Šventoji magija šiuolaikiniame teatre

Pažinimo siekis ir tiesioginio bendravimo su paslaptinga, kai kuriuos Lietuvos teatrus globojančia dvasia troškimas vertė iš paskutiniųjų spausti Ukmergės plentu. Galvoje vis sukosi tos kelios epinių Lietuvos teatro režisierių pavardės: Dalia Tamulevičiūtė, Povilas Gaidys, Regina Steponavičiūtė, Juozas Miltinis, Vytautas Čibiras. Į Panevėžį įvažiavome jau po aštuonioliktos valandos. Premjerinio režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Sala, kurios nėra“ pradžia gruodžio 4 d. vėlavo lygiai dvylika minučių. Būtent tiek, kiek užtenka įbėgti pro teatro duris, nusimesti paltą ir spėti rasti vietą sausakimšoje Juozo Miltinio dramos teatro salėje.

Čia stebina viskas. Tai teatras, kurio senokai nepurtė jokie – nei ekonominiai, nei moraliniai skandalai, teatras, patyliukais išnaudojęs pandemijos marazmus kūrybinio raumens stiprinimui ir patogių sąlygų savo darbuotojams ir žiūrovams kūrimui, galiausiai teatras, tikslingai šį rudenį į savo trupę priėmęs penkis ką tik studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusius absolventus iš Nelės Savičenko ir Gyčio Ivanausko kurso. Maža to, jaunieji aktoriai iš karto nėrė į kūrybinių procesų epicentrą: įvertinti jų pasirengimą profesijai galima visose šio sezono panevėžiečių premjerose. Mantas Pauliukonis, Irena Sikorskytė, Rokas Pijus Misiūnas, Urtė Povilauskaitė ir Joris Zaliauskas tapo ta energiškai esmine, spektaklį „Sala, kurios nėra“ persmelkiančia ir įprasminančia kūrybine ašimi.

Galiu tik nujausti, ką savo viduje turi išnešioti, sukaupti ir išsprogdinti dvidešimt kelerių aktoriai, gavę vaidinti tikrąsias Miltinio teatro legendas: aktorius Bronių Babkauską, Eugeniją Šulgaitę, Donatą Banionį, Reginą Zdanavičiūtę ir Gediminą Karką. Manyčiau, būtent neišsemiami jaunos kūrybinės jėgos klodai padėjo sugeneruoti ir pasidalinti su žiūrovu pamatinėmis „Salos, kurios nėra“ kūrėjų vertybėmis ir, kas ypač svarbu, apsaugojo nuo pavojaus atliepiant nūdienos dvasią moralizuoti, teisti, didaktiniais tikslais kalti prie visuotinio pasmerkimo stulpo tuos didžiuosius, nuo kurių viskas ir prasidėjo.

Išties, jaunieji menininkai, turintys teisę savo didiesiems pirmtakams užduoti esminius klausimus apie Miltinio teatro įkūrėjus purčiusias dramas, komedijas ir tragedijas, išliko oriai pakantūs, mylintys ir atidūs. Režisieriaus valia lėmė, kad būtent jie, kaip tas antikinis choras, jautriai vibruojantys, vidumi atsiliepiantys į kompozitoriaus Mantvydo Leono Pranulio kosmogoninę muziką, atliekamą Panevėžio muzikinio teatro orkestro, o iš kitos pusės – į, matyt, didžiulių lūkesčių spektaklio atžvilgiu turinčią garbią Panevėžio miesto publiką, išlaikė nešališką tikslumą. Spektaklis kurtas neabstrahuojant žaizdos bei apsėdimo temos ir šios sakralios, teatrą sukūrusios substancijos esmės – neperprantamos Juozo Miltinio asmenybės bedugnių.

