Gyventi tiesoje lengviau nei meluoti

Andrius Žebrauskas – teatro ir kino aktorius, vienas iš teatro „Kitas kampas“ įkūrėjų, pedagogas, lektorius. Teatre jį galima pamatyti Rimo Tumino režisuotame spektaklyje „Belaukiant Godo“ (Vilniaus mažasis teatras, 2002).

Jūsų tėvai – iš baleto pasaulio. Ką iš jų perėmėte? Ar jūsų profesinis pasirinkimas buvo įkvėptas jų profesijos?

Visad patiko šokti, kai buvau paauglys, galėdavau šokti ištisą valandą – mėgdavau išsidūkti ir išprakaituoti. Pamenu, mano paauglystės metais buvo pastatytas miuziklas „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kažkas labai greitai tą miuziklą įsirašė ir jis pasklido. Į savo gimtadienį sukviečiau draugus, leidome miuziklo muziką ir tiesiog šokome iki ekstazės.

O dėl pasirinkimo... Mano tėvas Česlovas Žebrauskas buvo baleto solistas, mama Valentina Lapina-Žebrauskienė šoko kordebalete, tad šokio ir meno geną, matyt, išties paveldėjau.

Iš vertybių man svarbios meilė ir priėmimas. Mano tėvas turėjo gražų bruožą. Tarkim, jeigu kažko prisidirbdavau, apie tai kalbėti jis pradėdavo su šypsena, mokėjo priimti ir suprasti. Gal taip buvo dėl to, kad už mane penkeriais metais vyresnę seserį tėvai labai kontroliavo, viską už ją darė, o mane paleido, ir ką norėjau, tą veikiau – tėvai pasitikėjo ir suteikė laisvę. Nesinorėjo jų skaudinti, nes, pavyzdžiui, kai tekdavo su kiemo draugais vogti, man tai nepatikdavo. Apskritai man nepatiko nei vogti, nei meluoti, bet tada buvo svarbu neiškristi iš kolektyvo, todėl aš budėdavau, kai jie vogdavo. Atrodė, kad taip mažiau dalyvauju. Tuo metu sustiprėjo tiesos jausmas. Jis atsirado iš suvokimo, kad gyventi tiesoje daug lengviau ir paprasčiau nei meluoti.

Kas jums buvo ir dabar yra autoritetai?

Vaikystėje autoritetai keitėsi. Kai buvau mažas, man patiko viskas, kas iš Vakarų pasaulio: žmonės, hipiai, jų protestai. Žurnaluose matydavau, kad Vakaruose jie protestuoja, tarkim, vyksta sėdimasis protestas. Pas mus ilgi plaukai buvo uždrausti, o pas juos – ne, jie sėdi ir protestuoja prieš tai, kas vyksta. Atsimenu, su draugu eidavome ant dabartinės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų, atsisėsdavome ir protestuodavome. Prieš ką? Nežinau, bet sėdėdavome ir jausdavomės kieti. Autoritetais tapdavo vyresni žmonės. Nebūtinai jie ką nors vertingo darė, bet jei sugebėdavo ilgesnius plaukus užsiauginti ir turėjo tokią spyruokliuojančią eiseną – viskas: autoritetas. Būdavo, einu ir spyruokliuoju – tai buvo beždžioniavimo periodas. O vėliau atsirado tikri autoritetai. Mano pirmas tikras autoritetas – režisierius Rimas Tuminas, kuris sugebėjo įkvėpti ir leido patikėti, kad galiu. Man jis buvo visiškas autoritetas, vienu tarpsniu net dariausi į jį panašus, pradėjau sukti barzdą kaip jis...

Ar kada pagalvojote, kur link būtumėte nuėjęs, jei ne vaidyba?

Iki Lietuvos muzikos ir teatro akademijos negalvojau apie nieką. Kai įstojau į vaidybą, norėjau tapti dailininku, bet perskaičiau apie tapytoją Paulį Gauguiną, kuris metęs darbą ėmė daugiau tapyti, ir pagalvojau, kad dar spėsiu. Buvo etapas, kai nusipirkau planšetę ir visus metus piešiau. Dabar vėl pradėjau groti pianinu, nes kai lankiau muzikos mokyklą, man nepatiko, visus septynerius metus kankinausi, o dabar groju su didžiausiu malonumu. Kitame gyvenime norėčiau būti pianistas arba dirigentas. Juk dirigentas yra muzikantas, jis groja iš karto su daug instrumentų, su žmonėmis-instrumentais. O gal dailininku?

Kas paskatino vėl pradėti groti fortepijonu ir iš naujo atrasti klasikinę muziką?

