Jonas Viršilas: „Jei meilė negali egzistuoti – tai žmogų veda į destrukciją“

Mario Minniti (1577-1640) žinomas tapytojas savo gimtojoje Sicilijoje. Dailės tyrėjai jo paveiksluose lengvai atpažįsta to meto žvaigždės dailininko Mikelandželo Karavadžo įtaką. Mario buvo jo artimas draugas ir modelis, atpažįstamas ne viename paveiksle, pavyzdžiui, juslingame „Berniukas su krepšiu vaisių“.

Birželio 8-9 d. Klaipėdos dramos teatre vyks lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklio pagal baroko meistro gyvenimą ir kūrybą „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera. Aktorius Jonas Viršilas spektaklyje atliks Mario vaidmenį. Režisierė spektaklyje atvirai įvardina tapytoją ir jo modelį siejusio ryšio gylį.

Papasakokite apie savo personažą, kas jis?

Keista apie jį pasakoti. Mario yra artimas Mikelės, tai yra, Mikelandželo draugas. Čia reikia suprasti kaip skirtingai mes suvokiame „artimas“ ir „draugas“. Tai yra intriguojanti detalė. Mario yra įsimylėjęs Mikelę, jis artimas Mikelės draugas, toks artimas, kad nelieka ribų. Jų istorija įdomi, intriguojanti to laikmečio pasaulyje. Nekasdieniška ir šiai dienai.

Pats Mario realus asmuo, tikrai buvęs Karavadžo gyvenimo istorijoje. Jis taip pat yra turbūt vienas iš pagrindinių personažų Karavadžo paveiksluose, keliaujantis iš vieno kūrinio į kitą.

Kaip apibūdintumėte, kokią temą spektaklyje reprezentuoja Mario?

Jis pasakoja apie meilės būtinybę šiuolaikinėje visuomenėje. Jeigu meilė negali egzistuoti –  tai žmogų veda į destrukciją. Jei tu negali mylėti, tau uždrausta mylėti – tai gali vesti prie savo paties ar kitų destrukcijos. Gali atsirasti didelė visus aplinkinius naikinanti neapykanta.

Mano personažas pirmiausia neša žinią apie meilę ir tai, kad jos formos gali būti įvairios. Meilė yra tyra ir graži. Pats Mario – labai tikintis, tačiau tikėjimas pavertė jį savų įsitikinimų įkaitu. Nors Biblijoje niekur nėra paminėta, ką galima mylėti

Kai prieš kelis mėnesius sužinojote, ką vaidinsite, minėjote, jog šiek tiek nerimavote dėl vaidmens, kai kurių scenų. Juolab, kad neseniai buvo galima stebėti su kokiu pasipriešinimu buvo sutiktas bandymas priimti Partnerystės įstatymą. Kaip sekėsi prisijaukinti Mario?

Gali būti, kad žmonės tikėsis, jog tarp Mario ir Mikelės vyks kažkas gašlaus, negražaus. Režisierė labai norėjo parodyti jų santykių taurumą ir grožį. Vakar repetavome Tą sceną ir A. Duda-Gracz sakė, kad norėtų, jog vaidintume taip, kad kiekvienas žiūrovas salėje norėtų būti mūsų vietoje.

Nemėgstu politikuoti. Bet tikiu amžinosiomis vertybėmis – jų tarpe ir meilė. O meilė gali egzistuoti įvairiomis formomis. Taip susiklostė, kad mano personažas neša meilės vėliavą. Ne plakatiškai. Nuoširdžiai. Meilės, kaip gražius dalykus gimdančio momento.

Mario egzistavo realiai, bet egzistavo prieš beveik 500 metų. Papasakokite kaip kūrėte šį personažą, kas jums buvo svarbu?

Mario man buvo labai tolimas. Bet dabar pažįstu jį nuo jo pradžios mamos įsčiose iki mirties datos. Beje, Mario miršta du kartus – dvasiškai ir fiziškai.

