Drąsa interpretuoti

Sandra Bernotaitė sukūrė tokių spektaklių kaip „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“ (rež. Saulė Degutytė-Šiekštelienė, Jaunimo teatras, 2023), „Aš – žvėris!“ (rež. Rokas Lažaunykas, Kauno valstybinis lėlių teatras, 2022), „Aš – Romeo, tu – Džuljeta“ (rež. Lažaunykas, Kauno valstybinis lėlių teatras, 2020) ir kt. dramaturgiją. Parašė pjesę monospektakliui apie Virginią Woolf „Paskutinė valanda“ (2020), parašė ir režisavo spektaklį „Dabar aš esu“ (2019), debiutavo su monospektakliu „Dvasiniai reikalai“ (2003) ir šokio spektakliu „Va bank“ (2000).

Esate baigusi vaidybos studijas, režisavote spektaklius – kuo šios sritys papildo jūsų rašymo procesą?

Mano kūryboje ribos tarp sričių išsitrynė, ir tai tik praturtina. Labai anksti tapo aišku, kad dirbsiu kūrybinį darbą. Tiesa, traukė ir tebetraukia įvairios edukacinės veiklos, tuo irgi užsiimu, tačiau reikėjo atrasti, kurį dalyką mokysiu ar dėstysiu. Kas vyksta, kai jaunas žmogus apsisprendžia kurti? Jei tai ne muzika ar baletas, kuriuos už vaiką parenka tėvai, tenka pačiam rasti savo pagrindinę kūrybos sritį. Tos paieškos ir atvedė mane į dailės mokyklą, o vėliau į teatro studijas. Visada buvau „rašantis žmogus“, kaip mane vadindavo dėstytojai. Stodama į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją komisijai pateikiau savo eilėraščių rinkinį, išspausdintą mašinėle. Jį mane ir paprašė garsiai paskaityti. Taip viskas ir pynėsi – nepaleidau nei rašymo, nei teatro, nei vizualinės estetikos pojūčio.

Rašydama prozą domėjausi ir dramaturgine kūrinio struktūra, o tai itin svarbu spektakliui. Aktorystės amatas, režisūrinė patirtis man leidžia į literatūros personažus žiūrėti kaip į kino aikštelėje veikiančius žmones. Kurdama romanus ar pjeses susidėlioju personažų nuotraukų galeriją, kad visus matyčiau. Samdau geriausius aktorius be milijoninių biudžetų! Mano kūriniuose „vaidina“ Meryl Streep, Jeremy Ironsas... Romane „Akys chimeros“ Salomėją Nėrį „vaidino“ Eglė Gabrėnaitė jaunystėje.

Koks jūsų požiūris į dramaturgo darbą ir svarbą teatre?

Graikiškas žodis „drama“ reiškia veiksmą. Įmanoma sukurti spektaklį su minimaliu išoriniu veiksmu, tačiau neįmanoma sukurti įtraukiančio kūrinio be vidinio veiksmo, be dramos. Net vadinamajame postdraminiame teatre reikia struktūros ir dramos, nors ir ne taip stipriai išreikštos per dialogus kaip, tarkim, šekspyriniame teatre. Susidaro įspūdis, kad susižavėjusieji postdraminiu teatru patys nėra įvaldę draminio teatro amato ir nevertina sceninės kalbos meno. Tai sena intelektualesnį, reiklesnį žiūrovą varginanti teatro problema: jei aktoriai ir bando kalbėti, juos sunku išgirsti ir suprasti. Priežastis banali: nesusiklosto autentiškai lietuviška, į vakarietišką, o ne rusišką teatrą orientuota scenos kalbos mokykla. Taigi atmetame kalbą, nes nemokame kalbėti. Atmetame dialogais paremtą siužetą, nes nemokame jo konstruoti. O nemokame todėl, kad nesimokėme. Tada patogu pasivadinti kokiu nors žodžiu su „post“. Mane, kaip žiūrovę, toks teatras prarado jau seniai.

Metaforinis teatras dažnai irgi atrodo lyg turintis neįgalumą, kurį kompensuoja fizinė aktorių energija ir scenografo vizualinis šėlas. Geriau negu nieko, bet vis dėlto – kur mūsų dramaturgija? Dramaturgija – tikroviškiausia žmonių sąveikavimo forma: per kalbą, per aiškinimąsi žodžiu. Tylime tik tada, kai nebeturime ko pasakyti. Teatras tikrai turėtų ką pasakyti, jei tik būtų prakalbintas išmanančiųjų dramaturgo amatą. Gebėjimas kurti eiles ar prozą, automatiškai perkeltas į scenos menus, nesuveikia. Teatre apstu dėsningumų, gudrybių, nematomų taisyklių ir apribojimų, kuriuos žinodama išsilaisvinu kurti taip, kad aktoriai turėtų ką „žaisti“ scenoje, o žiūrovai įsitrauktų į jų žaidimą. Tai įmanoma tik tada, kai žaidėjai abipus rampos veiksmą nuo pirmos iki paskutinės minutės supranta, atjaučia ir jame dalyvauja.

