Dabarties ir praeities sąskambiai

Apie Lietuvos kultūros veikėją Mariją Šlapelienę pirmąsyk sužinojau prieš keliolika metų, kai teko režisuoti Miko Petrausko operą „Birutė“ (pastatymas, skirtas pirmosios nacionalinės lietuviškos operos (1906 m.) šimtmečiui paminėti). Muzikiniu ir dramaturginiu požiūriu gan naivokoje operoje (nereikia pamiršti, kad ji pirmoji!) Kęstučio vaidmuo parašytas aktoriui, Birutės – operos solistei. Mat kompozitorius operos partitūrą kūrė pagal turimus atlikėjus: Kęstučio vaidmeniui atlikti dainininko tuomet nebuvo, tad tekstas parašytas aktoriui; o Birutės partija skirta ypatingu balsu pasižymėjusiai dainininkei Marijai Šlapelienei. Laikas anuomet nebuvo lengvas – opera pirmąsyk atlikta dar carinės okupacijos metais slapta, renginį pavadinus „dainų ir šokių vakaru“. Tuometiniai drąsūs operos kūrėjai gerokai rizikavo, nes galėjo būti carinio režimo „susemti“... Tuomet ir sudomino Šlapelienės asmenybė. Kaip kunigaikštienės Birutės vaidmens atlikėja ji įėjo į Lietuvos operos istoriją – tikriausiai ne vienas matė jos nuotrauką tautiniais drabužiais.

Bet Šlapelienei šis vaidmuo buvo tik kultūrinės veiklos pradžia. Jie su vyru Jurgiu Šlapeliu vėliau tapo aktyviais kovotojais už laisvą lietuvišką žodį, įkūrė Dominikonų gatvėje lietuvišką knygyną. Marijos vyras Šlapelis – kalbininkas, leidėjas, žodynų sudarytojas, vertėjas, redaktorius. Be to, diplomuotas gydytojas, baigęs medicinos mokslus Maskvos universitete. Abiejų „mylimiausias vaikas“ – knygynas, įkurtas 1906 m., pora metų po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Knygynas be pertraukos veikė daugiau kaip 40 metų (1906–1949), per visas penkias Lietuvos okupacijas. Užėjus lenkams, dauguma lietuvių išsikraustė – Šlapeliai liko Vilniuje. Knygynas buvo nuostolingas, bet darbo nenutraukė. Nepalūžo abu, kai 1938 m. lenkai Vilniaus krašte uždarė beveik visas švietimo įstaigas. Be to, Šlapeliai vieni pirmųjų ėmė leisti lietuviškus atvirukus ir juos platinti. Šlapelių namai anuomet tapo pogrindine Lietuvos intelektualų susibūrimo vieta. Vienas iš įsimintinų atvirukų, kuriuos Šlapelienė dalijo svečiams jau sovietmečiu, – Vytis raudonos vėliavos fone ir užrašas: „Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus!“

Šlapelių namui teko atlaikyti skaudžius sovietinės epochos išbandymus, jis buvo nacionalizuotas ir paverstas „komunalke“, jo savininkei Marijai (po vyro mirties) palikti tik du kambarėliai. Ten ji ir nugyveno iki gyvenimo pabaigos su savo tarnaite Apolionija... Bet ir tais nevilties laikais Marija nenuleido rankų – kruopščiai archyvavo namo istoriją, knygas, baldus, praeitį menančius daiktus, kitoje baldo ar daikto pusėje užrašydama jo gamintojo vardą, trumpą biografiją, datą, daikto istoriją. Tarsi nujausdama ir tikėdama, kad po sovietmečio ateis kitas laikas, kai Lietuvos istorija vėl bus prikelta.

Šiame name-muziejuje prieš dešimtmetį atgimė kadaise Lietuvoje populiarių istorinių vakarų – arbatvakarių (juose dalyvaudavo ir Šlapelienė) – tradicija. Ją kūrybingai plėtoti sumanė aktorė ir režisierė Eglė Tulevičiūtė bei dailininkas, aktorius ir susikūrusio teatro „Arbatvakariai“ vadovas Kristijonas Siparis. Tulevičiūtė pasakoja seniai turėjusi svajonę sukurti „namų teatrą“ – intymų, tokį, kuriame žiūrovai pasijustų tarsi savuose namuose, sėdėtų prie vieno stalo su kūrėjais, klausytųsi istorijų, kartu gertų arbatą... Svajonė išsipildė – „Arbatvakarių“ teatras prikėlė pamirštą lietuvišką žanrą, kai žiūrovai ir aktoriai pasijunta bendro veiksmo dalyviais.

