Nuolat mokytis profesijos

Aktorius Mantas Pauliukonis sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2024), „Vaiduoklių laivas“ (rež. Agnė Sunklodaitė, JMDT, 2023), „Camino Real“ (rež. Jonas Kuprevičius, JMDT, 2023), „Jona“, (rež. Špilevojus, JMDT, 2023), „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, JMDT, 2022), „Titas“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Sombras“ (rež. Gintaras Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2019) ir kt.

Kodėl pasirinkote vaidybos studijas?

Apie jas galvojau jau pirmose gimnazijos klasėse, tačiau noras nebuvo iki galo pagrįstas, nebuvau apsisprendęs. Tuo metu lankiau studiją „Meno alchemija“ ir Greta Grinevičiūtė paklausė, ar kam nors būtų įdomu sudalyvauti jos spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ ir barstyti blizgučius. Po spektaklio mus pakvietė pabūti kartu su kūrybine komanda. Žavėjausi žmonėmis, kurie ten dirbo. Galvojau – tarp jų galėčiau suktis ir aš, nebūtinai kaip aktorius, bet kaip teatro pasaulio dalis. Prasidėjus stojamiesiems nebuvau jiems tvirtai pasiruošęs. Turėjau atvykti pirmą stojamųjų dieną, tačiau nenuėjau, o vakare paskambinęs teatro mokytojas paskatino bent pabandyti, juk įstoti nėra būtina. Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių ir atsitiktinumų mane priėmė.

Kaip prisimenate studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikotarpį?

Tai įvairialypis, aptemusių kalnų bei pakalnių ir kursiokų pašonėje metas. Daugiausia dirbau su aktore ir pedagoge Viktorija Kuodyte. Esu jai labai dėkingas už visas pamokas, tikėjimą ir atsidavimą. Akademijoje gyvenimas ryškesnis. Buvo ir duobių, kai maniau, kad vaidybos studijos ne man. Tačiau kai tik pasijusdavau atsidūręs dugne ir manydavau, kad reikia viską mesti, kitą dieną man nutikdavo kas nors gero. Gerai suvaidindavau, kas nors pagirdavo arba pakviesdavo vaidinti. Prarasdavau viltį, bet kas nors vis ją sugrąžindavo.

Koks buvo pirmasis jūsų vaidmuo profesionalioje scenoje?

Pajacas. Po pirmų studijų metų kartu su bendrakursiais Robertu Petraičiu ir Matu Sigliuku vaidinome Gintaro Varno Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotame spektaklyje „Sombras“. Akademijos auditorijoje kūrėme etiudus, o vėliau juos gryninome dirbdami su režisieriumi. Tai buvo be galo įdomi, turininga kelionė, dosni pamokų ne tik apie teatrą, bet ir apie gyvenimą. Su Robertu kūrėme teatro vaiduoklius. Sunku kalbėti apie tuos vaidmenis atskirai, nes jie veikia vienas per kitą. Tai teatro „dūšelės“, kurios beprasmybę teisina žaidimu. Pajacas vis bando įpūsti Arlekinui vilties.

Gavote kvietimą prisijungti prie Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro trupės. Kaip pavyko į ją įsilieti?

Po studijų didžiausia baimė buvo likti be vietos, kurioje galėčiau dirbti pagal savo profesiją. Gali teorizuoti, kiek nori, bet kai reikia lipti į sceną, turi mokėti teoriją taikyti. Man nebuvo svarbu, kur vaidinti, tik norėjau turėti vietą kurti. Todėl kai sužinojau, kad mane pakvietė, be galo džiaugiausi. Iš kurso mus atrinko penkis. Buvo gana baisu, tačiau ramino mintis, kad esu ne vienas, tad jei mūsų ir nepriimtų draugiškai, vis tiek turėtume į ką remtis. Tačiau mus priėmė labai šiltai ir lengviau, nei tikėjomės, – puikiai įsiliejome į trupę. Mums pasisekė, kad pirmasis mūsų spektaklis buvo Olgos Lapinos „Laukys“. Man šis procesas iki šiol įsiminęs, nes mokėmės visi. Įsivaizduojama, kad akademijoje studijuojame, o atėję į teatrą turime parodyti, ką išmokę. Vis dėlto supratome, kad visi mes mokomės. Net ir patyrę aktoriai, tokie kaip Albinas Kėleris, atidžiai klausėsi, ką siūlo Olga. Nors visų mokykla ir patirtis buvo skirtinga, turėjome sutapti, kad pasiektume bendrą rezultatą.

Už spektaklį „Laukys“ kartu su aktorių komanda pelnėte „Auksinį scenos kryžių“. Kokį kūrybinį procesą patyrėte?

Procesas buvo be galo nuostabus, šiltas, padedantis tobulėti ir kaip aktoriui, ir kaip asmenybei. Atrodytų, kad mums galėjo būti sunku, nes tema nelengva, o darbo tempas spartus, tačiau to visai nepajutome. Šiuo klausimu Olga yra burtininkė, nes kūrybiniame chaose ji itin tvarkingai dėliojo ir struktūravo darbą, tad buvo tiesiog gera stebėti, kaip ji mąsto ir dirba. Mes improvizuodavome, žaisdavome, o kitą dieną iš tų scenų jau būdavo sudėliotas kokios nors scenos karkasas. Taip ji mus paskatino kurti ir tapti spektaklio kūrybine dalimi. Buvo gražus procesas, nes spektaklis visiems labai rūpėjo. Jeigu reikėtų apibūdinti pora žodžių, pakartočiau tai, ką Kėleris pasakė, kai jau artėjome prie kūrybinio proceso pabaigos: „Į tokį teatrą atėjau, tokį teatrą noriu kurti ir tokiame teatre noriu būti.“ Atrodytų, kad šis darbas visiškai neklasikinis, netradicinis, bet atsidavimas teatrui, jo procesui ir minčiai labai žavėjo.

