Premjera pagal Jeano-Luco Lagarceʼo pjesę Vilniaus senajame teatre

Vasario 17, 18 d. Vilniaus senajame teatre (VST) įvyks spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ pagal Jeano-Luco Lagarceʼo pjesę premjera, apie ją įžvalgomis su VST teatrologe Ingrida Ragelskiene dalinasi režisierė Kotryna Siaurusaitytė ir scenografas Arvydas Gudas. Paradoksalu, kad spektaklį apie nenorą, nemokėjimą kalbėtis apie jausmus ir negebėjimą megzti dialogo kuria jauni menininkai, kartu dirbantys jau su šeštu kūrybiniu projektu. Tarp bendrų Siaurusaitytės ir Gudo darbų minėtini spektakliai „Apsiaustas“ (2021), „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (2022), audiovizualinės instaliacijos „Sąstingis“ (2022) ir „Labirintas“ (2022) – visi sukurti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Naujausias darbas – Falko Richterio pjesės „Prisilietimas“ skaitymas Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) organizuojamame šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ (2023).

Kuo išsiskiria jūsų dueto bendradarbiavimas ir idėjų generavimas statant spektaklį pagal Lagarceʼo pjesę „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“?

Kotryna Siaurusaitytė: Kiek esame dirbę kartu, šis pastatymas techniniu požiūriu minimalistiškiausias, tačiau minties ir turinio prasme, matyt, giliausias ir sudėtingiausias. Generuodami idėjas sutarėme, kad turime daryti griežtą, negailestingą atranką, išsigryninti, atsisakyti buitiškumo ir palikti tik tai, kas būtina. Pjesės „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ daugiažodis, turtingas tekstas nesileidžia būti įrėmintas ir apkarstomas įvairiausiais elementais, blizgučiais, neperteikiančiais jokios informacijos. Man, kaip režisierei, šiuo atveju svarbi scenoje vykstančio veiksmo švara, o Arvydas, kaip dailininkas, rūpinasi scenografijos ir kostiumų susiejimu, medžiagiškumu bei smulkiausiomis detalėmis.

Arvydas Gudas: Iš pradžių ruošėmės skaitymams (spektaklio eskizas pristatytas 2023-iųjų birželį VST inicijuotoje teatro laboratorijoje „Mes – Prancūzija ʼ23“ – I. R.). Nors pasiruošimas truko labai trumpai, vis tiek kirbėjo mintis, atmosferos pojūtis ir prisiminimas. Tada netikėčiausiose vietose imi matyti sprendimus ir išskirtines detales, kurias vėliau sugalvojome panaudoti spektaklyje. Susigyveni su medžiaga ir kasdieniame gyvenime pradedi kreipti dėmesį į tai, į ką nebūtum atkreipęs, jei nebūtum su ja susidūręs.

Ko šiuolaikinis teatro režisierius tikisi, reikalauja iš scenografo, spektaklio dailininko? Kokias užduotis jūs, Kotryna, kėlėte scenografui, ieškodama spektaklio vizualinių sprendimų?

K. S.: Mano supratimu, scenografas – tarsi mediumas, apčiuopiantis nerealiąją plotmę ir per žodžius, spalvas, vaizdus paverčiantis ją konkretybe. Aš pasakojau, o Arvydas piešė eskizus. Man patinka, kad mes gerbiame vienas kito idėjas, darbą ir gebame prie vienos medžiagos prieiti iš įvairiausių perspektyvų. Užduotis, kurią keliu tiek sau, tiek scenografui, – nebijoti bandytis. Ieškojimų ir bandymų kelias praplečia perspektyvą ir kūrinio supratimą. Nesvarbu, kad galiausiai vis tiek neretai grįžtame prie pradinės minties.

Ko dailininkas, scenografas tikisi, reikalauja iš spektaklio režisieriaus? Kiek jūsų, Arvydai, idėjos, pasiūlymai turės įtakos galutiniam rezultatui?

A. G.: Mano darbas – sujungti scenografiją, kostiumus, rekvizitą, kad kiekvienas elementas, visos detalės, kurios padėtų atskleisti personažų pasaulį, būtų įveiklintos. Ir tai yra veikiau ne reikalavimas, o kūrybinis procesas, vykstantis diskutuojant su režisiere ir keliant klausimus, į kuriuos ieškome atsakymų viso proceso metu. Vėliau – repeticijos su aktoriais ir bandymai. Tada pasimato, kas tinkama, o kas yra tik gražus elementas. Kai ko atsisakoma, kažkas pridedama. Šiame spektaklyje mano įdirbis turėtų padėti atskleisti atmosferą ir pasakojamą istoriją.

Kaip kiekvienas iš jūsų apibūdintų naująjį spektaklį? Kokias temas, idėjas, keliamus klausimus akcentuotumėte?

K. S.: Šis spektaklis spinduliuoja nemažą emocinį krūvį, yra atviras, arti žiūrovo ir labai trapus. Per atminties temą atsiskleidžia skaudi šeimos drama – nesugebėjimas susikalbėti. Kaip transformuojasi įvykiai žiūrint per iškreiptą atminties objektyvą? Šeima – nemokanti bendrauti, klausytis, užjausti. Ar bendravimas yra visa ko pagrindas? Ar abejojantis žmogus – vertybė? Kaip atsiriboti nuo praeities, nedėti visų vilčių į ateitį, drąsiai žvelgti į dabartį ir leisti sau veikti?

A. G.: Gyvenimas artimoje aplinkoje. Artimas – tik žodis, nusakantis atstumą. Monologai. Mes tiek daug kalbame apie klausymąsi, bet tik ir laukiame, kada galėsime įsiterpti, nutraukti kito žmogaus kalbą. Mokėjimas klausytis, atleisti ir suprasti. Užduotis – kelti klausimus ir kirbančias mintis palikti galvoje.

