„Apeirono“ teatro įkūrėja Greta Gudelytė: „Skeptiškai žiūriu į kūrėjus, teigiančius, kad nereikėtų maišyti meno ir politikos“
Liepos pabaigoje įvykęs „Apeirono“ teatro tarptautinio sceninio eksperimento pristatymas „Kovos anatomija“ žiūrovus kvietė į kovą ir žmogaus rolę joje pažvelgti iš visai kitos perspektyvos – per judesį, dainą ir ritualus be žodžių. Teatro įkūrėjos Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė papasakojo, kad visuomenei pristatytas sceninis veiksmas buvo preliudija į naujame teatro sezone pristatomą to paties pavadinimo premjerą. Taip pat tai buvo dalijimosi iniciatyva, leidžianti žiūrovui apčiuopti, ką teatrinės laboratorijos metu tyrinėjo teatralai iš Brazilijos, Italijos ir Lietuvos.
Kaip pasakoja G. Gudelytė, pagrindinis laboratorijos tikslas buvo tirti fizinę kūno raišką ir galimybes, dirbtinai sukurtose sudėtingose aplinkybėse, kuriose kūnas ir protas jaučiasi nesaugus. O antrasis tikslas – žengti nors ir mažą, bet praktinį žingsnį, ir apie kovą, karą, priežastis, kaltes ir atleidimus teatrinės laboratorijos forma kalbėtis su tų šalių kūrėjais, kurių laikysena Rusijos karo prieš Ukrainą klausimu yra svyruojanti.
„Neabejotinai šiandieninis kontekstas skatina tyrinėti klausimus, susijusius su giluminėmis karo priežastimis, žmogaus prigimtyje glūdinčiais išlikimo ir kovos mechanizmais, antžmogiškumu, slypinčiu žmoguje. Tačiau greta to mane be galo domino diplomatinė teatro funkcija, – sako G. Gudelytė. – Pati esu nuomonės, kad menas visada yra glaudžiai sietinas su politiniais vyksmais ir skeptiškai žiūriu į kūrėjus, teigiančius, kad nereiktų maišyti meno ir politikos. Nemažai keliauju ir bendrauju su įvairių šalių menininkais. Ir nesvarbu, kuriame žemyne ar kurioje šalyje lankyčiausi, kultūros politika visur atrodo neišvengiama tema.“
Laboratorija, tapusi kovos lauku
Pasak E. Kazickaitės, sąvokos „kova“ ir „karas“ tam tikrame lygmenyje yra sinonimai, tačiau šių sąvokų intensyvumas ir individualumas, asmeninis suvokimas leidžia nubrėžti ryškią skirtį. „Kūrybinės stovyklos metu labai daug apie tai diskutavome, bandėme suprasti skirtingų kultūrų požiūrio kampus. Visgi, mūsų kultūroje karo pajautimas yra labai gyvas netgi toje kartoje, kuri to nepatyrė – vis dar visi turime savo šeimoje istorijų, prie kurių parašymo karo plunksna stipriai prisidėjo – trėmimai, sušaudymai, išdavystės, persekiojimai. Mes gyvi šiomis istorijomis. Todėl dabartinis karas tik dar labiau atgaivino šias istorijas, o kartu ir baimes, nerimą, ir tuo pačiu – stiprybę. Kūrybos kontekste – tai impulsai“, – laboratorijos patirtimis dalijasi kūrėja.
„Apeirono“ teatro įkūrėjos papasakojo, kad laboratorijos metu kalbėdami apie Rusijos karą prieš Ukrainą suprato, kad visi žmonės, o tuo pačiu ir menininkai, situaciją mato skirtingai. Pasak jų, tokį skirtingą situacijos matymą lemia skirtingi šalių istoriniai, geografiniai kontekstai, bet nemaža dalimi jį tokį skirtingą piešia ir šalių politinė laikysena karo atžvilgiu.
„Teatralams iš Pietų Amerikos karas čia Europoje yra sunkiai suvokiama tema. Kad įvesčiau į kontekstą svečiams iš svetur atnešiau lagaminus, su kuriais mūsų seneliai grįžo iš Sibiro, lagaminus, kurie grįžo į Lietuvą be šeimininkų. Trumpai papasakojau apie gamtines sąlygas Irkutske ar Altajaus krašte, apie gyvenimo ir mirties sąlygas ten, apie istoriją, kaip jaučio krauju mano močiutė gynėsi nuo kiekvieno tardymo metu gresiančių prievartavimų ir pabrėžiau, kad rusai taip elgėsi su mano seneliais ir proseneliais. – Prisimena G. Gudelytė. – O tada istorija po istorijos, diskusija po diskusijos, nuo europiečių invazijos į indėnų žemes iki Musolinio diktatūros, nuo ritualų su mirusiais medžiais iki ekstazės laukiniuose ežeruose, nuo Amazonijos regiono iki Valėnų kaimo, nuo patriarchato iki moterų teisių, nuo aistrų iki ciniško proto, pratimas po pratimo palaipsniui prasidėjo tai, ką aš vadinu laboratorija, tyrinėjančia antžmogį žmoguje ir žmogų žvėryje. Laboratorija palaipsniui tapo kovos lauku, kuriame surinktos medžiagos neabejotinai pakaks naujo „Apeirono“ teatro spektaklio statymui.“
Įkvėpimo sėmėsi iš Car von Clausewitz
Teatro laboratorijos dalyviai interpretavo ir įkvėpimo sceniniam veiksmui sėmėsi iš Carl von Clausewitz knygos „Apie karą”. Pasak E. Kazickaitės, šis kūrinys buvo tik pradžios taškas, leidžiantis nuo kažko atsispirti dalyviams bei geriau susikoncentruoti į jų asmenines patirtis. „Kadangi dalyviai atvyko iš skirtingų istorinių, politinių ir kultūrinių kontekstų, norėjosi, kad turėtume bendrą vardiklį, nenutolusį nuo pasirinktos temos. Tai tarsi starto linija, prie kurios ilgai geriau neužsibūti, bet gerai nuo kažko pradėti“, – sako E. Kazickaitė.