Neseniai įvyko Aleksandro Špilevojaus režisuoto spektaklio „Makbetas“ premjera. Kaip sekėsi jį kurti?

Neišvengėme streso, nes laiko nebuvo tiek, kiek norėtųsi, ypač tokio masto Williamo Shakespeare’o medžiagai. Nors nedaug vaidinu, procesas smarkiai palietė. Galbūt vien dėl to, kad visi kartu buvome toje tamsumoje ir šaltyje. Norėjosi viską atlikti kaip įmanoma geriau, kuo labiau įsijausti į aplinkybes, kurios nėra lengvos. Kiekvieną kartą atsigręžiu į save, profesiją, klausiu, kiek buvau tikras pats sau ir žiūrovui. Kiekvieną, kuris atsidavė šiai medžiagai, ji palietė giliai, iš vidaus. Kūrybinis procesas reikalavo nemažai pastangų, nepaisant to, ką vaidinome.

Špilevojaus spektakliuose sukūrėte tris vaidmenis. Kuo pasižymi darbas su šiuo režisieriumi?

Vertinu jo pasitikėjimą ir tikėjimą, man tai labai svarbu. Kažkada mąsčiau: nejaugi norėdamas būti geru režisieriumi turi būti destruktyvus kitiems, savo aplinkai, būti žiaurus, spaudžiantis? Nes mano matyti režisieriai, girdėtos istorijos ir paties Juozo Miltinio pavyzdys šią mintį galėtų patvirtinti. Tad svarsčiau, ar nėra kito būdo. Dirbdamas su Aleksandru supratau, kad gali būti ir kitaip. Manau, kiekvienas žmogus yra tam tikra materija, kaip smėlis ir anglis. Jei spausi anglį – gausi deimantą, o jei smėlį – nieko neišspausi. Todėl turi jį kaitinti, kad pamatytum stiklą, išgautum virsmą. Ne kiekvienam reikia būti deimantu. Prie kiekvieno reikia mokėti prieiti skirtingai. Manau, Aleksandras tai moka. Jis eina tikėjimo keliu ir aktoriai patys gali stumti save į priekį, tobulėti ir kuo geriau įgyvendinti jo siūlomas idėjas. Dėl suteikiamo pasitikėjimo kyla vidinė motyvacija. Aleksandras pasako pastabas, kritikuoja, bet palieka daug erdvės pačiam apmąstyti, o tai aktoriui be galo sunku – būtų ramiau, jei nurodytų, kas konkrečiai buvo blogai ar gerai. Kadangi jis taip daro ne visada, aktoriui yra sunkiau, bet vertingiau, nes taip gali mokytis ir dirbti su savimi. Taigi darbas su Aleksandru man patinka, žavi jo estetika ir teatro matymas.

Vaidinate trijuose režisieriaus Gildo Aleksos spektakliuose. Kuo jums svarbi kūryba su šiuo režisieriumi?

Gildo teatras „Teatronas“ yra labai pozityvus. Taip pat justi, kad jis dirba su judesiu, cirku, nes tai į procesą įneša lengvumo. Jis geba būti griežtas ir linksmas tuo pat metu. Ši savybė padaro procesą greitesnį, bet neapkrauna papildomu krūviu. Mūsų pažintis įvyko studijų metais, tad visos patirtys yra pedagoginės. Jis ne tik skyrė dėmesį mano vaidmens tobulinimui, bet ir aktyviai padėjo ieškoti kelių, kaip išlaisvinti kūrybiškumą. Svarbu paminėti, kad didžioji dalis Gildo kūrybos vyksta nepriklausomame teatre. Todėl darbas tampa labiau kolektyvinis nei valstybiniame teatre. Kadangi aptarnaujančių cechų nėra, tenka viską atlikti patiems, o tai veikia dvejopai. Iš vienos pusės, stiprina kūrybinį ansamblį ir komandą, iš kitos – atima nemažai laiko ir jėgų, kurias būtų galima skirti meninėms paieškoms ir spektaklio subtilybėms.

Koks vaidmuo pareikalavo daugiausia jėgų?

Būna skirtingų išbandymų. Tarkim, spektaklis „Sala, kurios nėra“ sunkus, nes vaidiname trumpas ir istoriškai nutolusių akimirkų scenas, todėl daug darbo reikia atlikti užkulisiuose, kad teisingai pradėtume tam tikrą epizodą. Kadangi Bronius Babkauskas, kurį vaidinu, buvo reali asmenybė, genialus aktorius, apipintas legendomis ir mitais, sunku patikėti, kad galiu suvaidinti genialų aktorių ir tuo įtikinti kitus. Nelengva, kai vaidiname tikras asmenybes, nes žiūrovai jau turi jų įsivaizdavimą ir nesinori sumenkinti vaidinamo asmens. Sunkus buvo ir Liucijaus Androniko vaidmuo spektaklyje „Titas“, nes neturėjau pasiklojęs jam tvirto pagrindo. Todėl kiekvienąkart eidavau į sceną ne su nerimu, o su baime. Tarsi balansuodamas ant lyno ir nežinodamas, kaip baigsis.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Kadangi šio sezono darbai jau baigti, o kito dar nepatvirtinti, artimiausi kūrybiniai planai – kaip kuo taupiau atostogauti. Manau, tam tikrai reikės nemažai kūrybos.

Dėkoju už pokalbį.