Turint tokią gerą vedlę kaip Agata Duda-Gracz personažas atėjo pats. Didžiausia užduotis buvo nepradėti jo vertinti, teisti ar teisinti. Tai padaryti kartais sunku. Bet šis atvejis ypatingas – negaliu, man neleista teisti Mario. Žinau, kokie jo įsitikinimai, moralė, ką jis valgė pusryčiams, ką mėgsta, kokius kvapus myli, kokia buvo jo vaikystė, autoritetai. Žinau jo genealoginį medį, kaip sudėliotas visas jo gyvenimas. Kokias savybes paveldėjo pats ir ką iš jo perims palikuonys.

Kažkada pagalvojau, kad Mario vis dažniau pas mane ateina kaip į psichoterapijos seansą. Sėdžiu, klausausi, stebiu ir kaskart jis pasirodo vis ryškiau ir arčiau. Kaip psichoterapeutas negaliu jo vertinti, mokyti. Jis ateina su savo gyvenimu ir savo pasirinkimais. Režisierė visąlaik akcentuoja, kad personažas negali naudotis mūsų emocijomis, mūsų gyvenimu. Todėl mes kiekvienas ir kuriame tokį platų personažo peizažą. Visą asmens istoriją ir priešistorę. Pavyzdžiui, žinau, kad Mario ant kairės rankos turi po egzekucijų paūmėjantį dermatitą.

Pagalvosit, kad esu beprotis, bet kai ko norėčiau pasimokyti iš Mario. Kiekvieną rytą, kada jį bepasiimčiau – jis šypsosi, flirtuoja. Tai Mario pamatas, jis viską gauna per flirtą. Kiekvieną rytą kai apsikeičiame pozicijomis jis šypsosi. To jam pavydžiu.

Kiek jums rūpėjo istorinis Mario tikslumas?

Istorinis motyvas nebuvo labai svarbus. Negaliu ir iš paveikslų jo paimti. Kaip ir žiūrėdami į mano nuotraukas nežinotumėte, kas tą dieną darosi mano viduje. Kai kūriau personažą stengiausi kuo labiau atjungti save į jį nedėti savo minčių – norėjau, kad jis ateitų pats. Kaip netikėtai tai beskambėtų – Mario ėmė ir atėjo.

Tai – labai kryptingas ir ilgas darbas. Iš pradžių jaukinomės baroko laikotarpį, jo kontekstą, Karavadžo darbus. Tik tada pradėjom kurti personažus. Pradėjome nuo fizinių savybių. Pavyzdžiui, kodėl Mario turi tiką dešinėje rankoje? Jis ja nuolat maišo dažus, jo dešiniame delne susikaupę toksinai. Jis nebuvo labai geras dailininkas, bet per tapybą išliedavo savo susikaupusias emocijas: pyktį, seksualinę energiją. Arba, kita detalė – jis prisimerkęs, nes nuolat stebi aplinką, bando užfiksuoti įvairias detales savo paveikslams, kaip krenta šviesa, drapiruojasi audinys.

Minite, kad gilinotės į baroko epochą, kaip ją pamatėte šio spektaklio kūrimo metu?

Pirmas įspūdis, kad  barokas yra įtikėtinai gražus – kupolai, muzika. Pirmiausia matai išorę, bet tada supranti, kad po ja labai daug tamsos – alkoholis, ligos, nešvarūs bažnyčios tarnų reikalai, primityvi medicina, ant laužų deginami žmonės, viešos egzekucijos. Džiaugiuosi, kad gyvenu šiandien ir tokioje visuomenėje, kur nebijau, kad man bus nukirsdinta galva.

Baroko grožis įdomiai atsveria jo žiaurumą ir groteską. Kiekviena epocha savaip unikali. Ir unikalu kad genijus Karavadžas gimė būtent toje epochoje.

Pamenu, A. Duda-Gracz mūsų klausė, kas yra laimė. Laimę susikuriame patys. Bet kiekvienoje epochoje laimė kitokie, ji priklauso ir nuo aplinkybių, kuriose gyvena žmogus. Manau, kad baroko žmogus laimę suvokė kitaip, nei ją suvokiame mes. Tuo metu žmonės buvo kur kas tvirčiau atsigręžę į Bibliją, o joje deklaruojamos pamatinės amžinosios vertybės. Tad, manau, kad jų laimė buvo laimė mylėti ir būti mylimiems. Kad jie savęs tiek neprirakino prie materialinių vertybių. Dar manau, kad jie labiau gyveno šia diena, gal ne taip bijojo mirties, nes ji buvo labai arti.