Kuo jums svarbi, išskirtinė šiuolaikinė dramaturgija? Dar rudenį jūsų kūrybinis duetas išsiskiriančiu meniniu sprendimu atvėrė vokiečių dramaturgo Richterio pjesę „Prisilietimas“, žiemą tęsiate darbą su prancūzų šiuolaikinės dramaturgijos meistro Lagarceʼo kūryba...

K. S.: Lagarceʼas buvo dramaturgas ir režisierius, dažnai statęs spektaklius pagal savo parašytas pjeses. Richteris iki šiol intensyviai kuria, rašo ir režisuoja taip pat pagal savo tekstus. Tai žmonės, dirbę ir kūrę teatre, puikiai supratę, kaip veikia, koks galingas ginklas scenoje ir gyvenime yra pats žodis. Abu kūrėjai dramaturgijoje kalba visuomenei aštriomis temomis: Richteris „Prisilietime“ kreipia dėmesį į išorinius dalykus, darančius įtaką žmogui, tai tarsi visuomenės kronika, socialinės sistemos iškreiptumo, prisilietimo baimės bei grėsmės dokumentacija. O Lagarceʼas pjesėje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ analizuoja ir po kaulelį narsto mažesnėje terpėje, šiuo atveju – šeimoje, slypinčius procesus, žiaurius santykius, konfliktus ir artumo, meilės stoką tarp žmonių, iš kurių šių dalykų tarsi ir turėtume mokytis. Žmonija išgyvena nerimastingą laikotarpį, o šiuolaikinis menas neretai veikia kaip seismografas ir padeda nustatyti dabarties diagnozę.

A. G.: Šiuolaikinė dramaturgija kalba apie tai, kas dabar vyksta pasaulyje, kas nutinka su žmonėmis, kas juos kamuoja. Skaitydamas ją gali susitapatinti, atrasti atitikmenis mūsų visuomenėje, šeimoje, valstybėje. Yra dalykų, kurių neįmanoma apčiuopti, bet visi juos nujaučiame, o šiuolaikinė dramaturgija dažniausiai bando tai įžodinti, įvardyti ir taip bent šiek tiek padeda suprasti save.

Spektaklį kuriate specifinėje erdvėje – Mažojoje salėje. Žiūrovas bus labai arti, susidurs su lietuviškai publikai neįprasta daugiažode dramaturgija, kitokia teatrine tradicija. Kokią žinią norite perduoti ateisiantiems žiūrovams? Kaip įsivaizduojate savo spektaklio žiūrovą?

K. S.: Nors lietuviškajai teatro tradicijai daugiažodė dramaturgija nebūdinga, gyvenime kalbame ir siekiame save išreikšti ne mažiau už prancūzus, tad gali būti (ir to, žinoma, tikiuosi), kad atėjusieji į spektaklį atras vertingų įžvalgų apie tarpusavio santykius. Ne veltui nei pjesėje, nei spektaklyje nėra nurodytos tikslios datos, vietos, nėra personažų vardų, amžiaus, socialinės padėties. Iš esmės mes nieko nežinome, suprantame, kad tai yra šeima, kuri gali būti bet kokios kitos šeimos atitikmuo. Turime tik kalbą – tekstą, kurį transliuoja aktorės, tekstas stiprus ir muzikalus, lyg intensyvus minčių srautas, dialogai, virstantys monologais, – technika, padedanti parodyti veikėjų nesugebėjimą tinkamai susikalbėti, taigi ir jų santykių sudėtingumą. Turėtų būti įdomu stebėti penkių veikėjų individualią kelionę per pašėlusias tiesos ir tinkamo žodžio paieškas. Tarp eilučių prasprūdus aštriems santykiams, kai veikėjai niekuomet nepasako to, ką iš tiesų galvoja, žiūrovas be didelių pastangų, būdamas taip arti aktorių, turėtų tapti kiek dėmesingesnis ir atidesnis smulkmenoms scenoje. Ir apskritai tai tokia medžiaga, kuri labai arti žmogaus, kažkas labai suprantama, žinoma ir sava.

A. G.: Tai nėra paprasta pjesė, nėra lengva ją įsprausti į teatro rėmus, bandome atrasti tikslias ir būtent šiam kūriniui reikalingas aplinkybes atsiverti. Gal žiūrovas bus paklaidintas minčių ir žodžių labirintuose, bet yra siekis, kad paklaidinimas būtų įgyvendintas meistriškai.

Lagarceʼo pjesė – unikali galimybė atsiskleisti penkioms VST aktorėms. Kuri iš herojų jums artimiausia, su kuria labiausiai tapatinatės arba konfliktuojate?

A. G.: Panašumų į save patį galiu įžvelgti galbūt smulkmenose. Aš stebėtojas, todėl man jos visos penkios labiau primena artimoje aplinkoje esančius kai kuriuos žmones, atvirai nepasakančius, ką jaučia arba galvoja. Toks užburtas tylos ratas, nesprendžiant to, kas kelia nerimą.

K. S.: Iš tiesų, vaidins penkios be galo stiprios aktorės. Vien tai didelė jėga ir energija. Moterys, ištiktos nerealybės. Kuo daugiau repetuojame, aiškinamės, tuo labiau suprantu, kad kiekviena veikėja tarsi turi ir mano pačios minčių nuotrupų, taigi beveik visada galiu pateisinti jų veiksmų ir minčių priežastis. Gal tai ir žavi, kad žmogus nėra schema, apie kurį būtų galima pasakyti – geras ar blogas, jis įvairialypis – netobulas, nemokantis megzti santykių, smulkus, smalsus, romantiškas, nenuovokus, tragiškas.