O festivalis „SALVE!“ gimė kaip šio unikalaus Vilniaus teatro kūrėjų siekis į savo veiklą įtraukti ir daugiau nepriklausomų profesionalių menininkų (dirbančių teatro, muzikos, šokio, vizualaus meno srityse), besidominčių ir kuriančių istorine tematika, keletui dienų juos suburti ir „įkurdinti“ Šlapelių muziejuje, taip atgaivinant „vieno Vilniaus namo istoriją“, – žodžiu, padovanoti sostinei šventę, ruošiantis jos 700 metų jubiliejui.

Pirmasis festivalis, vykęs pernai rudenį, buvo išties netikėtas: per trejetą rugsėjo dienų Vilniaus senamiestis atgijo, Pilies gatvėje skambėjo muzika, Šlapelių muziejus pasitiko praeivius šviesų instaliacijomis, žiūrovai turėjo galimybę susiburti kadaise populiarioje Lietuvos intelektualų susitikimų vietoje, dalyvauti renginiuose nedidukėje muziejaus galerijoje ir gotikiniame rūsyje po ja, stebėti istoriją menančius kamerinius spektaklius, skirtus Šlapelienės ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų atminimui. Nustebino kruopštus festivalio rengėjų pasiruošimas ir nuoširdumas. O sykiu neapleido savito „suokalbio“ jausmas – tarsi būtum patekęs į kito laiko erdvę, valandėlei nukeliavęs į praeitį ir vaikštinėtum po kambarius, kuriuose stiprėjo ir brendo tautos laisvės ir nepriklausomybės idėja (neatsitiktinai festivalio globėju tapo 1989-ųjų Lietuvos laisvės vedlys prof. Vytautas Landsbergis).

Taigi pirmasis festivalis džiugiai įvyko ir pavyko, išsyk tapdamas sostinės kultūros dalimi, ir, kaip sakoma, „gandas paėjo“... Žiūrovai ir svečiai linkėjo tradiciją tęsti, ir štai po metų – antrasis „SALVE!“, jau ūgtelėjęs ir vėl nudžiuginęs kūrybiškumu bei profesionalumu.

Pavadinimas „SALVE!“ festivalio rengėjų šifruojamas taip: „Su[si]kurk Artistiškai Laisvą Vilniaus Erdvę!“ – laisvės renginyje išties daug. Pirmiausia tuo pasižymi dalyvių ir žiūrovų bendravimas. Festivalio rengėjai Tulevičiūtė, Siparis, jų pagalbininkai bei Šlapelių muziejaus darbuotojai nesiskiria su žiūrovais ir svečiais visas tris dienas. Muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė kiekvienam atvykstančiajam nuoširdžiausiai pasakoja Šlapelių namo istoriją ir ypatingą Lietuvos šviesuolių poros gyvenimą. Atlikėjai, festivalio dalyviai, irgi tiesiogiai bendrauja su žiūrovais. Vietos Šlapelių namuose nedaug – galerijoje, kur vyksta renginiai, jokių kulisų nėra, pasislėpti nėra kur, tad po spektaklio belieka likti su žiūrovais, išgirsti jų emocijas, šnekučiuotis kiemelyje, kuriame tave tuojau pasodina ir puola piešti karikatūristas dailininkas Kazys Kęstutis Šiaulytis.

Jis – tarsi festivalio „dvasia“: jau antrus metus stebi atvykstančiuosius ir piešia žiūrovų bei atlikėjų portretus-draugiškus šaržus, o paskui iškabina juos muziejaus kiemelyje, kur kiekvienas gali išvysti save. Kaip tikruose namuose, kiemelyje visi gali pasivaišinti arbata su sausainėliais, apžiūrėti konkursinę atvirukų parodą (tęsiančią Šlapelienės kadaise leistų atvirukų tradiciją), dailininkės Ástos Vilhelmínos Guðmundsdóttir (Islandija) darbus bei Virginijaus Stančiko specialiai muziejaus kiemeliui sukurtą tapybos darbą-sekretą „Svečiai“. „SALVE!“ koncepcija atspindi būtent Marijos ir Jurgio Šlapelių įvairialypės kūrybos suvokimą – tai ir literatūra, ir teatras, ir muzika, ir vaizduojamasis menas.       

