Kiekviename spektaklyje – savi sunkumai

Kaip aktorius Motiejus Ivanauskas sukūrė vaidmenis spektakliuose „Snieguolė“ (rež. Dr. GoraParasit, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2023), „Audra“ (rež. Peeteris Jalakasas, NKDT, 2023), „Veidas / Visage“ (rež. Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran, NKDT, 2022), „Kauno pavasaris ’72“ (rež. Jonas Tertelis, NKDT, 2022), „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus, NKDT, 2021), „Fikcijos“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras (JT), 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019) ir kt. Taip pat režisavo spektaklius „Dialogai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020), „Lizdas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2021), „Užusienis“ (kartu su Vaiva Paukšte, Klaipėdos lėlių teatras, 2023) ir kt.

Kaip prisimenate vaidybos studijas?

Prisiminimai geri, nes mūsų kursas gerai sutarė ir turėjome du kurso vadovus, o tai išėjo į naudą. Nebuvo vienos asmenybės, kuria reikėtų sekti ir ja tikėti. Vidas Bareikis ir Algirdas Latėnas buvo labai skirtingi, turėjo savo kryptis ir išugdė sveiką požiūrį į teatrą bei kūrybą plačiąja prasme. Padėjo susidaryti nuomonę, kad nereikia sudievinti kokios nors vienos krypties ar režisieriaus, o tiesiog bandyti atrasti tai, kas artima, tačiau kartu išlikti lanksčiam. Žinoma, studijuojant buvo visokių momentų, bet apibendrinant buvo tikrai smagūs ketveri metai.

Studijuodamas vaidybą sukūrėte spektaklį „Užšalimas“. Kodėl nusprendėte imtis režisūros?

Studijos buvo jau gerokai įpusėjusios ir atrodė, kad greitai baigsis, maniau, reikia daryti viską, kas pasiekiama teatro srityje. Prieš ketvirtą kursą kiekvienas gavome užduotį per vasarą parašyti pjesę. Pagal manąją sukūrėme eskizą, dalyvavome Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) „Balkono okupacijos“ konkurse ir jį laimėjome. Viskas įvyko natūraliai ir gana sklandžiai, nes spektaklyje vaidino bendrakursiai.

Koks buvo jūsų pirmasis vaidmuo profesionaliame teatre ir kaip jį prisimenate?

Studijuodami antrame kurse Jaunimo teatre vadinome Bareikio režisuotą spektaklį „Pasirinkimas“. Tai buvo pirmas bendras viso kurso darbas. Vaidmuo nebuvo didelis, reikėjo groti gitara, turėjau šiek tiek teksto. Trumpai jį vadinome. Labiausiai įsiminė tai, kad spektaklyje dėvėjome iš permatomo plastiko pasiūtus drabužius ir sukūrėme grupę „Šiltnamio efektas“, kuri, nors ir neilgai, gyvavo ir už spektaklio ribų.

Vaidinote režisieriaus Adomo Juškos spektaklyje „Fikcijos“. Kaip sekėsi šis kūrybos procesas?

Tai buvo pirmas rimtesnis mano darbas; patiko procesas, buvo įdomu stebėti, kaip repetuoja Arūnas Sakalauskas, Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius, pasiklausyti įvairių istorijų apie senus teatro laikus. Pas Adomą jau buvau vaidinęs studijų kontekste, mokėmės paraleliniuose kursuose, nors oficialiai mūsų kursai kartu nedirbo. Man patiko, kad Eimuntas Nekrošius juos skatindavo rinktis mažiau žinomus kūrinius, ieškoti naujų kelių. Taip buvo ir su „Fikcijomis“ – daug eksperimentavimo, galvos sukimo.

Po studijų kartu su kurso draugais buvote pakviestas į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Kaip reagavote į kvietimą ir kaip sekėsi vaidinti su bendrakursiais?