Kokius darbo ir rašymo metodus naudojate kurdama spektaklį?

Rašydama pjesę spektakliui „Dabar aš esu“ pajutau, kad mane įkvepia išankstinis žinojimas, kas vaidins, kokie aktoriaus stiprieji bruožai, kokią aktorės nematytą pusę norėtųsi atskleisti. Dar viena man patinkanti priemonė, kurią laisvai naudoju, – kitų autorių tekstai kaip atramos taškas. Tai suteikia be galo daug įdomios medžiagos. Kurti iš savo autobiografinių resursų, apie save teatre, tiesiog nėra laiko. Nuo pat senovės teatro kūrėjai buvo kaip šarkos – gerus gabaliukus iš visur susinešdavo. Jei Williamas Shakespeare’as būtų kūręs visas savo pjeses „iš galvos“, tai būtų buvę antžmogiška. Žinoma, jis rėmėsi kitų darbais ir rašė apie sritis bei šalis, kurių nei patyrė, nei sapnavo aplankyti. Ir man originalumas rūpi ne tiek smarkiai, kiek spektaklio kokybė. Teatras yra bendras išgyvenimas vienoje erdvėje vienu metu, todėl jame svarbiausia istorijos perpasakojimas savaip, gyva interpretacija. Tad susitelkiu į savo drąsą interpretuoti.

Neseniai Jaunimo teatre su režisiere Saule Degutyte parengėte premjerą „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“. Kaip šiame spektaklyje sekėsi kurti kūrinių adaptacijas?

Pirmiausia ilgai ieškojome koncepto, skaitydamos Simono Daukanto darbus. Kalbėjomės apie temas, kurios turėtų būti pagrindas. Sutarėme, kad svarbiausia bus tėvų ir vaikų santykiai: taip jautė režisierė, o man režisierės vizija – visada gera atspirtis. Tada netikėtai radau Daukanto darytą vokiško kūrinio jaunimui apie Robinzoną Kruzą vertimą – interpretaciją. Robinzonas vadinamas Peliūze, kalba – senovės lietuvių. Tą dieną, kai pranešiau Saulei apie radinį, mums abiem iš laimės šiurpai per odą lakstė. Apsiėmus pagal jį statyti spektaklį siužetas tapo labai aiškus ir netgi daugumai žiūrovų girdėtas: sudužus laivui Robinzonas išsigelbėja negyvenamoje saloje ir ten išgyvena. O kaip tie nuotykiai bus perkelti į šiandieninį lietuvišką kontekstą, kaip tai sujungsime su tėvų ir vaikų santykių drama – jau kūrybos klausimas, kurį įveikti buvo vienas malonumas, nes įsitraukė visa trupė. Kadangi tarp šio spektaklio kūrėjų buvo net keturi žmonės (aš, dvi aktorės ir režisierės padėjėjas), turintys darbo su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi patirties ir priėmę tam tikrą kokybės kartelę, o Saulės braižas – objektų teatrui naudoti tikrus senus daiktus – irgi primena Nekrošiaus scenografijos sprendimus, juokiuosi, kad iš anapus jis gali stebėti, kas būtų buvę, jeigu su savo objektais, metaforinėmis priemonėmis būtų pasukęs į komedijos žanrą ir kūręs vaikams.

Su Degutyte kūrėte ne vieną spektaklį. Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas ir kaip atrandate bendrus meninius sutarimus?

