Kazimieros Kymantaitės atminimui

Aktorė, pirmoji šalies moteris profesionali režisierė Kazimiera Kymantaitė – tai ištisa lietuviškojo teatro epocha. Spalio 10 d. Lietuvos teatro sąjungos ir Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos rūpesčiu, ant namo, kuriame aktorė gyveno, bus atidengtas atminimo ženklas. Ceremonija vyks spalio 10 d., 13.00, Beržyno g. 5, Vilniuje.
Atidaryme dalyvaus Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, aktorius Ramutis Rimeikis, aktorius, rašytojas, buvęs ilgametis Akademinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys ir kiti buvę aktorės bendražygiai, jos talento gerbėjai. Kviečiame dalyvauti, pagerbti ir prisiminti legendinę Lietuvos aktorę!
 

Kazimiera Kymantaitė-Gregorauskienė, Banaitienė (1909–1999) gimė Kuršėnuose. Būdama 12 m. atvyko gyventi į Kauną, kur 1929 m. baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją. Studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete (nebaigė), tuo pat metu 1929–1932 m. mokėsi Andriaus Olekos-Žilinsko dramos mokykloje prie Valstybės teatro, dalyvavo teatro spektaklių masuotėse. 1933–1934 m.  buvo Jaunųjų teatro aktorė, pirmas jos savarankiškas vaidmuo buvo spektaklyje „Dėdės Tomo trobelė“. 1934–1940 m. buvo Valstybės teatro aktorė.

1939 m. išvyko į Vilnių. 1940–1941 m. buvo Vilniaus valstybinio teatro aktorė. Karo metais su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. 1941–1944 m. bendradarbiavo Maskvos radijuje lietuviškų laidų redakcijoje . 1943–1944 m. buvo Sovietų Sąjungos lietuviškų valstybinių meno ansamblių režisierė, 1944–1945 m. Vaidilos teatro aktorė, 1945–1950 m. Vilniaus valstybinio dramos teatro dramos studijos dėstytoja, 1945–1993 m. Valstybinio akademinio dramos teatro aktorė ir režisierė. 1962 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.

Sukūrė daug  ryškių charakterinių vaidmenų: Fani („Dėdės Tomo lūšnelė“, 1933 m., pagal H. E. Beecher‑Stowe), Sara (R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“,  1936 m.), Šarlota (A. Čechovo „Vyšnių sodas“ 1937, 1945), Betina (G. Hauptmanno „Prieš saulėlydį“, 1939 m.), Kleopatra (M. Gorkio „Priešai“,  1946m.). Kiti svarbesni vaidmenys: Kindė („Šarūnas“, 1929, pagal V. Krėvę), Tatjana (A. Čechovo „Jubiliejus“, 1945 m.), Keraitienė (K. Binkio „Atžalynas“,  1938 m.), Sart (H. Heijermanso „Viltis“, 1940 m.), Aksinja, Varvara (A. Ostrovskio „Miškas“, 1948, „Audra“ 1950), Rūkienė (J. Baltušio „Gieda gaideliai“, 1948 m.), Aiša Apa (Č. Aitmatovo, K. Muchamedžanovo „Fudzijama“, 1974 m.), Giza (I. Örkény „Žaidžiame kates“, 1977 m.).

K. Kymantaitė daugiausia režisavo lietuvių literatūros inscenizacijas: „Marti“ (1945, pagal Žemaitę), „Kraujas ir pelenai“ (1961, pagal Just. Marcinkevičių), „Sename dvare“ (1983, pagal Šatrijos Raganą, Klaipėdos dramos teatre; abiejų inscenizacijų autorė), „Žemė maitintoja“ (1950, pagal P. Cvirką), „Paskenduolė“ (1956, pagal A. Vienuolį, LSSR valstybinė premija 1957), „Meisteris ir sūnūs“ (1965, pagal P. Cvirką, 1978 vaidino Meisterienę; trijų paskutinių su A. Liobyte).

Pastatė lietuvių originaliosios dramaturgijos veikalų: B. Dauguviečio „Žaldokynė“ (1948), K. Sajos „Silva studentauja“ (1957), „Nerimas“ (1962), „Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona“ (1967), „Dilgėlių šilkas“ (1972, Kauno dramos teatre), K. Inčiūros „Gulbės giesmė“ (1975, Jaunimo teatre Vilniuje), B. Sruogos „Milžino paunksmė“ (1979). 6–7 dešimtmetyje ji buvo vienintelė režisierė, statanti lietuvių literatūros kūrinius. K. Kymantaitė vaidino televizijos spektakliuose, kine, deklamavo, daugiausia lietuvių ir rusų klasikinę prozą.  Sukūrė visą eilę įsimintinų vaidmenų kino filmuose: Janytė ( „Marytė“, rež. Vera Strojeva, 1947 m.), Čepėnienė („Svetimi:, rež. Marijonas Giedrys,1962 m), Laimos motina („Birželis, vasaros pradžia“, rež. Raimondas Vabalas, 1969 m.), Gaigalienė( „Markizas ir piemenaitė“, rež. Algirdas Dausa, 1978 m.), Ponia (“Dičiaus karjeras”, rež. Balys Bratkauskas, 1980 m.)

1954 m.aktorei buvo suteiktas LSSR liaudies artistės vardas, 1994 m. ji apdovanota LDK Gedimino IV laipsnio ordinu.