„Pirmeiviai“ knygoje ir scenoje

Siaučiant pasaulinei COVID-19 pandemijai Gytis Padegimas sukūrė dramą ir spektaklį „Pirmeiviai“. Dramos pabaigoje įrašyta sukūrimo data – 2020 m. kovo 16–balandžio 10 d., spektaklio premjera – 2020 m. rugpjūčio 21-oji. Dieną prieš režisieriaus jubiliejui skirtą spektaklį „Pirmeiviai“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre, vasario 25-ąją, Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta Padegimo knyga „Pirmeiviai: trys Kauno Lietuvos pjesės“ ir Aušros Martišiūtės-Linartienės monografija „Juozas Vaičkus – lietuvių teatro ir kino spiritus movens“. Dėmesio centre – Vaičkaus, vadinamo lietuvių dramos tėvu, mūsų kultūros katorgininku, lietuvių teatro ir kino išjudintoju – spiritus movens, asmenybės fenomenas. Jubiliejiniame spektaklyje Kaune Padegimas nedalyvavo, nes iš karto po Knygų mugės renginių išskubėjo į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, kuriame tą vakarą vyko jo režisuotos Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera. Pasak Padegimo, „giluminė „Undinės“ žinutė – apie mūsų santykį su gyvybe“. Pandemijos įveikimą drąsiai demonstruojančios 2022 m. Vilniaus knygų mugės atidarymas dramatiškai sutapo su Rusijos karo Ukrainoje pradžia. Tokiame globalių pervartų, karo kontekste iškyla kultūros darbo, meno kūrybos prasmės klausimas. Būtent į šį klausimą atsakymų ieškoma spektaklyje „Pirmeiviai“.

Spektaklį ir dramą „Pirmeiviai“ Padegimas dedikavo Lietuvos profesionalaus teatro šimtmečio jubiliejui, ta proga Tadas Vincaitis-Plūgas bei jo talkininkas Karolis Grubys-Dėžutė sukūrė ir įspūdingą grafitį, kuriame – teatro pirmeivių portretai: dramaturgės, prozininkės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, režisieriaus Juozo Vaičkaus ir aktoriaus Petro Kubertavičiaus. Tačiau ir drama, ir spektaklis, kaip ir Kauną iki šiol puošiantis grafitis, toli gražu nėra tik proginiai kūriniai. Padegimas daugelį metų domėjosi Vaičkaus asmenybe, apie jį skelbė straipsnius spaudoje, skaitė paskaitas, skleidė žinias TV laidose. Spektaklis tapo dar viena forma kalbėti apie Lietuvos teatro pirmeivį Vaičkų. Duodamas interviu režisierius yra pabrėžęs edukacinį – ir aktorių, ir publikos atžvilgiu – spektaklio tikslą. Iš tiesų spektaklis turi didžiulę edukacinę vertę – atskleidžia XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių kultūros brendimą, teatrą kūrusias asmenybes. Tačiau ir čia reikia pasakyti, kad spektaklis yra ne tik dokumentinis-biografinis kūrinys apie Vaičkų ir jo išugdytus aktorius, turi ne tik edukacinę vertę. Spektaklis mums kalba apie kultūros kūrėjų pasiryžimą, bendrumą – apie tai byloja ir pavadinime vartojama daugiskaita „Pirmeiviai“. Tai bendraminčiai, kurie, būdami labai skirtingi, siekia to paties tikslo – sukurti profesionalų lietuvišką teatrą.