Kvietimas buvo netikėtas, nes apie tai sužinojome prieš pat studijų pabaigą. Galimybė nukrito tarsi iš niekur, lyg dovana, tad dauguma ja ir pasinaudojome. Manėme, kad po studijų reikės kažko ieškoti, verstis per galvą, o štai ėmė ir atsirado toks pasiūlymas. Sunku pasakyti, kaip būtų pasukę keliai, jei nebūtume gavę kvietimo. Gal kai kas visai nebevaidintų. Kadangi turėjome progą dirbti su kursu, man tai pasirodė tarsi savotiškas studijų pratęsimas gana saugioje aplinkoje su jau pažįstamais žmonėmis. Manau, kad tai šioje profesijoje daug kam iš mūsų padėjo pasijusti tvirčiau. O ir teatrui tai išėjo į naudą. Tarkim, režisieriui, atėjusiam į teatrą ir nepažįstančiam aktorių, visuomet gerai, kad bent jau aktoriai gerai žino vienas kitą ir lengvai susišneka tarpusavyje. Žinoma, keletas mūsų jau išėję iš teatro.

Kaip teatro trupė jus priėmė?

Trupė didelė, praėjo daug laiko, kol su visais susipažinome. Aišku, tas priėmimo procesas užtrunka, bet tai normalu. Šiaip ar taip, turi įrodyti, kad kažką moki, juk priėmė ne pabūti, o dirbti. Tačiau bendra atmosfera teatre yra teigiama.

Antrasis jūsų režisūros darbas „Dialogai“ sukurtas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Kas lėmė, kad statėte Platoną ir kaip pasirinkote aktorius?

Apie Platoną mokėmės ir jį skaitėme akademijoje per estetikos kursą. Tuo metu buvau pagalvojęs, kad tai įdomi ir veikiausiai dar nestatyta medžiaga. Tad ji užkabino ir pamaniau, kad jei bus proga, reikės ją panaudoti. Studijos artėjo pabaigos link, dar nežinojau, kad pasiūlys darbą Kaune, todėl ieškojau galimybių ir užpildžiau LNDT Jaunųjų kūrėjų programos konkurso paraišką. Peržvelgus šio teatro trupę buvo aišku, kad vaidmenį kurs būtent Vytautas Anužis, jei tiks sutiks su pasiūlymu. Šarūną Zenkevičių pažinojau iš anksčiau, jau buvau matęs, kaip jis vaidina, Elzę Gudavičiūtę taip pat šiek tiek pažinojau, nes ji dėstė bakalauro studijose, o Povilas Jatkevičius – mano bendrakursis, su juo pagal Platoną statėme eskizą „Balkono okupacijai“ dar būdami studentai.

Sukūrėte objektų spektaklį „Lizdas“. Kaip atsidūrėte lėlių ir objektų teatre?

Teisybės dėlei ir visos kūrybinės komandos garbei reikėtų pasakyti, kad kūrėme visi. Objektų ir vizualiajame teatre atsidūriau paskatintas Žilvino Vingelio iniciatyvų – tai ir „Kosmos theater LAB“, ir „Surreality check“ laboratorija „Lėlės“ teatre. Pastarosios rezultatas ir buvo šis spektaklis. Patraukė tai, kad vizualiajame teatre daug paprasčiau žiūrima į konkrečios literatūros ar nuoseklaus siužeto nebuvimą. Šioje srityje nereikia tiek daug pastangų ir įtikinėjimų, kad tai irgi gali būti įdomu. Atsimenu, per repeticijas buvo labai sunku, nes nė vienas nebuvome lėlininkas. Kol aktoriai tiesiog stovi ir kalba, atrodė palyginti nesudėtinga, bet kai reikia pradėti judinti objektus, tada kiekviena smulkmena pasidaro svarbi. Po šio kūrinio, kai pradėjome repetuoti draminį spektaklį, viskas buvo lengviau, nes juk nieko nereikia daryti – sėdi žmogus ir jau įdomu, nereikia kiekvieno kojos pakreipimo dėlioti. Šiek tiek perdedu, bet nedaug. Tad su vizualiuoju teatru susipažinau gana atsitiktinai, tačiau jis padėjo praplėsti žinias, požiūrį, įgyti naujų įrankių, kuriuos galima naudoti ne tik lėlių ir objektų teatre.