Mudviejų humoro jausmas sutampa, taip pat sutariame, kas yra geras rezultatas, kokios turi būti bendrakūrėjų ribos. Tai itin svarbu, nes jos gali nusitrinti ir tada lengva nuslysti į nepagarbą, bereikalingą kritiką. Ieškodamos pastatymo sprendimų mes nesakome „ne“, viską priimame, paliekame fermentacijai arba tučtuojau išbandome. Dramaturgė su režisiere dirba atskirai, arba, kaip pasakytų Daukantas, „atskiestos“, du tris mėnesius, prieš ateidamos į teatrą susitikti su aktorių trupe. Prasidėjus spektaklio repeticijoms aš irgi dalyvauju, bet jau ne nuolat, o vis apsilankydama ir duodama nešališkesnių pastabų, nes turėjau laiko atsitraukti. Laikausi nuostatos: jokios kritikos kūrybos metu. Aktorius taip pat norisi paskatinti atsikratyti „rusiškos mokyklos“ įpročių ir priimti visus nusišnekėjimus, vaidinti nerūpestingai, žinant, kad režisierius viską mato iš šalies ir sugebės nesakydamas, kas blogai, plėtoti tai, kas gerai. Kritika ar savikritika vykstant vaidybos procesui žudo spontaniškumą. Abi su Saule viena kitai jau nieko neturime įrodinėti, o bendras rezultatas toks gyvas, kad jame jau nerasi atskirų fragmentų autorystės. Jei ir žiūrovai pajunta kūrėjų bendrumą – mes pasitvirtinę, kad dirbome ne veltui.

Ar stebite kolegų darbus? Kas iš pastarųjų matytų spektaklių jums įsiminė labiausiai?

Prieš kelias savaites Londono Nacionalinio teatro 60-mečio proga jutube buvo laisvai transliuojama šiuolaikiškai perkurta klasika – režisieriaus Clinto Dyerio spektaklis pagal Shakespeare’ą „Otelas“, kurio vizualinė estetika ir tikslus dramaturgijos perteikimas puikia vaidyba man buvo tikra fiesta. Kitas teatrinis įvykis, kuris manyje tebevibruoja, nes vis peržiūriu įrašą, – monospektaklis „The Encounter“ („Susitikimas“), režisieriaus ir aktoriaus Simono McBurney pastatymas pagal Petru Popescu knygą „Amazon Beaming“ („Amazonės žinia“). Simonas yra vienas iš teatro „Complicité“ steigėjų, nepaprastai talentingas kūrėjas, jo veiklą seniai seku, nes yra tekę dalyvauti jo meistriškumo dirbtuvėse ir man artimi jo darbo metodai. Arčiau namų – kauniečiams pasisekė, nes Nacionaliniame Kauno dramos teatre galima patirti Roberto Wilsono spektaklio „Dorianas“ režisūros kokybę. Jo Paryžiuje rodomo spektaklio „Mary Said What She Said“ – trijų dalių monologo, kurį vaidina Isabelle Huppert, – gyvai gal ir nepamatysiu, bet estetinį principą jaučiu ir to pakanka geram įkvėpimui. Praeitą vasarą „ConTempo“  festivalyje džiaugiausi gyvu ir meistrišku slovėnės Anamarios Klajnšček ir kataloniečio Magí Serra duetu judesio spektaklyje „Cossoc“. Tai buvo gaivus oro gūsis.

Kokiais kūrybiniais darbais gyvenate ir kokie laukia ateityje?

Kitais metais planuoju teatrinių skaitymų forma pristatyti savo naują monologą „Paskutinė valanda“ apie anglų rašytoją modernistę Virginią Woolf. O šiomis dienomis dirbu prie gana sudėtingo kūrinio – miuziklo „Emilija“ libreto. Protagonistė – 1831 m. sukilime pasižymėjusi jauna karvedė Emilija Pliaterytė. Tai bus ne tik istorinė, bet ir herojinė drama, tikrais įvykiais paremta fikcija. Jau kone dešimtmetį ar net daugiau lietuvių kultūrinėje aplinkoje, tiek literatūroje, tiek teatre ir kine, stebiu tendenciją kurti antiestetiką ir kažkodėl domėtis istoriniais antiherojais, kurie buvo ne šiaip sutrikusio charakterio – jie niekšai, tamsios asmenybės. Taip pat matau pastangas ne įžeminti, o nužeminti tuos mūsų istorinius asmenis, kurie nesunkiai atsiskleistų kaip tikri herojai, nors ir su žmogiškais trūkumais, kurių pripažinimas leistų su jais tapatintis. Man ši tendencija nepatinka ir atrodo pavojinga, nes publikai permetami kūrėjų asmeniniai kompleksai, siūlant ne tik suprasti (čia nieko blogo nematyčiau), bet ir pateisinti jų poelgius. Kultūra todėl ir vadinasi kultūra, kad tai erdvė, kurioje mes visi siekiame atrasti savo kryptį į šviesą, dalintis gerąja patirtimi ir išmintimi. Kultūra turi kelti, o ne žlugdyti viešąją moralę. Toks man credo.

Dėkoju už pokalbį.