Daryti kaip negalima

Režisierė Saulė Degutytė-Šiekštelienė kartu su Snieguole Dikčiūte 2004 m. įsteigė Stalo teatrą. Jame sukūrė per trisdešimt spektaklių, tokių kaip „Bebenčiukas ir Barbė“ (2004), „Eglė žalčių karalienė“ (2005), „Gimimo diena“ (2007), „Avinėlio kelionė“ (2010), „Pasaka apie karalius“ (2012), „Dangaus virėja“ (2016), „Kas pasaulyje g(a)ražiausia?“ (2018), „Sibiro haiku“ (2018), „Aplink pasaulį per vieną spektaklį“ (2019), „Rhesanium“ (2021) ir kt. Jaunimo teatre šiais metais pastatė spektaklį „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“.

Kokia buvo jūsų, kaip režisierės, kelio pradžia?

Iš tiesų visą laiką svajojau tapti aktore, bet šeimoje menininkų nebuvo. Niekas nepalaikė mano idėjos stoti į vaidybą, todėl įstojau į choro dirigavimą. Čia susipažinau su vietiniais aktoriais, pradėjau vaikščioti į repeticijas ir manyti, kad ir aš taip noriu bei galiu. Žinoma, nejaučiant šeimos palaikymo mane traukė atgal, trūko pasitikėjimo savimi. Vis dėlto pamačiau, kad mane tikrai traukia aktorystė, todėl po pirmo choro dirigavimo kurso perstojau į Irenos Bučienės vadovaujamą vaidybos kursą. Tačiau susiklosčius įvairioms aplinkybėms po pirmo kurso mane išmetė. Perstojau į Algirdo Latėno kursą ir jį baigiau. Su visais kurso draugais išėjome vaidinti į „Vaidilos“ teatrą, nors kvietė ir į Jaunimo teatrą, nes ten turėjome spektaklį, kuris, galima sakyti, buvo pirmas impulsas daryti tai, ką aš darau dabar. Jį režisavo pats geriausias Lietuvos lėlininkas Vitalijus Mazūras. Ir jo frazė „kalbėk savais žodžiais“ yra mano kūrybos pamatas. Jis sakė daryti taip, kaip negalima.

Kokia buvo Stalo teatro pradžia?

Susilaukusi dviejų sūnų, pradėjau dirbti teatro mokytoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, tad tai buvo iššūkis ir, galima sakyti, Stalo teatro pradžia. Svarsčiau, ką šiuolaikiniams vaikams parodyti, juk jie turi viską, ne taip kaip mes tarybiniais laikais neturėjome žaislų. Tuomet sumaniau vaikams parodyti, kaip mes žaisdavome. Į pamokas pradėjau temptis visokius daiktus. Vaikams labai patiko, jie greitai pagavo žaidimo taisykles, ėmė improvizuoti. Kai vėliau pas mane atėjo kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, nusprendėme kurti spektaklį. Tai buvo linksmas spektaklis apie Bebenčiuką ir Barbę. Po metų mus pakvietė į Alytaus tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Aitvaras“. Jam nusprendžiau sukurti spektaklį pagal lietuvišką mitą „Eglė žalčių karalienė“. Vaikystėje Salomėjos Nėries rimuotą poemą man skaitydavo mama. Atrodo, kad viskas, ką dariau, buvo iš mano vaikystės. Aišku, baiminomės, nes spektaklį žiūrėjo garsūs lėlininkai, jautėmės nedrąsiai, teatras buvo virpantis. Vis dėlto festivalyje laimėjome prizą, ir tai buvo paskata sugalvoti teatrui vardą.

Ką simbolizuoja stalas?

Kadangi spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ vyksta prie stalo, moteris minko tešlą, lygina skalbinius ir seka pasaką, nusprendėme, kad bus Stalo teatras. Spektakliui aštuoniolika metų, jį vaidiname iki šiol, vadiname jį tvariu. Taip pat vaidiname su stalo įrankiais, objektais. Negaminame maisto – pasotiname ne žiūrovų skrandį, o dvasią. Tad čia tokia trejopa pavadinimo idėja. Iš pradžių žiūrovus pavadinimas kiek klaidindavo, dabar dauguma jau žino ir supranta, kad Stalo teatre veiksmas vyksta ne tik ant stalo, bet ir didelėse scenose bei ekranuose. Žodžiu, reikėjo dėl to pavadinimo pakovoti.

Kiek objektų teatre yra svarbūs aktoriai?