LMTA baigėte magistro studijas. Kodėl rinkotės režisūrą?

Po dvejų laisvesnių metų be mokslų atrodė, kad būtų įdomu gauti naują organizuotų žinių „paketą“, kai ne pats renkiesi kokią nors knygą, o ji daugiau ar mažiau privaloma. Aišku, magistro studijose netrūko ir savarankiško darbo, ir straipsnių paieškų. Žinoma, režisuoti turint motyvacijos ir noro galima ir be studijų, tačiau pamaniau, kad jos tikrai nepakenks – norėjosi pokyčio.

Koks vaidmuo ar režisūros darbas pareikalavo daugiausia jėgų ir suteikė naujos patirties?

Iš pastarųjų darbų išskirčiau Peeterio Jalakaso spektaklį „Audra“. Jame reikėjo labiau padirbėti iš choreografinės pusės, o su tuo susiduriu rečiau. Režisūros srityje visuomet būna kokių nors iššūkių, nes visi ligi šiol sukurti spektakliai skirtingi: „Dialoguose“ dominuoja tekstas, o štai „Lizde“ jo visai nėra, Klaipėdos lėlių teatre su Vaiva Paukšte neseniai kūrėme spektaklį „Užusienis“, aktoriai buvo visai nepažįstami, tai taip pat šioks toks išbandymas. Regis, kiekviename darbe – savi ypatumai ir sunkumai.

Spektaklyje „Ne sau žmonės“ kuriate kelis vaidmenis. Koks buvo jo kūrybinis procesas?

Kaip aktoriui tai buvo vienos įdomiausių repeticijų. Su režisieriumi Jonu Vaitkumi iki tol nebuvau dirbęs. Patiko, kad šis spektaklis pareikalavo daugiau nei įprastai, turėjau labiau pasistengti, neiti patogiausiu keliu. Taigi šis procesas buvo dar vienas ryškesnis mano mokymosi etapas.

Naujausias jūsų aktorinis darbas – Dr. GoraParasit spektaklyje „Snieguolė“. Kokį įspūdį padarė šis daug įvairių nuomonių sulaukęs spektaklis?

Buvo įdomu susipažinti su Gintarės Minelgaitės darbo principais ir estetika. Man šiame spektaklyje vaidinti įdomu, laikas prabėga labai greitai, nes daug dalyvaujančių žmonių, veiksmo, uždavinių, persirengimo ir judesio. Jis reikalauja atidaus bendradarbiavimo. Džiaugiuosi, kad spektaklyje dalyvauja ir studentai, jie įneša geros energijos ir teatrinės klišės. Tikiuosi, šis spektaklis kuo toliau, tuo tvirčiau stovės ant savų kojų, tad kas dar neturėjo progos susidaryti savo nuomonės, yra laukiami.

Kadangi veikiate ir vaidybos, ir režisūros srityse, ar ateityje planuojate pasirinkti kurią nors vieną iš jų?

Nežinau, nenoriu prisikalbėti. Kartais prisigalvoji, kad darysi vienaip, o prabėga keleri metai, ir viskas būna visai kitaip.

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji spektakliai įsiminė?

Stengiuosi stebėti. Nuo praėjusios žiemos labiausiai įsiminė Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklis „Kaktusai“ (choreografas Alexanderis Ekmanas). Labai smagus jausmas, kai žiūri spektaklį ir džiūgauji dėl to, ką matai. Taip pat prieš porą mėnesių žiūrėjau man patikusį režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklį „Edžio pabaiga“ (Jaunimo teatras). Ir nuoširdžiai manau, kad geriausias Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis yra Augusto Gornatkevičiaus režisuotas „Emilių Emilis“. Retai tenka matyti spektaklį, kuriame ir aktoriams, ir žiūrovams taip smagu būti vienoje erdvėje.

Dėkoju už pokalbį.