Klasikinė muzika ateina su laiku, ji turi „atsidaryti“. Tam, kad muzika su tavimi rezonuotų, reikia pačiam atitinkamai vibruoti. Muzika – tai vibracijos, jos su tavimi arba sutinka, arba ne. Anksčiau klasika man ne itin patiko. Žinoma, kai pats grodavau, šiek tiek veikdavo, bet dabar atrodo, kad kažkas cvaktelėjo ir atsidarė. Tarkim, anksčiau Johannas Sebastianas Bachas man „neatsiverdavo“, o dabar jo ir kitų klasikinių kompozitorių muzika man tarsi kosmosas, kuris kartu ir paprastas, ir sudėtingas. Kartais pats groju ir jaučiu šiurpus – tai begalinis malonumas. Bacho kūrinių labai daug, užteks visam gyvenimui.

Esate žaismingas, žaidžiantis žmogus. Iš kur ši savybė? Ar ją įgijote improvizuodamas?

Visad mėgau žaisti ir  kvailioti. Paauglystėje atsirado tam tikrų kompleksų, sukurtų mokykloje. Vėliau kartais reikėdavo alkoholio, kad atsidarytų vartai ir galėčiau visus prajuokinti. O improvizacija yra vietoj alkoholio – tai būsena, kai paleidi kontrolę, kai negalvoji, kaip padaryti ir kaip atrodysi. Improvizacija parodė, kad visa tai galima pasiekti nesisvaiginant, tai grąžino spontaniškumą ir pasitikėjimą, kad jeigu turi mintį ar jausmą, žodžiai patys ateis. Vienas iš improvizacijos principų – būti tuščia galva. Ji leido nuimti pastangas, visus tuos „devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk“.

Kai mokiausi mokykloje, man būdavo nuobodu ir tas laikas išsitęsdavo, tad jaunystėje galvodavau, kad jei būčiau mokytojas, vaikams mokytis turėtų būti linksma. Todėl dabar, kad ir kokias paskaitas ar seminarus vesčiau, mes prisijuokiame ir žmonės sako: „O, kaip greitai prabėgo laikas!“ Taigi įgyvendinu savo siekį. Manau, kai rimti dalykai daromi linksmai, tada jie ir „įsėda“ į galvą. Be to, mes itin daug nesąmonių darome rimtu veidu. Aišku, priklauso nuo konteksto, bet net per didžiausias ar svarbiausias konferencijas pajuokavimas leidžia atsikvėpti, ir tarp žmonių atsiranda daugiau oro bei šilumos.

Esate vienas iš improvizacijos Lietuvoje pradininkų. Koks jausmas kyla prisiminus televizijos laidos „Pagauk kampą“ pradžią?

Buvo smagu. Kai pradėjome tai daryti, nujautėme, kad būsime populiarūs. Net galvojome pasivadinti „Tuščiagalvių šou“, bet supratę, kad gatvėje mus šauks tuščiagalviais, apsigalvojome, o Rūtos Vanagaitės duktė sugalvojo pavadinimą „Pagauk kampą“. Tai buvo tikrai smagus etapas. Tuo metu buvome neprofesionalai, tad vertę kūrė mūsų gaivumas, skaistumas, darymas pro šalį. Buvo metas, kai mus atpažindavo, visos durys buvo atviros. Kai po kurio laiko išėjau iš visų projektų, svarsčiau, kada tas ilgas žinomumo etapas baigsis, kada klaus mano pavardės... Ir praėjo, dabar jau klausia, ir tai normalu, juk užaugo kita karta.

Esate pasilikęs vienintelį vaidmenį Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Belaukiant Godo“, gyvuojančiame daugiau nei dvidešimt metų. Ar jis jums brangiausias?

Estragono vaidmuo – tarsi su teatru likusi bambagyslė, kurios nesinori nukirpti. Spektaklį rodome tik kokius keturis kartus per metus, bet ateinu į teatrą, sutinku kolegas, bendrakursius Arvydą Dapšį, Mindaugą Capą ir atrodo, kad vaidinome prieš tris dienas, nors praėjo trys mėnesiai. Man visad būdavo įdomu stebėti tą jausmą, kai spektaklyje laikas tampa tarsi užkonservuotas: viskas keičiasi, bet ateini į sceną, ir ten – tos pačios dekoracijos, viskas tas pats. Tarkim, vyksta gastrolės Londone ar Kolumbijoje, o ateini į sceną ir apima jausmas, lyg būtum namie. Tas pasaulio gabaliukas, tas užkonservuotas laikas, tos trys valandos...

Šį spektaklį pasilikau todėl, kad jis – tarsi kultūrinis koncentratas, jo scenose daug erdvės vaidinti įvairius dalykus, gali kurti potekstes. Taip, tai absurdas, bet per spektaklį gali daug ką į jį įdėti. Mes su Dapšiu esame du valkatos, bet galime būti bet kas: vyras ir žmona, kurie barasi, ar du girtuokliai, besišnekantys bare.