Padegimo drama „Pirmeiviai“ knygoje užbaigia istorinių-dokumentinių dramų trilogiją, pradėtą nuo kultūros modernėjimo ir demokratinės, humanizmo principais grindžiamos Lietuvos valstybės sukūrimo: pirmosios dramos „JAH“ centre – rašytojas, kultūrininkas Juozapas Albinas Herbačiauskas, antroji, „Alksniškės“, – apie politiką Kazį Grinių. „Pirmeiviuose“ jaunąją Lietuvą stiprina kultūros vertės supratimas: stebuklą parodė „mūsų narsieji kareiviai prie Giedraičių ir Širvintų, o iš vakaro prieš tas kautynes tapome stebuklo Kaune liudininkais – mūsų vyriausybė, kai jau niekas negalėjo tikėtis, paskyrė 30 000 auksinų pašalpą Dramos vaidyklos atidarymui“, – spektaklyje sako Juozas Vaičkus. Pirmojo Dramos vaidyklos spektaklio – Hermanno Sudermanno „Joninių“ – kūrimo aplinkybės ir tampa centriniu įvykiu. Jaunoje valstybėje kultūrą kūrė labai jauni žmonės, neatsitiktinai režisierius subūrė jauniausią Kauno dramos teatro aktorių kartą – spektaklyje vaidina visas 2019 m. į teatrą atėjęs Algirdo Latėno ir Vido Bareikio parengtų aktorių kursas.

Padegimas sluoksnis po sluoksnio kuria įdomų ir daugiaprasmį spektaklio audinį. Per visą spektaklį teatro scenoje matome nepakitusias dekoracijas, kurios sąlygiškai nužymi veiksmo vietą ir menininkų kūrybos sąlygas, – Vaičkaus butą Kaune, kuriame gyveno jis pats su žmona ir jo išugdyti aktoriai, vykdavo repeticijos. Scenoje matome keletą durų, vedančių gilyn į kambarius, didelį suolą ir stalą – čia užteko vietos visai vaidintojų bendruomenei ir jos svečiams. Iškalbinga scenografijos pasikeitimo detalė scenografės Birutės Ukrinaitės pasirinkta spektaklio pabaigoje: praėjus trejiems metams po pirmojo profesionalaus teatro spektaklio, kai kone visi išsikraustė kas kur, o iš teatro išvarytas Vaičkus rengiasi išvykti į Ameriką, asketišką teatro kūrėjų bendruomenės būstą Tėfa mėgina paversti miesčioniškai prabangiais savo namais. Siekimas geresnių kūrybos ir gyvenimo sąlygų atrodo suprantamas, tačiau akivaizdu, kad didelį ąžuolinį suolą pakeitus pora prašmatnių foteliukų čia gyvenusiems menininkams nebebus vietos. Visi supranta, kad susirinko paskutinį kartą.

Spektaklyje veikia labai skirtingų ir itin spalvingų asmenybių bendruomenė. Deividas Breivė, vaidindamas režisierių Juozą Vaičkų, atskleidžia personažo impulsyvumą ir užtikrintą ramybę, tikėjimą savo atkakliai siekiamo tikslo prasme. Greta Šepliakovaitė parodo Mortos Grikšaitės-Vaičkienės, nuo Vaičkaus Skrajojamojo teatro laikų vaidinusios visuose spektakliuose, nuolankumą, ištikimybę ir maištą, savojo kelio operos scenoje pasirinkimą. Aistė Zabotkaitė, vaidindama aktorę Oną Kurmytę, su milžiniška energija kovoja už teisingumą. Būdama pažeidžiamiausia iš visų spektaklio personažų („merga su vaiku“) ji dirba, kad galėtų pragyventi, vaidina teatre, gina nuskriaustuosius. Robertos Sirgedaitės sukurta aktorė Polė Tendžiulytė daug trapesnė, švelnesnė, bet visi į jos žodžius įsiklauso, galiausiai ji vienintelė ryžtasi išeiti iš teatro ir vykti į Ameriką drauge su mokytoju Vaičkumi. Greta santūriojo Petro Vaičiūno, vaidinamo Povilo Jatkevičiaus, Saulės Sakalauskaitės sukurtas Teofilijos Dragūnaitės-Vaičiūnienės vaidmuo atrodo pats komplikuočiausias, turintis išaugti nuo kiek juokingos, naivios jaunos merginos iki racionalios, pragmatiškos, pateisinimą visada randančios ir dėl to atgrasios moters. Greta išraiškingai vaidinančio Motiejaus Ivanausko (Petras Kubertavičius) matome ramų Andriaus Alešiūno vaidinamą Juozą Stanulį. Į spektaklį temperamentingai įsiveržia Dovydo Pabarčiaus vaidinamas dailininkas Vladas Didžiokas ir Jurgitos Maskoliūnaitės įkūnijama Barbora Didžiokienė.  