Jau į rankas patekęs festivalio bukletas-programa – ypatingas, sukurtas senuoju pageltusio laikraščio stiliumi, jame vietoj mūsų laikams būdingų spalvotų reklaminių fotografijų – Šiaulyčio piešti atlikėjų šaržai-portretai. Festivalio programa pristatoma štai taip: „Prakalba į malonųjį žiūrovą beigi apšvieta apie vyksiančią meniškąją programą ir joje lošiančias ypatas.“ O pirmame „sykį metuose išeinančio laikraščio“ „SALVE“ puslapyje – Jono Basanavičiaus (1851–1927) portretas. Šio Lietuvos patriarcho, šviesuolio, kalbininko ir daktaro atminimui ir skirtas antrasis festivalis – šįmet minimos jo 170-osios gimimo metinės. 

Tad festivalio pradžios simbolinė akcija – patriarcho kapo Rasų kapinėse, paminklo bei namo Bokšto g. 2 (kuriame gyveno Basanavičius) aplankymas. Ir pirmą vakarą – teatro „Arbatvakariai“ spektaklis „Mano Tėvynė – prie jo širdies...“ (rež. Tulevičiūtė), sukurtas Basanavičiaus gyvenimo motyvais ir pasakojantis apie jo lemtingą meilę čekų vokietaitei Gabrielai Eleonorai Mohl. Teatro „Arbatvakariai“ talentas ir išskirtinumas – glaudus ryšys su žiūrovais. Čia nėra tradiciniam teatrui būdingos „ketvirtosios sienos“, jautiesi tarsi sėdėtum su atlikėjais vienoje svetainėje prie židinio ir klausytumeisi artimų bičiulių pasakojimų...

Videoekrane pasirodo graži jauna moteris, sugrįžtanti iš praeities ir keliaujanti per seną sodą, – Eleonora Mohl (Lina Krasnovaitė). Už kadro skamba Eleonoros, prisimenančios savo vienintelę meilę – daktarą Basanavičių, balsas (įgarsintas Tulevičiūtės). Eleonora mirė vos dvidešimt šešerių, tad ji šiame spektaklyje – tarsi grįžtanti į praeitį siela, sustojusi prie mylimojo kapo. Į sceną netrukus įžengia ir pats Basanavičius (Siparis). Neįtikėtinas persikūnijimas – išties išvysti barzdotą mielaširdį daktarą, atvykusį savo svečiams papasakoti apie gyvenimą ir laiką, atverti širdies... Spektaklio metu ekrane praslenka dokumentiniai Basanavičiaus gyvenimo kadrai, scenografija neįmantri – stalelis ir dvi kėdės, ant stalo – istoriją menantys daiktai: monetos, vaistažolių dėžutė, mažas sesers „karstelis“, kurį herojus su meile įdeda į seno stalo stalčių. Ir ankstyvieji obuoliai – Basanavičiaus vaikystės obuolių ridenimo žaidimas, kurį pasakotojas siūlo pažaisti žiūrovui (pridurdamas puikų liaudišką vaistą: „Pauostęs obuolį – pasveiksi“). Ir gimtajame Ožkabalių kaime aptinkami retežėliai, ir kantička, kurią irgi gali paliesti kiekvienas veiksmo dalyvis – drauge pagiedoti. Žiūrovai sėdi ilgoje užstalėje, tarsi per kokią giminės šventę, – keliauja kartu su pasakotoju į Maskvą (kur Basanavičius mokėsi medicinos), vėliau į Prahą, kur ir sutiko nuostabiąją mūzą, su ja kartu – į Bulgariją... Drauge išgyvena Eleonoros Mohl, „gražiausios ir geriausios pasauly“, ankstyvą mirtį – Basanavičius ilgėsis jos visą likusį gyvenimą...

Vakaras-spektaklis negali nejaudinti, regint tokį atviraširdį pasakotoją, riba tarp teatro ir tikrovės išnyksta. Aktorius kalba tarsi savo, tarsi Basanavičiaus vardu. Pasakojime nestinga humoro: ekrane pasirodžius Basanavičiaus gimnazijos klasės nuotraukai, Siparis klausia: „Na, ir kuris čia aš?“ Kažkuris iš žiūrovų sako: „Pats gražiausias!“ – „Na, kad pats gražiausias, tai jau aišku! Bet... vis tik kuris?“

O spektaklio pabaigoje, atlikėjui palikus sceną, iš tamsos pasigirsta balsas: „Devintųjų nepriklausomybės metų minėjimo dieną, 18 val. 50 min., mirė daktaras Basanavičius...“ Ekrane – dokumentiniai išlikę Basanavičiaus laidotuvių kadrai. Ir prie jo kapo vėl stovinti jaunutė Mohl, sugrįžtanti čia vėl ir vėl, nes „mano tėvynė – prie jo širdies...“ Po spektaklio abu aktoriai (Siparis ir Krasnovaitė), scenoje nesusitikę spektaklio metu, išeina kartu nusilenkti žiūrovams. Vaidinime, regis, jokių įmantrybių, bet nuoširdu ir gilu – nūdienos teatre išties reta ir jau retro tapusi vertybė.