G. Gudelytė pasakoja, kad šį kūrinį dalyviams pasiūliusi po bandymų analizuoti knygoje pateikiamas temas, taikant įvarius improvizacijos, inercijos ir kritimo, metimo ir gaudymo, impulsų priėmimo ir atmetimo bei kitus metodus.
„Ši knyga į mano rankas pateko, regis, atsitiktinai. Mane sudomino nusistovėjusių ir ,,amžino“ karo meno, XVII-XVIII a. nuostatų ir normų žlugimas, kurį išgyveno Napoleono revoliucinių karų dalyviai. Tame tarpe buvo ir Carl von Clausewitz. Tuo pat metu kilo klausimas, ar progreso tėkmėje senos strategijos ir metodikos yra pasmerktos žlugimui, ar tai tiesiog nejučia virsta universaliomis praktikomis, įsipinančiomis į skirtingus kontekstus ir iš konkrečios srities persikeliančiomis į platų gyvenimiškų veiklų lauką? Kaip žlugusios strategijos gali atgimti kovos mene, teatro mene? Tokia buvo pradinė, inspiruojanti mintis“, – apie kūrinio pasirinkimo ištakas pasakoja G. Gudelytė.
Norą dalyvauti laboratorijoje išreiškė ir kitų Europos šalių kūrėjai
Norą dalyvauti šioje laboratorijoje pareiškė daugiau kaip 30 kūrėjų iš Lietuvos. Ir nors atviras kvietimas buvo orientuotas į Lietuvoje reziduojančius kūrėjus, kaip pasakoja E. Kazickaitė, sulaukė 10 paraiškų ir iš kitų Europos šalių.
„Stengėmės, kad dalyvių komandą sudarytų kuo skirtingesni savo kūrybine patirtimi, domėjimosi sritimi, amžiumi, asmenys. Iš anksto buvome nusimatę preliminarias kvotas pagal profesines kryptis tam, kad kūrybiniame procese maksimaliai maišytųsi žanrai ir metodikos“, – teigia laboratorijos organizatorė.
G. Gudelytė prideda, kad laboratorijos siekis buvo ne tik tyrinėti kovos anatomiją, bet ir dalintis informacija apie Rusijos veiksmus Ukrainoje, todėl buvo siekiama surinkti kuo daugiau kūrėjų iš skirtingų šalių su skirtinga istorine patirtimi.
„Prioritetas atrenkant dalyvius buvo, kad pusė grupės būtų lietuviai, pusė – šalių, su kuriomis neturime tvirtų kultūrinių tiltų ir kurių laikysena karo prieš Ukrainą atžvilgiu yra „neutrali“. Gaila, kad dėl menko biudžeto teko atsisakyti dalies dalyvių iš tolimų kraštų ir vis tik džiaugiuosi, kad kultūriniai tiltai bent jau tarp Brazilijos, Kolumbijos, Lietuvos po truputį statosi. Džiaugiuosi, kad nuosekliai dirbdami prisidedame prie to ir tikiu, kad jau kitąmet grupė Lietuvos kūrėjų lengvatinėmis sąlygomis turės galimybę dalyvauti teatrinėse laboratorijose tolimoje Pietų Amerikoje“, – sako G. Gudelytė.
Ritualinis teatras – naikinantis ribas tarp aktoriaus ir žiūrovo
Laboratorijos metu dalyviai gilino žinias apie ritualinį ir fizinį teatrą. Toks žanras buvo pasirinktas neatsitinai. Kaip pasakoja E. Kazickaitė, kaip teatro atstovės, kurios nuolat ieškojo savęs, 2018 m. atrado fizinį ir judesio teatrą, o vėliau, kaip apibūdina pašnekovė, į beribį „Apeirono“ teatrą buvo atneštas ritualas, kas yra teatro, kaip meno rūšies, šaknys.
Tuo tarpu G. Gudelytė fizinį ir ritualinį teatrą apibūdina kaip skirtą tiems kūrėjams, kurie trina ribas tarp aktoriaus ir žiūrovo, teatro ir gyvenimo, vaidybos ir esaties, ribas tarp šio ir visų kitų pasaulių, o taip pat – tyrinėjantiems savo ribas.
„Paskutiniais metais tiek „Apeirono“ teatro, tiek mano pačios kūrybinė veikla nutolo nuo draminio teatro. Asmeniškai, teatre jau seniai nepajėgiu įžiūrėti to, ką mato dauguma, tad priėmiau tai, kaip savo problemą, ir nusprendžiau grįžti prie teatro ištakų: ritualinio, fizinio teatro. Palaipsniui man tapo nesvarbu, kaip tikroviškai dalykai atrodo scenoje – svarbu, kad žiūrovai jaustųsi tikri. To ir sieksime naujame teatro sezone žiūrovams ruošdamiesi pristatyti dvi premjeras: „Kovos anatomija“ pagal teatrinės laboratorijos metu sukauptą dokumentinę ir metodinę medžiagą ir „Sode dievų nėra“, kuriame fizinio ir ritualinio teatro forma tyrinėjame dangiškų sodų paslaptis“, – dalijasi G. Gudelytė.