Labai svarbūs. Vienu momentu jie veikia kaip objektas, kitu kaip aktorius. Aktorius turi transformuoti savo emocijas į objektą, kad galėtų veikti kaip jis. Žiūrovai, žiūrėdami į objektą, vis tiek skaito informaciją iš aktoriaus veido, bet objektas išlieka svarbiausias. Aktoriams sunku vaidinti ne vieniems, o su objektu. Tikrai sudėtinga sistema. Man labai patinka dirbti su dramos teatro aktoriais. Jie profesionaliai neišmokyti valdyti šių aspektų, kaskart mokosi iš naujo, todėl viskas tampa neštampuota ir nestandartizuota. Kiekvieną kartą reikia viską pamiršti, pradėti nuo nulio, įvaldyti naujus objektus ir pasitelkti tą jausmą, emociją, prisiminimą, kaip žaisdavome vaikystėje. Tuomet ir pasiseka. Labai įdomu stebėti aktorių kūrybinį procesą. Pavyzdžiui, daug atradimų įvyksta kam nors vėluojant į repeticiją – neturėdami ką veikti aktoriai prikuria naujų etiudų. Jie visi kaip vaikai. Žemai lenkiu galvą savo teatro aktoriams, kurie šiam sunkiai įvardijamam procesui pasiduoda.

Toks darbas reikalauja plačios vaizduotės.

Taip, ir tos idėjos ateina įvairiai – iš knygų, daiktų. Pavyzdžiui, jau būna gautas finansavimas, parašytas projektas ar pjesė, ir nerandi kažkokio pagrindinio dalyko. Vis apie tai galvoji, mąstai. Tuomet skambina kolega ir sako, kad turi dėžę teniso kamuoliukų. Staiga supranti: tai pagrindinis dalykas, kurio spektaklyje ir reikėjo. Vis dėlto niekada nebūna taip, kad manęs kūrybinis procesas nepaliestų arba nepakankintų, vis tiek viskas turi kainuoti ir reikia įdėti pastangų. Galbūt norėtume, kad būtų lengva, dar ir dovanų gautume, tačiau taip nebūna.

Kaip sekėsi išplėtoti teatrą iki šio taško, kuriame jis yra dabar?

Šį rudenį švęsime devynioliktąjį gimtadienį. Pagrindinis teatro variklis – darbas, kūryba, naujų idėjų plėtojimas ir savos linijos laikymasis. Galbūt ne visada sulaukdavome atsako iš aplinkos, tačiau pagyvėjimą pajausdavome po „Auksinių scenos kryžių“ nominacijų. Vėliau pradėjome rimčiau gastroliuoti užsienyje – vykome į Kanadą, Pietų Korėją, Izraelį, Kiniją. Žinoma, Vilniuje teatro pasiūla labai didelė, tačiau per devyniolika metų užsiauginome savo žiūrovus, kurie nežino, ką jiems dar parodysime. Būna, kad į teatrą žiūrovai atvyksta švęsti aštuonioliktojo gimtadienio, nes užaugo su mūsų teatru. Per visą gyvavimo laikotarpį buvo akimirkų, kai atrodė, kad niekam šio teatro nereikia, norėjosi jį uždaryti. Tačiau lyg tyčia kas nors prieidavo ir pagirdavo, papasakodavo, kad iš mūsų spektaklio namo grįžę vaikai žaidžia. Vyksta tokia ištisinė kova. O dabar jau laukiame dvidešimtmečio jubiliejaus.

Išlaikyti teatrą, neturint nuolatinio finansavimo, nėra lengva, nes už viską turime mokėti patys. Tai patalpų nuoma, aktoriai, finansininkai, transportavimas. Reikia ir montuotojų, tad dažniausiai išnaudojame šeimos narius. Juk išlaikyti viso šio proceso iš parduodamų bilietų nepavyksta. Taigi labai daug energijos išeina tokiems dalykams. Neseniai parengiau premjerą Jaunimo teatre – ten kava, pyragai, darbuotojai klausia, kuo padėti, viską perneša, sutvarko. Iš pradžių buvau šokiruota, kad reikia tik režisuoti. Toks jau tas gyvenimas: jei nori būti laisvas, taip turi būti.

Kaip ir minėjote, esate ne tik režisierė – teatre atliekate ir daugybę kitų darbų. Kaip sekasi išlaviruoti?