Dar vienas spektaklis, padovanotas „Arbatvakarių“ teatro, – „Aitvarų lauktuvės“. Dviejų personažų „senjorų“ (aktoriai Siparis ir Virginija Kuklytė) dialogas, bylojantis apie praeinantį laiką, sukurtas kitos istorinės asmenybės – Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio dukters Ritos A. Vileišytės-Bagdonienės – prisiminimų motyvais. Čia vėl žiūrovus džiugina charizmatiškasis Siparis ir žavioji spektaklio „primadona“ Kuklytė, akimirksniu persikūnijanti ir į pasipiktinusią močiutę, ir į vaiką, ir į romantišką damą iš nostalgiškos praeities... 

Apie Basanavičiaus darbus bylojo teatro „Labas“ spektaklis „Apie vėles, žemėj klajojančias“, sukurtas pagal Basanavičiaus ir Norberto Vėliaus surinktas ir užrašytas mitologines sakmes (Basanavičius savo rinkinį „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ paskyrė būtent mylimajai Mohl). Jame netrūko humoro ir liaudiško „siaubo“, prijaukinto charizmatiškų aktorių Neringos Varnelytės ir Vitalijos Mockevičiūtės (joms atitarė muzikantai Darius Mockevičius ir Paulius Kovalenko). Vaikams skirtoje festivalio programos dalyje taip pat buvo pasekta Basanavičiaus surinktos tautosakos motyvais sukurta pasaka „Stebuklinga pati“ (Stalo teatras). Ją aktorė ir režisierė Saulė Degutytė išradingai interpretavo pasitelkdama „magnetines lėles“, veikiančias ant šaldytuvo durelių. Po spektaklio ir mažieji žiūrovai turėjo galimybę pasigaminti magnetinę lėlę.

Rašytoją Joną Biliūną (jo žmona Julija Biliūnienė-Matijošaitienė draugavo su Marija Šlapeliene ir lankydavosi jos namuose) priminė spektaklis „Laimės žiburys. Daugtaškis“, sukurtas aktorių ansamblio „Degam“ (aktoriai Jovita Jankelaitytė, Šarūnas Gedvilas, Rokas Petrauskas, režisierius Gintaras Liutkevičius), – tai jaunosios kartos žvilgsnis į Biliūno kūrybą, pasitelkiant šiuolaikinio žmogaus pamąstymus: kas yra tikroji laimė, o kas – šiuolaikinių medijų deklaruojamas iliuzinis „laimės įvaizdis“ ir kokios žmonių baimės trukdo jiems kopti į „laimės žiburį“? O moterų rašytojų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Julijos Žymantienės-Žemaitės gyvenimą, taip pat lietuviškos dramaturgijos ištakas priartino edukaciniai vaidybiniai filmai „Graži prigimties daina“ ir „Prakalbome. Amerika pirtyje“ (apie pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ 1899 m. gimimą). Juos sukūrė aktorių iš Panevėžio – mamos ir dukters (Eleonora Matulaitė ir Eleonora Koriznaitė) – duetas.

Be dėmesio neliko ir patys mažiausi žiūrovai, dalyvavę koncerte „Aštuntadienis“, kurį sukūrė aktorės Saulė Sakalauskaitė ir Greta Šepliakovaitė (teatras „Pradžia“), – apie dieną, kurios kalendoriuje visiems labai trūksta...

Paskutinis festivalio spektaklis „Poetė“ (Solo teatras) buvo skirtas prieštaringas diskusijas tebekeliančios asmenybės, poetės Salomėjos Nėries gyvenimui ir kūrybai. Aktorei (ir šių eilučių autorei) Birutei Mar buvo išties džiugu festivalį užbaigti Nėries poezijos gaida, taip pat priminti jos nevienareikšmį likimą. Pasak po spektaklio priėjusių žiūrovų ir svečių, Nėries gyvenimo atgarsiai paskutinę „SALVE!“ dieną buvo simboliški: prisiminti poetės likimą tampa vėl savaip aktualu šiandien – kai taip aštrėja žmonių susipriešinimas. Ir spektaklio žinutė privertė suklusti: ne teisti, bet priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, – pamėginti jį suprasti. Taip pat – klausytis savo širdies, išlikti savimi. Nes gyvenimas toks trumpas... „Kas gi pasaulis? Tik kibirkštėlė... Kas gyvenimas mūsų? Tik valandėlė...“ – rašė dienoraštyje keturiolikmetė Nėris.   