Baroko žmonių gyvenimai buvo sunkesni ir žiauresni nei mūsiškiai, bet gal jie buvo net laimingesni už mus.

Mario pozavo ne vienam Karavadžo paveiksle. Spektaklyje atkursite kai kuriuos iš jų – kaip sekėsi pamatyti save tuose meno kūriniuose?

Tam tikra prasme taip, žiūrėjau į save. Pamenu, kai tik sužinojome savo personažus ir pradėjome domėtis jais, kai kurie kolegos sakė, kad Mario savo išvaizda labai panašus į mane. Tik neturiu tokių garbanotų plaukų. Ir nesu italas. Bet teatre viskas įmanoma.

Karavadžo kūrinius šiek tiek žinojau, bet ne tiek gerai, kaip dabar. Mane jie labai sužavėjo. Režisierė išmokė skaityti paveikslus, istoriją juose, pamatyti įvykius, emocijas. Žiūrėdamas į Mario mačiau jį įraudusį, laimingą, bet labai liūdnomis, giliomis akimis. Ir žinomiausiame paveiksle, „Berniukas su krepšiu vaisių“, jis visas įkaitęs, atsipalaidavęs, bet tuo pačiu kupinas ilgesio, atsisveikinimo nuojautos. Spektaklyje bus galima pamatyti kaip šis paveikslas galbūt buvo sukurtas. 

Spektaklyje atliksite ne tik Mario, bet ir dar porą vaidmenų. Ar nėra sunku taip greitai persijungti į vis kitą personažą?

Paveiksle „Izaoko aukojimas“ vaidinu Izaoką. Tai įdomi, radikali istorija – giliai tikintis Abraomas, paklusęs Dievo nurodymui, ryžtasi paaukoti savo sūnų Izaoką. Po vienos iš repeticijų kalbėjomės su režisiere, ji klausė, kaip jaučiuosi. Sakiau, kad mano nuomone skirdamas šią užduotį, Dievas suklydo – sunaikino fundamentalų sūnaus pasitikėjimą tėvu, ištrynė juos siejantį ryšį. Man kilo klausimas ar tikėjimas to vertas, ar jis vertas žmogaus mirties. Čia tik subjektyvi nuomonė, bet man atrodo, kad ne – nevertas.

Mario yra pagrindinis mano personažas – kitus personažus kuriu per jį. Izaoko paaukojimą matau kaip tam tikrą Mario košmarą apie tėtį, kurio niekad neturėjo. Jo tėtis kažkodėl nori jį nužudyti. Vaidinu dar keliuose paveiksluose.

Režisierė man leido vystyti šią sapnų liniją, eiti per Mario prizmę. Izaokas ir Abraomas juk yra archetipai – vaikas ir tėvas. Visi savyje juos talpiname. Sapnai papildo Mario personažo peizažą. Jis darosi dar įdomesnis, netikėtai supranti, kiek daug dalykų jį veikia. Pažiūri net per Jungo perspektyvą.

Agata Duda-Gracz Lietuvoje dirba pirmą kartą. Pasidalinkite, kuo ypatingas darbas su ja?

Labai veikia jos tikėjimas aktoriais, buvimas dėl aktorių. Pats spektaklio kūrimas labai įdomus. Režisierė neturi nusistatymo, kaip turi atrodyti personažas. Kartu su ja kuri juos nuo jų pradžios iki mirties.

Dirbdamas su A. Duda-Gracz jaučiuosi be galo laisvas ir nebijantis suklysti. Jei kas – ji padės atsistoti. Mane veda ir pats nustembu, kiek savyje atrandu spalvų. Niekada netikėjau, kad galiu tiek padaryti. O įdomiausia, kad žiūriu į kolegas ir juos taip pat netikėtai atrandu kitoje šviesoje. Labai tikiuosi, kad šitą personažo kūrimo metodą naudosiu ir kituose spektakliuose.

Kurdamas Mario išgyvenau labai gražius dalykus. Noriu paprašyti visų, kas žiūrės spektaklį, kad pamėgintų jį suprasti ir pamilti, kad neskubėtų jo nuteisti.

Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera birželio 8-9 dienomis prasidės V tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“.

Spektaklio sukūrimo partneris Adomo Mickevičiaus institutas.