Pamenu, kai pirmąkart paėmiau Samuelio Becketto pjesę, ją perskaičiau tik iš penkto karto, nes vis užmigdavau. Nesupratau, kas vyksta, nebuvo už ko užsikabinti, visa pjesė – dialogas, bet apie ką?! Per repeticijas atsirado dvidešimt aštuonios scenos. Per dvidešimt metų keitėsi santykis su pjese, su herojais, nes paprasčiausiai gyvenau tuo spektakliu. „Belaukiant Godo“ – gilus spektaklis ir jo daugiabriauniškumas sukuria naujų perspektyvų, todėl spektaklis kinta, neatsibosta ir nėra to jausmo, kai, regis, suvaidinai, o vėliau tik kartoji.

Kaip pažadinate jums svarbią savybę – smalsumą?

Man patinka žodis „žingeidumas“, nors jo ir negalima vartoti, bet man „žingeidumas“ ir „smalsumas“ – skirtingi žodžiai. Smalsus gali būti ir katinas, o žingeidus – tai geidžiantis žinių, kad augtų ir pamatytų pasaulį kitu kampu. Todėl esu ne tiek smalsus, kiek žingeidus. Man įdomu įsisavinti žinias tam, kad plėstųsi mano komforto zona, nes kuo daugiau patiriu, išmokstu, tuo labiau ji plečiasi. Žingeidumas atsirado tada, kai pradėjau mokytis aktorinio meno, nes iki tol buvau gal dvi knygas perskaitęs. O studijuodamas ėmiau daug skaityti ir supratau, kad visad yra daugiau, kaip ir daugiau žinančių bei protingesnių.

Mėgstate Nidą, jus žavi ilgauodegės zylės, miško maudynės. Kaip atsirado ryšys su gamta?

Anksčiau gamta man nebuvo tokia svarbi, labiau traukė didmiesčiai, dangoraižiai. Tarybiniais laikais sapnuodavau, kad esu Niujorke, o atsibudęs apgailestaudavau, kad tai – tik sapnas. Bet laikui bėgant vis labiau ėmė traukti gamta ir dabar nenorėčiau gyventi didmiestyje. Apskritai Nida – ypatinga vieta, joje yra kažkas magiška, ką daugelis ir jaučia. Beje, Kuršių nerija – naujausias darinys Europoje, jai tik šeši tūkstančiai metų. Man gamta, kaip ir muzika, „atsidarė“. Anksčiau tiesiog buvo kiti interesai – vakarėliai, koncertai, o dabar pradėjo rūpėti paukščiai. Imu suprasti režisierių Gintarą Varną, kuris nuo neatmenamų laikų domisi paukščių įvairove, čiulbėjimais, nes tai yra gėris. Labai smagu pagal čiulbėjimą imti atskirti paukščius, įsivaizduoti, kaip jie atrodo.

Gamtoje yra vibracijų, kurių mes negalime įvardyti, bet tavo vibracija kinta pagal gamtą, ji natūrali, tu atsipalaiduoji, mažėja stresas. Pamenu, kai mokykloje skaičiau Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, buvo neįdomu, o dabar neseniai skaitėme su žmona ir verkėme. Tiksliai nepacituosiu, bet jis rašo: „Miške lietuvis ašarą braukia nežinia dėl ko.“ Dėl to, kad susilieja su visuma, su gamtos tyrumu. Vilniuje jau kita vibracija, atsiranda įtampa, pabuvęs kiek ilgiau, noriu sprukti atgal į gamtą. Teko man jaunystėje ir išsvajotame Niujorke pabūti, jaunam tai gerai, bet dabar tikrai to nenorėčiau.

Ar stebite dabartinį teatro pasaulį, ar esate nuo jo atsitraukęs? Kokie jūsų nauji kultūriniai atradimai?

Nesu visai atsitraukęs, tik kartais pritrūksta laiko viską stebėti. Ne taip seniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pažiūrėjau spektaklį „Girti“ – aktoriai puikiai vaidino. Tačiau šiuo metu gamta man yra gražiau už bet kokį paveikslą, net ir muziką, išskyrus Bachą. Kaip Sigitas Geda rašė: „Man gražiausias klebonas – varnėnas.“ Arba juodasis strazdas gražus paukštis, o kai užčiulba... Gedos žodžiais: „Aksominis balsas, baltas dieną, melsvas vakarop.“

Iš atradimų – tai choreografo Alexanderio Ekmano baletas „Play“, jo įrašą mačiau internete. Taip pat režisieriaus Cesco Gay’aus filmas „Kaimynai“. Mane sužavėjo, kaip suintriguoja ir įtraukia viename bute su keturiais aktoriais nufilmuota istorija, kaip ji vedžioja už nosies ir vis pateikia naujų siurprizų. Patiko jūsų kuriama laida „Apie ką tylite“ su grupės „Garbanotas“ nariu Šaruku Joneikiu, nes visa ten skamba iš vidaus, viskas taip tikra.

Dėkoju už pokalbį.