Festivalių sėkmė – tai ir jų sukurta atmosfera arba tai, kas vyksta „aplink“ pagrindinius renginius. Ją kūrė minėtos parodos, pokalbiai, piešimo pleneras kiemelyje... Taip pat į gatvę iš Šlapelių namų sklindanti bosanovos muzika, atliekama Vytauto Mikeliūno, Daumanto Slipkaus ir Vyčio Nivinsko. Ir Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įrašyti garsai bei vaizdai...

Dar vienu linksmu už namo-muziejaus sienų vykusiu festivalio „akcentu“ tapo improvizuotas gatvės teatro pasirodymas „Arrived“, sukurtas lietuvės choreografės, šokėjos ir režisierės Jūratės Širvytės-Rukštelės bei jos partnerio Adriano Schvarzsteino – argentiniečių kilmės ispanų aktoriaus, komiko, cirko ir teatro režisieriaus, žinomo pasaulyje gatvės teatro kūrėjo. Festivalio svečiai Pilies gatve sekė paskui du atvykėlius „iš praeities“, vilkinčius XX a. pradžios drabužiais, nešinus senais lagaminais, iš kurių sklido žavinga retro muzika. Juodu išlipo pro Šlapelių namo langą (lyg kokie Fellini’o filmo personažai) ir pateko į „ateitį“... Su džiūgaujančia žiūrovų minia iš paskos du keistuoliai iš praeities žingsniavo Pilies gatve iki Rotušės, švelniai provokuodami praeivius ir dovanodami jiems džiugias staigmenas. Pavyzdžiui, padengė stalelį gatvėje ir nuo kito kavinės stalelio „paskolino“ butelį vyno. Iš parko suolelio suimprovizavo „masažo stalą“ ir atliko praeiviui „raminantį seansą“. Užtvėrė kelią skubančioms mašinoms arba, atidarę mašinos dureles, šiltai apkabino nustebusį vairuotoją. Apglėbė ir gintarinių papuošalų pardavėją Pilies gatvėje, o prie jos kojų kreida ant grindinio užrašė, kad šiandien gintarai dalijami nemokamai (Today gratis!)!.. Arba net paskanavo garnyro iš kavinėje pietaujančios damos lėkštės mažomis, iš užančio ištrauktomis savo šakutėmis.

Apspitę aktorius žiūrovai su nuostaba laukė, kaip praeiviai reaguos į linksmas ir subtilias jų provokacijas. Vieni į akciją įtraukti dalyviai piktinosi, kiti šypsojosi arba pratrūkdavo juoku. Minia džiūgavo. Nejučia pagalvojau: juk šios akcijos atlikėjai, vilkintys istoriniais kostiumais, prie Vilniaus senamiesčio architektūros dera labiau nei mūsų – šiandieninių žmonių – minia! 

Na, ir paskutinis „SALVE!“ vakaras: dalyvių ir svečių kelionė iš Šlapelių namų-muziejaus į „Senatorių pasažą“ Dominikonų g. 11 (kur ir buvo Šlapelienės puoselėjamas knygynas). Tuo pačiu keliu, kuriuo kadaise Marija kasdien žingsniavo Vilniaus grindiniu... Čia, prigužėjusiame svečių ir žiūrovų kiemelyje, – iškilminga uždarymo ceremonija su flamenko šokio improvizacija „Marijos prisikėlimas“, skirta Šlapelienei (atliko solistė Agnė Pakarklienė, flamenko klubas „Tientos“). Po jos ligi žvaigždėtos nakties – koncertas „Džiazo klasika ir improvizacijos“, kuriame skambėjo Vytauto Labučio, Eugenijaus Kanevičiaus ir Arkadijaus Gotesmano bei saksofonų kvarteto „Keturi vėjai“ atliekama muzika.

Stebint festivalio renginius, žiūrovus, įkvepiančią atmosferą kilo mintis, kad festivalis galėtų plėstis ir tapti nebe „vieno Vilniaus namo“ istorija, bet galbūt ir kūrėjų kelione – iš vieno istorinio namo į kitą... Gal ir ne tik Vilniaus. Juk Lietuvoje turime tiek šviesuolių, kurių gyvenimą verta prisiminti ir prikelti šiandien, semtis iš jų išminties ir įkvėpimo savo kūryboje. To ir norėtųsi palinkėti „SALVE!“ kūrėjams – kad jų sumanyta Vilniaus kultūros šventė tęstųsi ir kitąmet, kad plėstųsi jos geografija, atsirastų naujų rėmėjų, o sykiu – kad išliktų tokia pat šviesi ir subtili festivalio aura, vis naujus istorinius klodus atveriantis festivalio turinys.