Spektaklio režisierius Miltinį, be abejo, ištirpdė kiekviename personaže, muzikoje, scenografijoje, kostiumuose ir net kvapuose, bet vis dėlto yra trys pagrindiniai Miltiniai: savo tobulo aktoriaus kūną ir subtiliausią vidinio kūrybinio mechanizmo esatį Maestro paskolinantis aktorius Albinas Kėleris; dionisišku šėlsmu, apoloniška išmintimi, žmogišku jautrumu apdovanotas ir visų teatro dievų palaiminimo nusipelnęs aktorius Laurynas Jurgelis, vaidinantis Juozą Miltinį; ir, ko gero, sudėtingiausią, daugiaplaniškiausią pastarųjų metų vaidmenį sukūręs aktorius Tadas Gryn. Šiaip jau pastarasis formaliai vaidina Arielį, veislinį škotų terjerą, Miltinio numylėtinį ir kantrų monologų išklausytoją, šįkart įgavusį malonaus barzdoto vyro pavidalą, apginkluotą sprogstamu demono, dvasios, nesibodinčios sakyti tiesą ir tik tiesą, pastiprintą negailestingos ironijos ir paniekos žmonių silpnumui, kvailystei bei paklydimams, užtaisu.

Šią nepaprastai žavią trijulę, atskleidžiančią visas Miltinio charakterio spalvas – nuo specifinės kalbėjimo ir judesių manieros, preciziško fanatiškumo, jautrumo ir lojalumo savo kraujo grupės bendruomenei iki tikro apsėdimo teatro menu, savišvieta, kūryba ir despotizmo bei autodestrukcijos idėja, – globojančia ranka laimina pati Liūnė Janušytė, arba Liūnė Sutema, – aktorė Ieva Labanauskaitė. Koks gi antikinės tragedijos, mitologijos didybės įkvėptas spektaklis arba „Sala, kurios nėra“ be savo pranašės, be didžiosios Sibilės. Išdidi, nepriklausoma laikysena, orus, atsiribojimo ir išminties prisodrintas istorijos stebėtojos ir vienos iš legendos kūrėjų charakteris bendroje veiksmo plėtotėje tarnauja impulsu vidiniam struktūros persigrupavimui. Kiekvienas Liūnės pasirodymas scenoje dažnai esti tas istoriją keičiantis, transformuojantis veiksnys.

Spektaklio dailininkės Ugnė Tamuliūnaitė ir Paulina Turauskaitė šiai veikėjai sukūrė tiesiog karališką įvaizdį. Scenografės, kostiumų dailininkės Tamuliūnaitės kūryba – ypač įdomus reiškinys šiuolaikinio Lietuvos teatro kontekste. Menininkė, dirbusi Lietuvos operos ir baleto teatre, kūrusi scenografiją itin šiuolaikiškoms klasikos interpretacijoms, ypač jautriai ir tiksliai suvaldo masyvias scenines formas, išties talentingai kuria scenografiją, įkūnijančią globalias idėjas, aistras, ir pakylėjančią, meistriškai įrėminančią išskirtines asmenybes. Šios dailininkės darbas su teatriniu kostiumu išskirtinai kruopštus, preciziškas ir kartu labai lakoniškas, vengiant bereikalingų detalių, susmulkėjimo. Didele spektaklio sėkme tapo dailininkės sukurta vidinė sceninė uždanga – šis savotiškas dūmų ekranas įrėmina už jo susodintą Panevėžio muzikinio teatro orkestrą. Scenovaizdis modeliuojamas iš stambių plokštumų, padedančių apibendrinti ir išreikšti teatro-salos bei pasaulio-teatro idėją.

Išties recenzija turėjo prasidėti ir baigtis pagyromis spektaklio režisieriui ir dramaturgui Aleksandrui Špilevojui. Dėl jo akivaizdžiai stiprėjančios meistro rankos ir idealistinės pasaulio vizijos šio spektaklio idėja per keletą metų virto kūnu. Režisierius padovanojo mums, žiūrovams, ypač brangią „Salos, kurios nėra“ pabaigos akimirką: tuo metu, kai sekdami geriausiomis Miltinio teatro tradicijomis finaliniam nusilenkimui neišėjo nei aktoriai, nei kūrybinė grupė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis prožektorių spindulių ašmenis nukreipė į keletą kaukių, likusių scenoje po šio lietuviško teatrinio epo vyksmo. Tokia širdį apvalanti, išgydanti šviesa, regis, galima tik Juozo Miltinio dramos teatre. Todėl negirkime režisieriaus, priimkime jo sukurtą magišką genijaus įveiksminimo ritualą kaip savaime suprantamą, nes būtiną šiam teatrui čia ir dabar.