Tai labai sudėtinga. Per tiek metų jau įgijau patirties ir suvokimą, kaip tai vyksta. Štai aš – kūrėja, įsitraukiu į meninius procesus ir kuriu spektaklius, o, pavyzdžiui, kai reikia gastroliuoti ir sutartą valandą atėjusi į montažą nieko nerandu, pradedu viską daryti pati. Tuomet mano nuotaika nebūna stebuklinga, o susirinkus darbuotojams juk turiu papriekaištauti. Tada santykiai blogėja. Pradėjau juokauti, kad įkūniju šešis skirtingus darbuotojus ir kiekvienam turiu vis kitokių charakterio bruožų. Tai išties sunku, dėl to su keliais žmonėmis esu sugadinusi santykius. Kai kurie įsivaizduoja, kad miegu ant dolerių... Reikėjo pasirinkti, ar visiems noriu būti gera, bet dėl to nukenčia mano teatro kokybė ir aš pati, arba turiu savo liniją ir ja einu pirmyn. Per teatro istoriją teko priimti nepopuliarių sprendimų, nes vadovu būti nelengva, juk būtent tu turi nuspręsti. Norėčiau būti tik meno vadove – galbūt kada nors taip ir nutiks.

Kuriate ne visuomet lengvomis „vaikiškomis“ temomis. Kodėl pasirinkote tokią kryptį?

Mane visada suerzina teatrai ir spektakliai, kurie laiko vaikus kvailiais. Ypač teatre ir mene vaikams turėtume matyti edukacinį aspektą. Mane visuomet iš vėžių išmuša po spektaklio auklėtojų užduodamas klausimas: „Ar patiko?“ Pavyzdžiui, spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ vaikai nuliūsta, kartais net verkia, nes Eglę visi išduoda, tad kas čia gali patikti? Bet vaikai turi tai žinoti, pamatyti, turi lavintis. Visada įdomiau užgriebti kitas temas, o ne tik suvaidinti siužetą. Man taip daug įdomiau ir atsiranda prasmė vargti, prakaituoti, ieškoti simbolių.

Ar kada nors bandėte kurti kitokį spektaklį?

Vieną kartą mėginome sukurti gražų, linksmą, žiūrovišką spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Pasikvietėme labai gražią aktorę, sukūrėme populiaresnę muziką. Dirbome, tačiau pajautėme, kad iš kūrybos ne įsikrauname, o kaip tik prarandame visą energiją. Tad kankinomės, bet galiausiai nusprendėme baigti. Susėdusios su kompozitore pradėjome kalbėti apie muziką ir ji pasiūlė tuo metu populiarius noise garsus. Taip spektaklyje atsirado kirviai, pjūklai, replės ir kiti daiktai. Dada darbo (pasitelkiant dadaizmo kryptį) spektaklį pagal Violetos Šoblinskaitės-Aleksos pjesę pavadinome „Kas pasaulyje g(a)ražiausia?“, jo veiksmas vyko garaže. Greitai neradus aktorės Snieguole tapau aš. Spektaklio metu žiūrovai pjovė, kalė, gręžė, kirpo skardą. Girdėdavome juokingų komentarų – vaikai klausdavo, kada prasidės spektaklis. Pabaigoje išlipdavau pro langą ir išvažiuodavau tikru motociklu. Šiuolaikinio meno mėgėjai šį spektaklį įvertino, tačiau spektaklis patiko ne visiems – Lietuvoje juo prigąsdinome keletą festivalių, tad į kai kuriuos mūsų jau nebekviečia. Vis dėlto yra ką prisiminti – tai ne tragedija, man patinka eksperimentuoti.

Ar pati stebite kitų kolegų spektaklius?

Stebiu, nors negaliu pasakyti, kad einu dažnai. Vis dėlto teatro grafikas nėra lengvas ir norisi pailsėti. Ypač domiuosi objektų spektakliais. Bet dažniausiai pasiskirstau laiką pagal festivalius. Sausio mėnesį keliauju į „Menų spaustuvėje“ vykstantį festivalį „Kitoks“, rugsėjį – į šiuolaikinio cirko festivalį „Helium“ ir mėgstu šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“.

Kokie kūrybiniai ateities planai?

Lapkričio viduryje laukia premjera „Bitės“. Kadangi bitės yra ukrainiečių simbolis, taip su vaikais kalbėsime apie vykstantį konfliktą, agresiją, smegenų plovimą, gundymą. Taip pat netrukus su Stalo teatru vyksime į turą po Europą – aplankysime lietuvių bendruomenes Liuksemburge, Vokietijoje, Belgijoje ir parodysime du spektaklius „Dangaus virėja“ ir „Sibiro haiku“. Kadangi jau daug metų dirbu specialiajame lopšelyje-darželyje „Žolynėlis“ ir šiais metais gavome finansavimą kūrybinėms dirbtuvėms autistiškiems vaikams ir jaunimui, važinėju po Lietuvą su šiuo projektu. Kiekvieną kartą nežinai, kokie tie vaikai bus, ar įvyks kontaktas, ar susidomės dirbtuvėmis. Lietuvoje įtraukus teatras dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Tad yra kur augti.

Dėkoju už pokalbį.