbei pavadinta galaktika, Romainas Gary... Tai tik žymiausi, o kiek dar puikių amatininkų, gydytojų, visuomenininkų.
Komandoje su Jonu Vaitkumi dirbi ne pirmą kartą. Kas jus sieja, kokie sąlyčio taškai? Idėjiniai, bendras požiūris į teatrą, stilistika?
Po studijų esu asistavęs Jonui Vaitkui dirbant su ,,Demonais“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Jau tada abu supratome, kad obuolys nuo obels netoli nuriedėjo. Mūsų bendravimas nenutrūko ir man einant savu keliu, kartu statėme Arvydo Juozaičio ,,Širdis Vilniuje“ Jaunimo teatre. Jis domėjosi mano veikla, darbais, požiūris į teatrą, lūkesčiai panašūs. Todėl Senajame teatre žinojome savo vaidmenis ir įvyko puiki premjera.
Pjesėje labai aiškiai išskleidžiamas spalvingas žydiškas pasaulis: istorija, religija, tradicijos. Kuo šis tekstas aktualus šiandien? Paatvirausiu – man tame tekste labai daug išnykusio Vilniaus, kurio mes jau nebepažįstame. Ar tokia pjesė nėra tiesiog bandymas pasivaikščioti po „muziejų“?..
Gyvenu Vilniaus senamiestyje nuo pat studijų laikų, o išnykusio pasaulio pojūtis lydi nuolat ir jis provokuoja ne tik mąstyti, bet per kūrybą ieškoti kontakto su prarastu žydišku paveldu. O Š. Zelmanavičius meistriškai jį išskleidė. Jo pasaulis mistiškas ir prarastas tuo pačiu metu. Lyg ir legenda, bet ji remiasi konkrečia tautos patirtimi. Teatre lyg socialiniame simuliatoriuje atkartoji kažkada parašytus, sukurtus žodžius, vaizdus, konfliktus, kartais jie paveikūs, kartais tik muziejiniai atvirukai. Šiame darbe pavyko aptikti tą judėjišką mistinį geluonį, kuris apnuogina ne tik Vilniaus, bet ir visos Europos skaudžią patirtį.
Vilnius buvo ir yra daugiakalbis. Spektaklyje skamba lietuvių, lenkų, hebrajų, rusų, jidiš... Vilniaus senasis teatras, kaip daugiakalbis teatras, regis, tokiam konceptui yra idealus variantas, bet ar tai padeda spektaklio dramaturgijai? Ar nebandome savęs apgauti – juk kuo daugiau kalbų, tuo susikalbėti yra sunkiau. Visi puikiai žinome Babelio bokšto istoriją irkuo viskas baigėsi...
Sutinku, sodru, bet užsienyje jau gan dažnai spektakliuose ar filmuose girdime dvi ar daugiau skirtingas kalbas. Mums tai šiek tiek neįprasta, bet kasdienybėje jau neišvengiame pokalbio su kitakalbiais, kalbėti neišeina, nors supranti viską. Svarbiausia – noras ne tik susikalbėti, bet ir turėti ką pasakyti. Todėl šiame spektaklyje tai pasiteisina ir išryškina senojo Vilniaus savitumą ir išskirtinumą. Kai kuriems aktoriams nuo scenos kalbėti ne savo gimtąja kalba nėra lengva, reikia įveikti vidinę cenzūrą. Savikritika šiuo atveju nepadeda. Reikia daug drąsos ir pasitikėjimo. Sukurta puikių vaidmenų, džiaugiausi procesu su šia unikalia medžiaga.
Nežinau, ar čia koks evoliucinis žmonijos žingsnis, bet pastebiu, kad išmokti vieną dvi užsienio kalbas jau nėra sunku, o jaunimas išviso poliglotų karta. Toks savotiškas prisitaikymas prie realybės. Daug keliaujame, esame smalsūs ir žingeidūs.
Pjesėje pagrindinis herojus grafas Potockis už įsitikinimus sudeginamas ant laužo – perėjo iš vienos tikybos į kitą, iš katalikų į judėjų. Kokios čia galėtų būti paralelės su šiandiena? Gal visgi mirti už įsitikinimus – visiškas atavizmas ir anachronizmas? Galima priartėti prie slidžios ribos – fanatizmo, ekstremizmo ir t. t.
Laužas, kalėjimas, tremtis yra ,,puikios“ priemonės spręsti visuomenės negalias, manipuliuoti ar parodyti stipriojo galią. Ši pjesė puikiai tai iliustruoja ir atliepia. Galios centrai vilioja visokio plauko niekšus ir jie ten puikiai jaučiasi manipuliuodami, bausdami silpnesnįjį. Besąlygiškai mylėti Dievą nelengva. Šių dienų elgesio kategorijos tikinčius stumia į paribį. Jeigu tiki, išpažįsti, tai reikia santūriau, nes besąlygiškai tikintis yra pavojingas, nes nevaldomas, jį sunku sugundyti pinigais, valdžia. Arba tiki, arba ne, jokių pustonių. Šie herojai vilioja kūrėjus. Be to, čia labai ryškus lemties ženklas. Tarsi viskas turi prigimtinį ryšį, atliepiame Dieviškąją valią, kuriai priešintis, nepaklusti neįmanoma.