Į bendrą spektaklio audinį įrašoma neteatralų – Kamilės Lebedytės, vaidinančios Onos Kurmytės giminaitę Nelę, ir Mariaus Karolio Gotbergo bei Edgaro Žemaičio vaidinamo Brolyčio – linija: jie savo gyvenimo prasmę randa rūpindamiesi sužeistais kareiviais. Kaip spalvingi akcentai spektaklyje įterpiami svečių epizodai: Manto Bendžiaus vaidinamas Kipras Petrauskas, Pijaus Narijausko – ministras Kazys Bizauskas, o Artūro Sužiedėlio vaidinamas Maironis spektaklio veiksmą susieja su kultūros ir politikos kontekstu.

Aktoriai išoriškai tapatinasi su istoriniais personažų prototipais. Spektaklio programėlė leidžia suprasti, kad kone fotografiniu tikslumu įsikūnijama į ano meto žmones, perimama jų išvaizda, manieros (scenografė ir kostiumų dailininkė Ukrinaitė). Aktoriai vaidina ir savo personažų prototipų kadaise vaidintus vaidmenis. Padegimas spektaklyje pasitelkia Vaičkui rūpėjusią realistinio, socialinio teatro stilistiką ir problematiką, tačiau greta anų laikų imitacijos ir stilizacijos spektaklyje randasi momentų, kai aktoriai prabyla apie jiems patiems, apie mums visiems svarbius kūrybos, gyvenimo, bendrystės, pasiaukojimo prasmės klausimus. Ir tada pajauti, kad režisierius, spektaklyje atidengdamas prieš šimtą metų gyvenusių menininkų būties paveikslą, kalba apie mus visus čia ir dabar. Laiko anuomet ir dabar persiliejimą sustiprina videoinstaliacijos – jos plečia spektaklio erdvę, scenoje vykstančio veiksmo tikroviškumui suteikia apibendrinančią, metaforišką prasmę (vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis). 

Režisierius nebijo jauniesiems aktoriams suteikti plačią kalbos stilių paletę: nuo buitinių dialogų pereinama prie poetinių, egzistencinių monologų; nuo šnekamosios kalbos intonacijos – prie  aktorių dainuojamų muzikinių intarpų. Kompozitorius Raimundas Martinkėnas parinko Dovydo psalmę (iš atsiminimų žinoma, kad Vaičkų šeimoje nuo mažų dienų buvo giedamos psalmės, jas tėvai patikėdavo „vesti“ mažajam Jozelei), lietuvių liaudies humoristinę ir karo dainą, spektaklio pabaigoje, kurią Padegimas nusakė remarkoje „visi dainuoja iki pašaknų lietuvišką, už širdies griebiančią, sielą raminančią dainą“, skamba liaudies daina „Lik, mergele, sveika!“: „Manęs negailėki, nei mano gyvybės, jei kada ir žūsiu, žūsiu dėl liuosybės. Ašarų nelieju, nei skausmų krūtinėj, atsimink, lietuvi, mylėjau Tėvynę!“