Ne kartą esi akcentavęs, jog tau pačiam svarbi Lietuvos autorių dramaturgija. Kas lemia tokias preferencijas? Ką kaip režisierius norėtumei pastatyti, kuo vadovaujiesi dirbdamas su aktoriais, medžiaga? Ir apskritai, kurių galų tau tas teatras? Gatvė, geopolitinė situacija, realybė, regis, dabar yra geresnis teatras?
Baigiant studijas ir vėliau, bendra nuotaika, aplinka siūlė ribines, audrinančias temas, provokuojančius klasikos pastatymus, o mano pirmasis trečio kurso darbas buvo pagal Sigito Gedos eiles ir Broniaus Kutavičiaus muziką ,,Jotvingių mišios“. Pavadinau jį ,,Mamutų šalis“. Vėliau diplominis darbas Jaunimo teatre pagal Astridos Lindgren ,,Broliai Liūtaširdžiai“. Nuo ,,mažens“ rinkausi man artimą, atpažįstamą žodį, temą. Auginu keturias dukras, todėl kūryba vaikams visada domėjausi. Vytauto V. Landsbergio ,,Arklio Dominyko meilė“, sukurta Jaunimo teatre, bus rodoma jau 19-ąjį sezoną, aktoriai Neringa Varnelytė, Gediminas Storpirštis įtikina, kad teatras nėra jau toks efemeriškas, laikinas. Statytų lietuvių autorių spektras labai platus, bet juos visus vienija buvimas čia ir atpažįstamas realybės sublimavimas savo kūryboje. Be teatro esu išbuvęs tik vienerius metus. Restauravau Pivašiūnų, Kantaučių, Telšių katedros vargonus ir derinau savuosius. Vargonų, pasirodo, neįmanoma visiškai suderinti, o ką kalbėti apie mirtinguosius. Gyvenime daug chaoso, nuo informacijos reikia tiesiog gintis, kartais net slapstytis, o teatre lyg bandai suvaldyti, įvesti tvarką – scenoje ir savo viduje. Man teatras padeda išbūti tarp žmonių, nes aš jau žinau, kokie jie.
Į kurią pusę dabar vėjai pučia tavo gyvenime, kokie vektoriai? Kiek esu girdėjęs – vasarą organizavote stovyklas ukrainiečių vaikams našlaičiams. Kokie įspūdžiai, kas sudėtingiausia? Ar apskritai tokiame kontekste kažką kurti yra moralu? Nemažai menininkų sako, kad karo kontekste apskritai nemato prasmės kurti, motyvacijos – nulis. Kaip pats jautiesi tokioje situacijoje.
Taip, jau antrą vasarą iš eilės buvau vienas iš vadovų kino stovykloje vaikams iš Ukrainos. Lietuvių liaudies pasakų motyvais kartu su vaikais sukūrėme du filmukus. Prieš metus išsiskirdami netikėjome, kad po metų bus dar liūdniau, dar daugiau netekčių ir skausmo. Sudėtingiausia buvo išsiskirti.
Šiemet vėl išlydėjom vaikus į karą. Kitą dieną buvo stipriai bombarduojamas Nikopolis. Daug vaikų buvo iš to miesto. Tai kaip jaustis? Kokia kūryba? Bet praeina kažkiek laiko ir supranti, kad žmogus yra be galo gajus ir persikrauna, tarsi vėl ieškai būdų motyvuoti save kūrybai, domėtis kitų kūryba. Po stovyklos nuvykau į Oskaro Koršunovo premjerą Lvive. Puikus Oskaro darbas buvo priimtas šiltai ir keliaudami kartu namo lyg drąsinome vienas kitą, kad viskas bus gerai, o mes darome tai, ką galime geriausiai. O ant šaligatvių ūžiantys generatoriai tėra laikinas karo fonas. Todėl gal neatsitiktinai šiuo metu Panevėžio teatre ,,Menas“ repetuoju spektaklį vaikams pagal Dainiaus Gintalo pjesę ,,Vėjo Kotletukas“. Kartu su dailininku Artūru Šimoniu ir kompozitoriumi Titu Petrikiu kursime spektaklį apie tai, kaip svarbu gyvenime surasti savąją ,,lėkštutę“. Planuose ir darbas su nauja Herkaus Kunčiaus pjese. Stengiuosi neprarasti kūrybinio budrumo ir džiaugtis kiekviena nauja diena.
Kalbėjosi Gytis Norvilas
Daugiau apie spektaklį: https://vsteatras.lt/spektakliai/atsivertelis-grafas-potockis-iesh-vilniaus