Padegimas, daugelį metų tyrinėjantis Vaičkaus gyvenimą ir kūrybą, teatro šimtmečio jubiliejui sukūrė savitą dokumentinį spektaklį, kuriame atkuriama 3-iojo dešimtmečio atmosfera, veikia pirmojo spektaklio režisierius Juozas Vaičkus, spektaklyje vaidinę aktoriai, to meto kultūros žmonės. Hermanno Sudermanno dramos „Joninės“ priminimas – toli gražu ne paprasta dokumentinė iliustracija. Epizodai įkomponuoti iškalbingame kontekste, kai aktorių kalbą Padegimas pasuka prie teatro kūrybos, kultūros darbo prasmingumo, žmogaus gyvenimo prasmės klausimų. Prasmės klausimą „Pirmeivių“ veikėjai kelia Antono Čechovo „Trijų seserų“, kiek anksčiau Vaičkaus režisuotos dramos, citatomis: „Taip ir mūsų nebeatsimins. Užmirš“, „Taip. Užmirš. Toks jau mūsų likimas, nieko nepadarysi. Kas mums atrodo rimta, reikšminga, labai svarbu, – ateis laikas, bus užmiršta arba atrodys nesvarbu“, „Kas žino? O gal mūsų gyvenimas bus laikomas aukštu ir minimas su pagarba?“[1]

Čechovo tekstas padeda suformuluoti skausmingą žmogaus gyvenimo prasmės klausimą. O atsakymą Padegimas randa būtent Sudermanno „Joninėse“: žmogaus gyvenimui prasmę suteikia kūrybos energija, trykštanti iš gilios praeities šaltinių. Į „vaičkišką pozą“ atsistojęs Petras Kubertavičius sako „Joninių“ veikėjo Georgo tekstą: „Kaip ten bebūtų, bet vieną kartą į metus būna laisvės naktis... Ar žinote, kas tokią naktį atbunda? Tokią naktį atbunda mumyse nužudytų geidulių šešėliai, tokią naktį sulekia raudonieji rojaus paukščiai, kuriuos privalėjome visą gyvenimą sergėti, o kuriems leidome išskristi iš mūs. Tai senobinis chaosas – tai stabmeldystė mumyse. [...] šiandien – Joninių naktis! Aš pakeliu savo taurę už senobės stabmeldiškąsias ugnis! Tegul jos dega šiandien aukštai-aukštai-aukštai!“[2]

Gaivalinga kūrybos energija pajaučiama ir kitos „Joninių“ veikėjos Marikės niūniuojamoje senovinėje lietuvių liaudies dainoje, kuri prasiveržia tarsi savaime („Tėfa (Kristina). Ką gi tu dainuoji?“ – „Ona (Marikė). Aš? Nė nemaniau dainuoti...“[3]).

Kūrybos galią, kūrybinę energiją „Pirmeivių“ veikėjai galiausiai suvokia kaip savo gyvenimo prasmę. Padegimo pjesė ir spektaklis parodo mums, kad pirmasis profesionaliojo Lietuvos teatro spektaklis, jį kūręs Juozas Vaičkus, o ir tolesnis jo gyvenimas, likęs anapus spektaklio, yra manifestinis, teigiąs, kad žmogaus gyvenimui prasmę suteikia kūrybos galia.

Režisierius spektaklyje subūrė jaunus aktorius, keletu metų jaunesnius už jų vaidinamų personažų prototipus, tarsi numatydamas aktorių ir spektaklio augimo perspektyvą keletą metų į priekį. Antroje spektaklio dalyje vaizdo projekcija scenos gilumoje netikėtai pradeda rodyti tuščioje salėje sėdintį režisierių Gytį Padegimą – aiški užuomina į vykstančią repeticiją. Taip, jaunų aktorių vaidinamas spektaklis bręs kartu su jais, jų vaidyba, kalba. Iš scenos tariamas žodis šiame spektaklyje yra labai svarbus, bet ne visada pasiekia žiūrovą. Reikia, kad jis įgautų aiškumo, raiškumo ir didesnio paveikumo. Režisierius nepabijojo atskleisti mums netobulumo grožį – ir pirmojo spektaklio, ir jauniausios teatro aktorių kartos vaidybos. Aktorių patiriamas vaidinimo džiaugsmas persmelkia žiūrovų salę, į šį spektaklį norisi sugrįžti ne kartą. Atidžiau įsižiūrėti ir įsiklausyti į pirmeivių istoriją, stebėti, kaip auga aktoriai.